Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose žmonės nustojo girtis savo aktyvaus gyvenimo būdo pasiekimais. Matyt, vienu metu visi persisotino upe plaukiančiais bėgiojančių draugų įrašais ir nuotraukomis iš Endomondo bei Nike programėlių. Na, bet vis tiek pateiksiu pavyzdį iš tos srities.

Pastebiu, kad kartais išbėgu vedamas tokios minties: reikia pabėgioti, nes jeigu nebėgiosiu, vėl priaugsiu svorio. Na, esu linkęs į tai. Yra vakarų, kai bėgu su tokia nuotaika: noriu šiandien išbėgti, nes šiandien man tiesiog to labai norisi. Kiek nubėgsiu, tiek.

Įdomu tai, kad pagal mano vidinę nuojautą ir savęs stebėjimą, mano bėgimo rezultatas bei pajėgumas būna didesnis tada, kai vadovaujuosi antrąja mintimi. Paradoksalu, juk pirmuoju atveju yra konkretus tikslas, kurį būtų verta vytis ir konkrečiai jį vykdyti. Yra aiškus šio tikslo pagrindimas. Antruoju atveju tai tiesiog tėkmė, gal kiek betikslis reikalas. Kiek nubėgsiu tiek. Hm.

Bandydamas ieškoti skirtumų tarp šių dviejų nuostatų, ėmiau nejučia galvoti, kad tikslų įgyvendinimas, apie kurį tiek daug kalbame, gali priklausyti nuo to, su kokia nuostata šiuos tikslus įgyvendiname. Jeigu pozicija paremta baime (pavyzdžiui, baime priaugti svorio) bus vienas kelias, jeigu pozicija bus paremta aistra (tiesiog prasilėkti pučiant gaiviam rudens vakaro vėjui), bus kitoks kelias. Galbūt skambu banaliai, tačiau pagalvokite apie save. Juk tuos savo tikslus, apie kurių galutinį pasiekimą negalvojote ir vykdėte juos su tam tikru lengvumu ir aistra, pasiekėte lengviau negu tuos, kuriuos primetėte patys ar tą padarė kiti. Skaityti daugiau…