- Koučingo blogas - http://coachingblog.lt -

Interviu su Ramune Pajuodyte-Milašiene: Atvirai apie koučingą, psichoterapiją ir koučingo specialistų tobulėjimą

Paskelbė Tomas Misiukonis - Kovo 28, 2012 @ 8:19 am In Koučingo žmonės | 3 Comments

Coachingblog.lt siekia į koučingą pažvelgti iš įvairių perspektyvų. Tad šį kartą čia svečiuojasi psichologė-psichoterapeutė Ramunė Pajuodytė-Milašienė, kuri maloniai sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie koučingą – discipliną, kuri daug paveldėjo iš psichologijos mokslo. Ramunė išsamiai ir kritiškai vertina kai kuriuos koučingo aspektus. Tikiu, jog šis interviu bus naudingas visiems koučingo specialistams, kurie ieško atsakymo į klausimus: kuo skiriasi koučingas nuo psichoterapijos? ir kokių psichologijos žinių reikia, kad galėtume profesionaliai praktikuoti koučingą?

Ramunė konsultuoja klientus nuo 1999 metų, o šiuo metu užsiima privačia individualia psichoterapine praktika. Ji rašo straipsnius ir atsako į skaitytojų klausimus (internetinis portalas “15 minučių” skiltyje Santykiai), veda seminarus bei skaito paskaitas LGBT centre.

Ramune, noriu tave pakalbinti apie koučingą – naują discipliną, kuri daug kuo skolinga tavo veiklos sričiai – psichologijai ir psichoterapijai. Pastaruoju metu stebiu augantį žmonių susidomėjimą įvairiomis asmeninio efektyvumo praktikomis – koučingu, NLP ir kt. Kokios tendencijos, tavo nuomone, tai lemia?

Taip, Tomai, susidomėjimas yra išties didžiulis.  Labai graži ir be galo patraukli pati koučingo idėja, jog žmogus remiasi pats savimi: niekas kitas negali geriau žinoti, ko žmogui reikia, tik jis pats. Viskas yra pačiame žmoguje, svarbu tik padėti atskleisti jam savo vidinį potencialą, padėti išsivaduoti nuo suvaržymų, baimių, tingumo ir.t.t. Mąstantis žmogus, nors kartais atrodytų priešingai, nori priisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.

Visgi ir prieš šimtą metų atsakymai buvo pačiame žmoguje, kodėl būtent dabar jis taip aktyviai susirūpino saviugda? Man pasirodė gana svari saviugdos klubų vadovo, Vitoldo Masalskio, vieno iš mūsų pokalbių metu išsakyta mintis, kad tokį proveržį lemia tobulėjančios technologijos, t.y.  kad technologijos leidžia pačiam žmogui lengvai prieiti prie bet kokios  jam rūpimos informacijos. Anksčiau žmogus tą galėjo padaryti tik per tarpininką (vidurinė mokykla, universitetas, kvalifikacijos kėlimo kursai ir pan.). Dabar žmogus beveik viską gali pasiimti pats. Natūralu, kad žmonės pradeda prisiimti atsakomybę už tai, kokią informaciją rinktis ir kokiu būdu.

Mano pačios nuomone, yra ir kita medalio pusė: kai kurių asmenų susidomėjimą koučingu lemia jų noras viską gauti greitai ir lengvai. Skubančiam žmogui norisi visko ir iškart: “tikslas, resursai, galimybės, veiksmai” ir viskas aišku, ketinimas pasiektas. Be abejonės, tikrai nebūtina metų metus, kaip kokioje klasikinėje psichoanalizėje tris kartus per savaitę penkerius metus, kapstytis ir gilintis į save, kad pasiektum trokštamą tikslą. Tuo tarpu koučingo, NLP priemonės bei metodai padeda rasti ir suformuluoti įvairias, o jei pavyksta,  ir įgyvendinti geriausias tam žmogui tuo momentu strategijas.

Koučingo srities specialistai daug diskutuoja apie koučingo ir psichoterapijos takoskyrą – vieni sako, kad iš esmės tai – du skirtingi dalykai, kiti drąsiai teigia, kad koučingas – tai ta pati psichoterapija, tik taikytina sveikiems žmonėms. Kaip tu paaiškintum šią takoskyrą, jei tokia yra?

Tomai, o tu man parodyk sveiką žmogų… Čia, matyt, jau mano profesinis antspaudas, net kursiokai iš manęs juokdavosi:  ”oi, ta didžioji psichodiagnostė”.

