Jie sako, kad artėja pasaulio pabaiga ir ji turėtų įvykti poryt. Tad noriu užfiksuoti man svarbias šių metų koučingo veiklos akimirkas, kad jos neliktų kažkur ore pakibę. Šiek tiek stabteliu, atsisuku atgal ir atverčiu įsivaizduojamą fotoalbumą. Ką prasmingo nuveikiau ir į ką atkreipsiu dėmesį kitąmet (jei pranašai netyčia suklystų ir kiti metai išauštų)?

2012 – ieji man iki šiol nesuprantami. Pats ne iki galo šiuos metus suvokiau. Ne iš kuklumo ar pasipūtimo sakau. Nuoširdžiai. Matyt šitaip kalba ir klientai, kurie koučingo pagalba atranda ir išvysto trokštamus dalykus. Patys stebisi: kaip čia taip gavosi?

2012 –ieji man padovanojo išaugusį Coachingblog.lt ir dvi knygas. Asmeninio Ugdymo Praktika Vadovams jau daugiau nei pusę metų laukia skaitytojų Vagos knygynų lentynose. O kita knyga – Koučingo Technikos šviesą išvys netrukus – 2013-ųjų vasarį.

Pradėdamas šį blogą negalvojau, kad man užteks idėjų ir energijos jį vystyti ilgiau nei pusmetį, tačiau matau, kad temų, kurios susiję su asmenybės augimu ir tobulėjimu – gausybė. Kai tik suvokiau, kad šis blogas man pačiam yra tobulėjimo platforma, visas nerimas praėjo. Juk kol domėsiuosi pats, tol galėsiu sudominti ir skaitytoją. Viskas paprasta, lyg kvepianti mandarino žievelė ant stalo.

Rašydamas Asmeninio Ugdymą Praktiką Vadovams nuogąstavau, kaip čia viskas bus. Ką pasakys garbūs, išmintingi ir svarbūs? Man artimi žmonės patarė ramintis.  Kam tu tiek analizuoji? Tu gali ir tau pavyksta!, – sakė jie. Sena svajonė parašyti knygą pildėsi čia ir dabar. Jau 2012 – ųjų kovą ją, dar kvepiančią spaustuve, laikiau savo rankose. Negali būti, – buvo pirma mintis, kai Agnė Puzauskaitė, vyriausioji Vagos leidyklos redaktorė, man įteikė pirmuosius penkis egzempliorius. Kaip kokiam filme,- tada, pamenu, pagalvojau.

Jau pavasarį pradėjau darbuotis ties antrąja knyga – Koučingo Technikos. Darbas ėjosi kur kas greičiau, nes daug dalykų turėjau pasiruošęs iš anksto. Leidykla jau įpusėjo darbą ties ja, tad nekantriai laukiu jos pasirodant. Naujoji knyga yra koučingo technikų rinkinys, kurias koučingo specialistai naudoja koučingo pokalbių metu. Stengiausi, kad leidinys būtų ypač praktiškas ir pritaikomas koučingo veikloje. Žiūrėsim, kaip bus.

Atsižvelgdamas į grįžtamąjį ryšį, kurį gavau apie Coachingblog.lt, planuoju tvarkytis su skaitytojų įtraukimu. Norėčiau daugiau diskusijų straipsnių komentaruose, tačiau privengiu raginimų komentuoti, prašyti kažką laikinti ar dalintis. Tikiu, kad dalykus žmonės turi atrasti patys ir, jei jie mato vertę, jie tą vertę pasiima savais būdais. Na, aš ką nors sugalvosiu. Tik jūs nepradinkite, likite įsijungę, kaip sako radijo didžėjai.

Šiemet organizavau porą iniciatyvų: esė konkursas ir grįžtamojo ryšio srautas Coachingblog.lt. Ketinau įtraukti skaitytojus per esė rašymą, tačiau sulaukiau dar nedaug – kol kas dviejų rašinių. Džiaugiuosi jais, džiaugiuosi ir tuo keletu interviu, kuriuos sutiko duoti šviesūs žmonės. Džiaugiuosi mokslo žmonių indėliu – jie atsiliepė į prašymą leisti paskelbti jų straipsnius apie koučingą.  Tad jei tik turite minčių apie tobulėjimą ir augimą, guldykite jas ant popieriaus ir paskelbkime jas šiame portale.

Taip pat esu laimingas, nes net 35 žmonės pasidalino savo nuomone apie Coachingblog.lt. Davėte man labai vertingų patarimų. Per Kalėdas penkiems iš jų įteiksiu po knygą. Kitąmet tęsiu knygų dalybas, nes mano atveju tai yra vienintelis vertingas prizas, kurį galiu įteikti. Liko tik sugalvoti, kaip pavadinti būsimus konkursus.

