Kai vadovai apie koučingo taikymą darbe sako, kad jie ir taip jį taiko, tik iki šiol nežinojo, kad klausimų uždavimas yra vadinamas koučingu, aš santūriai patyliu. Paprastai tokie pasakymai nuskamba mokymų pabaigoje, kai aptariame visas praktines įžvalgas. Tokiais atvejais aš nepradedu ilgos diskusijos. Žmonės jau būna pavargę, prikaupę įspūdžių ir galvoja apie kitus dalykus. Viskam savas laikas.

Šiame tekste noriu šiek tiek giliau pažvelgti į vadovų frazę aš ir taip tai darau, tik nežinojau, kad tai yra koučingas. Pasidalinsiu tiek savo įžvalgomis, tiek vienu įdomiu tyrimu, kuriuo buvo siekiama išsiaiškinti, kaip vadovai suvokia savo koučingo gebėjimus ir kaip šiuos gebėjimus patiria vadovų aplinka.

Koučingas nėra vien tik klausimų uždavimas ar parodymas, kad klausaisi to, ką kitas žmogus tau sako. Žmonės gali atsakinėti į klausimus lyg duotų interviu, tačiau tai nėra koučingas. Pats klausimo uždavimo faktas nepadaro pašnekesio koučingo pokalbiu. Su klausymu panašiai – jeigu vadovai uždavę klausimą jau žino, kaip jo kolega turi į jį atsakyti, tai taip pat nėra tas klausymasis, kurio reikia koučinge. Jeigu vadovai veda pašnekovą ten, kur jie nori jį nuvesti ir nesuteikia erdvės atsirasti spontaniškiems atsakymams, tai nėra koučingas.

Taip, vadovai tai daro – užduoda klausimus ir klausosi, tačiau kitame lygmenyje. Vadinu šį lygį vadovišku arba žinau, ką pasakysi, todėl geriau paklausyk manęs lygiu.

Vadovai, neįsižeiskite. Skaityti daugiau…

Kas gali būti geriau?, – tokį klausimą koučingo specialistai užduoda žmonėms, kurie koučingo pokalbiuose sako: žinai, viskas kaip ir gerai, bet kažko trūksta, kažkas ne taip… Šis klausimas padeda susitelkti ne į problemas (nes net ir negrabiai jų ieškant, jų rastume apsčiai), bet į ateities perspektyvą. Apgalvodamas šį klausimą žmogus išsako preliminarias idėjas ir galimus sprendimus, kuriuos jis pavers savo praktika.

Šis straipsnis yra mano asmeninis bandymas pasvarstyti, kaip yra su koučingu Lietuvoje ir, kas su juo gali būti geriau. Šio straipsnio tikslas – paskatinti diskusiją koučingo specialistų bei entuziastų tarpe. Šiame straipsnyje iškėliau ne visus klausimus ir ne į visus atsakiau, tačiau galbūt tą norės padaryti skaitytojai.

Kad mano mintys nebūtų tokios vienišos, prieš kurdamas šį tekstą kreipiausi į kelis aktyvius koučingo kolegas ir bendražygius, kurie padėjo suformuluoti daugumą čia pateikiamų žinučių. Ačiū Aistei Dromantaitei, Danguolei Kraskauskienei, Andriui Jarašiūnui, Giedrei Lesmaitytei ir Ievai Lunskienei. Jūs rasite save tiek šio straipsnio eilutėse, tiek tarp jų.

Kokios koučingo organizacijos reikia Lietuvai?

Paprastai kiekvienos profesijos ar interesų grupės atstovai jungiasi į bendruomenes ar formalias asociacijas, kad visi kartu jaustųsi stipresni ir pasiektų daugiau. Taip buvo ir yra su koučingo profesija, kurią Lietuvoje nuo pat pradžių atstovavo koučingo specialistų asociacija ICF (International Coach Federation) Lietuva. Pasaulyje organizacija ICF Global jungia daugiau kaip 20 000 narių ir yra sukūrusi stiprią bei nuolat tobulinamą koučingo specialistų sertifikavimo sistemą.

Nei vienas koučingo specialistas neabejoja, kad Lietuvai reikia šeimininkiškos ir dinamiškos koučingo organizacijos, kuri rūpintųsi koučingo plėtra ir sklaida. Tai dariusi vienintelė nešališka ir kiek įmanoma nuo privačių verslo interesų laisva ICF Lietuva, šiuo metu sumenko ir prarado tiek savo žavesį, tiek įtaką. Tai nutiko dėl keleto objektyvių priežasčių. Skaityti daugiau…