Mykolai, esate ir viešųjų ryšių profesionalas, ir artistas (grupė The Station). Pagaliau realizavote svajonę išleisti muzikos albumą. Ką reiškia užsiimti įvairia veikla, iš pažiūros lyg ir nesuderinama su tuo, ką darote profesiniame gyvenime? Juk pas mus vis dar įprasta manyti, kad žmonės turi užsiimti rimtais dalykais, o muzika yra tiesiog šiaip, lyg ir pramoga ar hobis?

Tomai, aš gal nesu tipinis verslininkas. Esu iš anglų kalbos profesorės ir akademiko bei menininko šeimos, mano brolis – poetas ir vertėjas. Mokiausi Čiurlionio meno mokykloje, vėliau grojau su keliomis grupėmis ir turėdamas laiko vis ką nors su muzika tyliai veikdavau, dar 19 buvau naktinių Poezijos Pavasario skaitymų vienas laureatų. Ir šiaip esu melomanas. Jei gyvenimas būtų pasisukęs kitaip, nebūtų buvę galimybių tapti konsultacinės įmonės vadovu sulaukus vos dvidešimt vienerių, beveik neabejoju, kad būčiau veikęs su menu.

Kita vertus – mano profesinė veikla nėra tokia jau nesuderinama su kūryba. Gera komunikacijos agentūra visuomet balansuoja tarp teisininkų ir reklamos agentūrų; tarp kostiumo, saugumo, profesionalumo bei kūrybiškumo, maišto ir netradicinio mąstymo. Profesionalumui ir žinioms savo gyvenime skyriau daug laiko, atėjo laikas lavinti ir kitą pusę. Reklamos ar viešųjų ryšių kūryba vis tik yra taikomasis žanras, sukurti kažką rimčiau vis tik labai sveika.

Ir apskritai – daugelyje darbų dabar kalbama apie kūrybiškumo lavinimą, bet tik pamėginimas kažką išties sukurti lavina mąstymą kur kas geriau.

Pasidalinkite, kaip muzika atėjo į jūsų gyvenimą? Ar galima teigti, kad muzikos klausymas, įvairių jos stilių pažinimas daro įtaką žmogaus raidai? Jeigu taip, tai kokią? 

Užaugau vieno garsiausių lietuviškų rimtosios muzikos atlikėjų ir interpretuotojų šeimoje, tai beveik visą laiką augau su muzika. Tėtis dažnai studentus vesdavosi namo, nuolat klausydavo daug įrašų, o visa šeima labai dažnai eidavo į koncertus – dvi valandas trunkančiuose klasikinės ar modernios muzikos koncertuose išbūdavau dar būdamas keturių. Vėliau mokiausi groti smuiku Čiurlionio mokykloje – o kur dar brolis ir jo mėgstama muzika. Apskritai namie tylu būdavo retai – jei kas nors negrodavo, tai sukdavosi plokštelės.

Šalia rimtosios muzikos atsirado ir kiti žanrai – Vytauto Kernagio „Akustinis“, per videomagentofoną nuolat besisukęs „Jesus Christ Superstar“, brolio mėgti „The Cure“, „Talk Talk“, „U2“, vėliau namie atsiradę „Human League“ ar Bilio Idolo įrašai.

Tėtis visada sako, kad muzika yra reikalinga pilnaverčio žmogaus vystymuisi – sudėtingesnė muzika stimuliuoja mąstymą ne prasčiau nei matematika – ir aš visiškai su juo sutinku. Dažnai norisi klausytis tik jau girdėtų dalykų, bet aš vis stengiuosi prisiversti investuoti laiką ir pastangų net iš pirmo žvilgsnio labai nepatinkančių dalykų, ieškoti ryšių tarp atlikėjų ir muzikos stilių. Būtent taip kažkada atradau anksčiau man nepatikusį Davidą Bowie, kurio dainų struktūros, skambesiai ir harmonijos yra daugelyje dabar skambančios muzikos. Arba Richardą Johnsoną, kurio bliuzą galima išgirsti dabartiniame roke ar metale.

Kita vertus, muzika yra stipriausias emocijų nešėjas: Spotify net reklamdaviams pardavinėja reklamą pagal žmogaus nuotaikas. Mane visada muzikoje domina dramos, stiprūs išgyvenimai – juk ir skaitydami knygas ar filmus mes ieškome įdomių, sukrečiančių istorijų. Išgirdus jaunystėje skambėjusią muziką užlieja atsiminimai. Net keli paprasti žodžiai ir dviejų pentatoninių akordų kompozicija kelia jaudulį – ir tai didžioji muzikos paslaptis.

Kiti žmonės galėtų jums pavydėti galimybės kurti. Ką patartumėte tiems, kurie skundžiasi, kad savirealizacijai nėra nei laiko, nei pinigų?

Idealių galimybių ką nors kurti niekada nėra. Čia panašiai, kaip su sportu – ryt tikrai eisiu bėgioti, bet šiandien esu per daug pavargęs ir verčiau išgersiu alaus. Vienas įtakingiausių reklamos verslininkų Martinas Sorelis yra sakęs, kad norėdami save visiškai realizuoti žmonės privalo būti sėkmingi trijose srityse – karjeroje,  šeimoje ir visuomeniniame gyvenime. Tai pavyksta toli gražu ne visiems, kartais viena ar kita sritis pasigrobia visą dėmesį, bet stengtis reikia. Aš prieš kurį laiką labai daug dėmesio skyriau bėgimui – maratonams, prisidėjau prie renginių organizavimo ir šio sporto išpopuliarėjimo.