Be gausybės tradicinių koučingo mokymų vadovams pradėjau kitą iniciatyvą. Kartu su geromis kolegėmis Mirolanda Trakumaite (ACC) ir Nomeda Kuodiene (ACC) įkūrėme OVC Consulting Coaching Excellence Club. Tai – koučingo klubas tiems, kas jau turi išmanymą šioje srityje ir nori gilinti žinias bei įgūdžius. Jis ypač tinka tiems, kas jau yra baigę koučingo mokymus ir nori tęsti koučingo praktiką. Palaikyti kvėpavimą, kaip sakoma. Kol kas į klubą susirinko vadovai, kurie koučingą laiko viena pagrindinių savo darbo priemonių. Klubas – nedidelis, mūsų tik dvylika (toks sumanymas), tačiau jei viskas seksis – plėsimės (darysime dar dvylika). Nenorime niekur skubėti. Tai – daugiau veikla širdžiai nei verslui. Galimybė augti ir mokytis vieniems iš kitų.

Daug galvoju apie koučingo situaciją Lietuvoje. Iš vienos pusės, dauguma mūsų esame konsultantai, treneriai, vadovai, mokytojai, dėstytojai ir koučingas yra tik dalis mūsų veiklos. Iš kitos pusės, daugėja tų koučingo specialistų, kurie gyvena iš koučingo paslaugų teikimo. Atlikęs tyrimą, nuogąstavau, kad mūsų labai nedaug, tačiau supratau, kad taip ir turi būti. Dar svarstau, kas geriau, ar lėtas, bet užtikrintas augimas, ar skuba iškoučinti, kaip kalbama anekdotuose, visą Lietuvą. Nežinau, ar čia reikalingi kokie nors strateginiai ėjimai. Tikiu, kad dalykai susidėlios savaime. Nesinori koučingo brukti, nesinori jo mistifikuoti padarant jį prieinamu kažkokiems paslaptingiems išrinktiesiems. Perfrazuojant MoulderįX failų – tiesa slypi kažkur…per vidurį.

Žvelgiant į artimiausią ateitį, suprantu, kad turime skleisti koučingo idėją visuomenėje ir šviesuomenėje. Nors dar pernai džiūgavau dėl koučingo plėtros aukštajame moksle, šiemet supratau, kad ne viskas taip greitai. Tačiau neabejoju, kad netrukus turėsime rimtą programą viename iš universitetų. Esu įsitraukęs į šiuos darbus ir lenkiu galvą prieš Dr. Aistę Dromantaitę, kuri savo entuziazmu ir tikėjimu užkūrė koučingo magistrantūros programą Mykolo Romerio Universitete. Sekite jų naujienas.

Tuo tarpu visuomenę, kaip pastebiu, šviečia visi Lietuvos koučingo profesionalai. Svarbu viena – kalbėti viena kalba ir visiems žiūrėti viena kryptimi. Galbūt būta tarp mūsų kibirkščių ar požiūrių prasilenkimo, bet visa tai ne iš piktos valios, o iš nekantrumo tobulėti ir augti. Galbūt ne visada pasirenkame tinkamus būdus ir formas (taikau tai ir sau), tačiau žinau, kad visi sutariame dėl turinio ir turime gerus ketinimus. O tai – jau didelis žingsnis į priekį.

Taip, dar nepaminėjau veiklos ICF Lietuva – koučingo profesionalų asociacijoje. Dabar turiu progą padėkoti savo kolegoms asociacijos valdyboje: Robertui, Pauliui, Simonai, Kęstučiui, Andriui ir Rinai. Sakau ačiū visiems, kas prisidėjote ir palaikėte mūsų iniciatyvas, apsilankėte renginiuose. Dar ir dabar nesuprantu, kaip atradome tiek energijos visiems reikalams…Bet vėlgi, kol rūpės, tol darbuosimės. Čia vėl viskas paprasta. Dar viena kvapnaus mandarino žievelė ant stalo.

Noriu taip pat padėkoti visiems savo klientams. Koučingo etika man neleidžia čia minėti jūsų vardų, tačiau noriu, kad žinotumėte, kad jūs esate svarbiausias akstinas, kuris skatina tobulėti mus, koučingo specialistus.

Apibendrindamas visus dalykus, kuriuos paminėjau ir kurių galbūt dar ne, supratau, kad juos jungia vienas dalykas.

Prasmė.

Kažkada rašiau apie aistringus tikslus, bet tai buvo ne tai… Pasirinkti prasmingus tikslus – šiek tiek kitas, subtilesnis, gilesnis dalykas. Prasmingi tikslai kuria vertę ne tik jų šeimininkui, tačiau ir kitiems. Tad džiaugiuosi tomis akimirkomis, kurios įkvėpė mane pajausti veiklos prasmę, kuri, tikiu, suteikė vertės ne man vienam.

Artėjant tokiam metui (Kalėdoms ir pasaulio pabaigai, žinoma) noriu kai ko palinkėti. Tad asmeniškai. Tyliai, ramiai ir jaukiai linkiu prasmės pajautimo visame tame, ką darote… Man šis pajautimas leido pamatyti savyje tai, ko nebuvau matęs. Padaryti tai, ko maniausi nesu pajėgus padaryti. Prasmės, tad.

Linksmų Kalėdų ir nebaisios pasaulio pabaigos!

Tomas/Coachingblog.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.