Visi, kurie taiko koučingą žino, kad pats svarbiausias koučingo pokalbio valdymo įrankis yra mąstymą skatinantys klausimai. Tačiau yra ir kitų, subtilesnių būdų, kurie stimuliuoja pašnekovų mintis, pavyzdžiui apibendrinimai arba pauzės. Kitas įdomus ir veiksmingas metodas– konfrontacija su pašnekovu.

Paprastai konfrontuodami pokalbiuose su kitais žmonėmis mes skatiname juos pažvelgti į save ar aptariamą rūpestį iš kitos pusės. Pagrindinis konfrontacijos koučinge tikslas – padėti pašnekovui pažvelgti į save iš šalies ir paskatinti prisiimti atsakomybę už pokyčius.

Konfrontacija koučingo pokalbių metu – rizikinga. Pernelyg spausdami pašnekovą, galime sugadinti visą iki tol vykusį pokalbį. Todėl konfrontuoti reikia tinkamai. Konfrontacija turi būti konstruktyvi, pagrįsta ir pozityvi.

Konstruktyvi reiškia, kad konfrontuodami jūs turite naudoti jūsų pašnekovo išsakytus faktus, o ne savo vertinimus ir apibendrinimus. Pagrįsta reiškia, kad turite žinoti ir galite sau bei pašnekovui paaiškinti, kodėl pasirinkote konfrontuoti. Pozityvi reiškia, kad konfrontuodami nesiekiate užgožti ar kitaip sumenkinti pašnekovo.

Pasak R. Nelson Jones (Jones, 2006), konfrontacija gali paskatinti minčių srautą tik šiais atvejais: kai pašnekovo žodžiai akivaizdžiai neatitinka jo realių veiksmų, kai pašnekovas neadekvačiai vertina realybę arba tuomet, kai akivaizdžiai nenori prisiimti atsakomybės už savo elgesį.

Pateiksiu kelis tinkamai panaudotos konfrontacijos pavyzdžius:

(Jūsų pašnekovas įvardijo kelias idėjas, tačiau jam sunku imtis kokių nors veiksmų, kad jas įgyvendintų. Jūs jaučiate, kad jam trūksta ryžto ir drąsos).

Konfrontacija: Matau, kad turi idėjų, tačiau dar neįvardijai būdų, kaip jas ketini įgyvendinti…

(Pašnekovas į koučingo klausimą atsako neaiškiai, dažnai kartoja žodį “nežinau”).

Konfrontacija: tu jau kelis kartus pasakei “nežinau”. Ar tai dėl to, kad tau nepadeda mano klausimai, ar tai kažkas kita?

Konfrontacija: Nesu tikras, kad atsakei į mano klausimą…

Tokių momentų jūsų pokalbyje neturi būti daug. Konfrontuokite tik tada, jei manote, kad šis būdas jūsų pašnekovui pasitarnaus kaip ugdantis iššūkis. Turite būti tikri, kad jūsų mestą iššūkį pašnekovas tikrai priims ir nesipriešins. Reakcija į konfrontaciją dažniausiai būna gynybinė. Jei konfrontuosite per dažnai ar per stipriai, t. y. jūsų pasakymai atvirai žeis ar menkins, tuomet iš pašnekovo sulauksite tik gynybos, išreiškiamos pasiteisinimais ar uždarumu. Patyrę koučingo specialistai konfrontuoja tik tada, kai mato, kad šiuo pokalbio etapu nėra geresnio būdo, kaip tik padėti savo klientui pamatyti patį save. Tuo tarpu vadovų pokalbiuose su darbuotojais konfrontacijos pasitaiko daugiau, nes čia koučingo metodikos taikoma mažiau, o ir kalbama dažniausiai apie veiklos rezultato gerinimą.

Toliau pateiksiu keletą netinkamos konfrontacijos pavyzdžių:

Negi nesupranti, kad pats elgiesi kvailai ir neatsakingai. Tu nuolat vėluoji į susirinkimus ir apskritai…

Idėjos neblogos, bet visai neaišku, kaip tu jas ketini įgyvendinti. Ar nemanai, kad tai tik pilstymas iš tuščio į kiaurą?

Konfrontacija – pagalba pašnekovui išgirsti save, tačiau šie pavyzdžiai byloja, kad pašnekovas išgirdo ne save, bet gausius vertinimus. Konfrontuojant reikia įvardinti ne savo nuomonę, bet grąžinti pašnekovui jo paties pasakytus žodžius ar apibendrinti abiems prieinamus faktus. Pavyzdžiui, jei pašnekovas dažnai kartoja žodį “nežinau”, tai yra akivaizdus faktas. Galite suskaičiuoti, kiek kartų jis pasakė “nežinau” ir jam tai pateikti kaip konfrontaciją.

Ypač skaudi konfrontacija tada, kai prieštaraujame pašnekovo įsitikinimams ir nuostatoms. Štai dar vienas prastos konfrontacijos pavyzdys: aš manau, kad neteisingai galvoji. Gali būti, kad pašnekovas iš tiesų turi kliudančių nuostatų, pavyzdžiui, mano, kad niekada nesugebės atlikti kokio nors veiksmo. Tačiau mes negalime sakyti, kad pašnekovo nuostata netinkama. Greičiausiai teks ilgėliau aptarti šią temą ir leisti pašnekovui pačiam pamatyti, kad jo nuostatos trukdo jam judėti į priekį.

Kaip tu pats vertini tai, ką pasakei?

Tu sakai, kad tu… Ką tau tai sako?

Mažiau koučingo taikymo patirties turintiems vadovams patariu konfrontuoti atsargiau ir susilaikyti nuo aštrių pastebėjimų bei vertinimų:

Nesiteisink. Kaip matai, kiti sugeba, tik ne tu…

Kai man taip buvo nutikę, aš iš karto susitvarkiau, tačiau tavo atveju… Tu visai nekreipi dėmesio į detales…

Jei nusprendėte konfrontuoti, geriausia būtų apie tai įspėti savo pašnekovą.

Suprantu, tačiau noriu šiek tiek tave provokuoti…

Ką gi, kiek pamenu vakar mes kalbėjomės šiek tiek kitaip, leisk tau priminti…

Girdžiu ką sakai, tačiau tai šiek tiek prieštarauja… Leisk man šiek tiek konfrontuoti…

Pokalbis nuteiks kur kas labiau teigiamai, jei konfrontuoti pradėsite parodydami, kad suprantate savo pašnekovą ir vertinate jo pastangas keistis. Reaguodami į išsakytas mintis, atliepkite ir pašnekovo jausmus.

Suprantu tave…

Girdžiu, kad…

Suprantu, kokia yra situacija…

Kad gebėtumėte konfrontuoti, turite būti įgudę teikti grįžtamąjį ryšį. Esminiai principai, kuriais reikėtų vadovautis teikiant grįžtamąjį ryšį – tik faktai ir jokių nepagrįstų vertinimų. Konfrontuodami turime parodyti norą padėti kitam žmogui įsisąmoninti ir mokytis – nieko daugiau. Konfrontacija – galingas įrankis, jei siekiame proveržio koučingo pokalbyje. Tačiau panaudotas netinkamai šis įrankis gali skaudžiai sužeisti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.