Kai Paulius Gritėnas parašė apie koučingo specialistus aka koučerius (iš kur ta r atsirado, aš nežinau) man netapo nei šilčiau, nei vėsiau. Vėsu dabar tik čia, jūroje, Alandų salose.

Tai jau ne pirmas najiezdas ant koučingo specialistų. Iki Pauliaus Gritėno tą puikiai padarė Ramūnas Urbštavičius. Laukiu Andriaus Užkalnio straipsnių, bet jis šią temą kažkaip praleido, nors pats davė interviu Coachingblog.lt.

Koučingo specialistai nuo tokių antpuolių ginasi taip pat ne pirmą kartą. Įtaigų atsikirtimą Pauliui Gritėnui parašė Dr. Aistė Dromantaitė. Rašo ir kiti kolegos, o mano bandymą galima rasti čia. Ypač daug diskusijų kyla, kai kolegos psichologai pradeda į sieną kalti vis tą patį vinį. Koučingas – nesąmonė, marketinginis išmislas, nes va, šamanai be diplomų. Be mokslų šarlatanai, tik pinigus ima nežinodami už ką. Džiugu, kad kolegų psichologų tarpe atsirado draugiškų veidų, kurie moka išvengti keistų nusistatymų, pavyzdžiui, Antanas Mockus.

Suprantu, kad yra patirtys, įsitikinimai ir stereotipai. Koučingo atžvilgiu skeptiški žmonės džiaugiasi tada, kai aplinkoje atsiranda naujų faktų, kurie patvirtina jų nuostatas ir atitinka stereotipus.  Taip nutiko ir Pauliaus Gritėno teksto atveju, nes autorius peržvelgė tik vieną pakankamai suveltą viešą koučingo aprašą ir išdėjo jį į šuns dienas. Gal ir gerai, ką aš žinau? Skaityti daugiau…