Kas dėl pinigų – tai mes gyvename profesionalių mėgėjų amžiuje. Anksčiau barjeras ką nors veikti – fotografuoti, muzikuoti ar vaidinti buvo amato mokėjimas ir socialiniai ryšiai. Dabar net pačios paprasčiausios technologijos leidžia nesunkiai perteikti idėjas – mano pagrindinė muzikinių užrašų knygutė yra  nemokama ir puiki Iphone bei Ipad programa GarageBand. Beje, šia programa dainininkė „Grimes“ įrašė net ir visą albumą. O užmegzti ryšius Feisbuko laikais apskritai paprasta.

O jei jau švaistytis patarimais, tai reikia tiesiog gaudyti vėją ir naudotis progomis. Jei prieš metus nebūčiau sumanęs gana atsitiktinai sutiktam melomanui ir muzikos vadybininkui Laurui Lučiūnui parodyti „Herojų“ demo įrašo, tai matyt iki gyvenimo pabaigos mane trauktų į visokius karaokė projektus ir svarstyčiau kaip čia būtų buvę.

Galbūt yra kažkoks lengvas kelias rasti daugiau prasmės gyvenime?

Ta veikla gali nebūtinai būti kūryba – labdara, savanorystė, politinis aktyvumas ar net žvejyba gali patenkinti mūsų poreikį būti jaustis naudingais kitiems mums priimtinais būdais. Man regis, kad susitelkimas tik į vieną sritį daro mus vienpusiškais ir, ilgainiui, nelaimingais. Kažkada, dar dirbdamas žurnalistu, ėmiau interviu iš poeto Sigito Gedos, kuris kalbėdamas apie savo kūrybą sakė, kad yra vidinis niežulys, kurį kažkaip reikia patenkinti, kitaip jis išsilies negerais būdais.

Papasakokite apie savo kūrybinį procesą? Kaip yra rašoma daina? Kokie svarbiausi jos ingredientai jums?

Aš visas savo dainas išgirstu galvoje – išeinu pasivaikščioti ar pabėgioti ir grįžtu kartais jau su visa daina, net teksto nebe daug reikia rašyti. Žinoma, tai užrašyti, perteikti kitiems – sudėtingas ir ne visada sėkmingas darbas, juolab, kad pradėjus groti tą pirminį skambesį jau užmiršti. Dėl to dažnai diskutuojame su grupės nariais – jie profesionalai ir sako, kad mano kūrybos procesas skiriasi nuo kitų, kai niūniuoju vokalo melodiją ar gitaros rifą.

Manau, kad muziką sudaro keturi komponentai: melodika, harmonija, struktūra ir skambesys. Man tiek savo, tiek kitų muzikoje svarbiausia – melodijos ir struktūra, tačiau dabar, didžėjų ir prodiuserių laikais visi labai susikoncentravę į skambesį, kuris kartais net visai paprastą dainą gali paversti puikiai skambančiu kūriniu. Mėginu to mokytis.

Ir aišku, iš liaudies dainų ateinančioje muzikos kultūroje – roko ar populiariojoje muzikoje dar svarbus tekstas. Man nuoširdžiai keista, kad Lietuvoje, kuri turi tokią galingą geros poezijos tradiciją, roko tekstų etalonu vis dar laikomi rimuoti grupės Foje mokykliški tekstai. Daugumos angliškai dainuojančių grupių tekstai irgi yra absoliučiai juokingi ir nuvalkioti sąskambiai, todėl už dėmesį žodžiams ir prasmei labai gerbiu du skirtingus atlikėjus – Marijoną Mikutavičių ir Solo Ansamblį. Roko muzika yra gana paprasta ir žodis, kurį tik tu gali parašyti suteikia autentiškumą. „Juoda juoda naktis“ ar „Trys milijonai“ be gerų tekstų būtų tik pakankamai eiliniai anonimiški kūrinėliai. Man svarbu, kad mano rašomose dainose irgi išliktų kuo daugiau prasmės, poetinės tradicijos – todėl daug kur cituoju, perfrazuoju ar sąmoningai vagiu prasmes iš rimtosios poezijos – savo brolio Lauryno Katkaus, Jorge Luis Borgeso, Rainerio Marijos Rilkės ir, beveik begėdiškai, iš Marcelijaus Martinaičio.

Tačiau tas pats yra ir vadovavime – vadovėlinis, klišinis žmogus, be vidinio individualumo užtaiso yra tik geriau ar blogiau komandas vykdantis robotas. Paimti tradiciją, formą  ir subtiliai pakeisti ją tik taip, kaip gali tu, palikti savo antspaudą – esminis mūsų uždavinys.

Užsiminėte apie vadovo savybes – į ką be pastarosios minties turėtų atkreipti dėmesį augantys ir jauni vadovai? 

Aš pradėjau vadovauti labai jaunas – dar būdamas 21. Manau, kad tuo metu buvau blogas vadovas – susifokusavęs į pardavimus, į mėginimą išmokti amato ir į save, o ne į kolektyvą, kamuojamas kompleksų. Gerai, kad pavaldiniai daugiausiai buvo draugai – bent jau kurį laiką pakentė, nors ir ne ilgai.

Manfred Kets de Vries apskritai sako, kad vadovaujant atsiskleidžia visos mūsų froidistinės patologijos: narcisizmas, neurotizmas.  Kuo greičiau jaunas vadovas suvokia, kad vadovavimas yra ne apie jį, bet apie kolegas – tuo geriau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.