Lygiai prieš mėnesį šiame blog’e padariau pirmą įrašą. Delsiau paskelbti jį porą dienų. Juk ir man būna neramu.

Kaip bebūtų, labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad užsukate ir skaitote. Ačiū!

Ko išmokau per šį mėnesį?

Kad reikia daryti, nes niekas nieko už mane nepadarys. Štai neišmaniau kaip reikia elgtis su blog’ais, kaip juos kurti ir ką juose publikuoti, bet regis susitvarkiau. Dėkui mano geram draugui Vaidui, kuris trimis mygtuko paspaudimais parodė, kad www puslapio kūrimas nėra ateivių technologija.

Supratau, kad turiu begalę minčių ir idėjų. Metams dviems – iki valios, net jei publikuosiu po kelis įrašus per savaitę. Tad išmokau būti tėkmėje – reikia tik stabtelėti, kelias mintis už uodegos pačiupti, paguldyti jas ant popieriaus, šiek tiek paglostyti ir į gyvenimą paleisti.

Taip pat išmokau, kad nereikia skubėti mokytis. Jau dabar matau prasmingo lėtumo vaisius – mintys sklandesnės, ateities planai konkretūs ir aiškūs, o idėjų vis daugiau ir jos brandesnės. Dėkui Pauliui už jo mintis apie laiką. Dar yra daaaaug erdvės tobulėti čia ir ten.

Dar supratau, kad profesinėje veikloje mane labiausiai įkvepia klientai, vadovai, kolegos ir kiti bičiuliai koučingo specialistai. Jei diskusijų su jais pasekoje kasdien publikuočiau kylančias įžvalgas, vargu ar pats jas visas spėčiau perskaityti. Tad vėl grįžtu prie lėtumo. Esu įsitikinęs – kol visi šie žmonės bus šalia, energijos nestokosiu.

Aha! Ir sveikinu visus su rudeniu ant slenksčio!

Nepamirškite žiūrėti į nemokamu auksu pasipuošusius medžius, giliai įkvėpti ir būti laimingais!

Jūsų,

Tomas