Manau, kad koučingo ir psichoterapijos jokiu būdu negalima painioti. Nors jų tikslai iš esmės yra panašūs – harmonizuoti, vystyti asmenybę, padėti jai pilnavertiškiau funkcionuoti, realizuoti savo potencialą ir pan., tačiau psichoterapijos (turiu omenyje giluminę psichoterapiją, nes pasaulyje yra ir NLP, kaip atskira psichoterapijos rūšis) ir koučingo priemonės, būdai, metodai bei pati filosofija, požiūris į žmogų yra visiškai skirtingi. Psichoterapeutas paprastai diagnozuoja, išsiaiškina kliento problemas ir jų galimas priežastis, giluminius jo asmenybės konfliktus,  kompleksus ir t.t., tuomet parenka atitinkamas psichoterapines priemones, kontaktavimo su klientu būdus ir pan. Tuo tarpu koučingo specialistas nediagnozuoja ir jam kliento psichika yra “juoda dėžė”. Koučingo specialistas tiesiog užduoda nukreipiančius klausimus, o klientas pats ieško kelių savo tikslui pasiekti. Psichoterapeutas taipogi nenurodo savo klientui kelio, nepasako, ką jam reikėtų daryti, nepatarinėja, tačiau jis padeda klientui to kelio ieškoti, o dažnai ir suteikia kryptį, tam tikras gaires.

Giluminė psichoterapija įgalina  asmenybės transformaciją (jei tik tuo ar kitu atveju ji išvis įmanoma). Psichoterapija paprastai yra gilesnis, intymesnis (bet ne artimesnis!) ir gana ilgai trunkantis dviejų žmonių ryšys. Ilgalaikės psichoterapijos procese įvyksta reikšmingi pasąmonės struktūrų pokyčiai, gelminiai pasikeitimai, kuomet keičiasi asmens vertybinės nuostatos, požiūris į save ir pasaulį, emocinė patirtis ir pasaulio suvokimo būdai.

Bet kokioje gilesnėje psichoterapijoje paprastai skiriama daugiau ar mažiau laiko praeities patyrimui, vaikystės išgyvenimams. Kartais be praeities neįmanoma sukurti ateities. Nesuvokus ir iki galo neintegravus vaikystės, paauglystės (ar vėlesnio amžiaus tarpsnio) traumų, neapsivalius emociškai, nesuvokus gyvenimo pamokų, neįprasminus savo emocinės patirties kartais labai sunku judėti į priekį. Be savo šaknų įsisąmoninimo, savo nueito kelio pamatymo, kartais sudėtinga pamatyti perpektyvą, ateitį.

Šių gelminių pasikeitimų būtina sąlyga – tokie abiejų terapinio proceso dalyvių santykiai, kurie leidžia besikreipiančiajam saugiai patirti naujus santykius su savimi, kitu bei savo pasąmone. Čia be galo svarbi psichoterapeuto asmenybė, dvasinis autoritetas, kompetencija. Mano giliu įsitikinimu, be psichologinių žinių ir patirties vargu ar apskritai derėtų giliau dirbti su pasąmone. Juk pasąmonės procesai – tai labai subtilūs ir kartais – netgi pavojingi dalykai!  Manau, čia reiktų liestis patyrusiomis ir “švariomis” rankoms. Noriu pabrėžti, jog paprastai abu dalyviai psichoterapijos procese keičiasi. Lemiami pokyčiai ir atsiranda iš jų tarpusavio jungties: iš abiejų netobulumo… Kartais giliuose analizės sluokniuose terapeuto ir kliento vaidmenys nebetinka ir tai, kas vyksta procese, nebetelpa į žinomų vaidmenų rėmus.

Koučinge, jei tik aš neklystu, vaidmenys ir santykis yra gana apibrėžtas: koučingo specialistas ir mokinys, kartais jie tampa gerais pažįstamais ar net draugais. Tuo tarpu psichoterapeutas nepalaiko jokių nedalykinių  santykių: pavyzdžiui, neina su klientu gerti kavos ar žaisti boulingo. Vaidmenų prasiplėtimas galimas tik saugioje ir apibrėžtoje terapinėje erdvėje.

Koučingas, NLP labiau orientuoti į greitą pasikeitimą, kartais buitinėje kalboje jie vadinami “psichoterapija ant smūgio”, “gyvenimo vadyba” ir pan. Nenoriu nieko įžeisti, bet man kartais yra labai juokinga: pavyzdžiui, anot kai kurių koučingo specialistų: ”pozityviai formuluok, žinok resurus, veik, ir viskas iškart pasikeis”…. Tarsi būtų galima paspaudus  “teisingus” kompiuterio klavišus, lengvai perprogramuoti žmogų…

Ramune, kokios nuomonės apie koučingą sklando psichoterapeutų bendruomenėje, jei galiu to klausti? Man teko girdėti tiek skeptiškų atsiliepimų, tiek ir koučingą palaikančių požiūrių.

Nuomonių išties yra daug ir skirtingų. Aš pati, kokia bebūčiau skeptiška, vis dėl to pozityviai žiūriu: jau vien tai, kad žmogus sustoja prie savęs, susimąsto apie savo norus, svajones, tikslus, vertybes, skiria tam savo dėmesį, laiką ir erdvę yra labai geras dalykas. Kartais vien erdvė ir laikas gali daryti stebuklus. Savirefleksija, įsisąmoninimas, poreikių išdiferencijavimas padeda žmogui labiau suprasti save, savo prioritetus ir savo santykius su pasauliu (aplinka). Skirtingų savo gyvenimo sričių harmonizavimas, įvairiapusiškesnių savo asmenybės savybių išvystymas padeda jam jaustis laimingesniam, o juk tai ir yra svarbiausia.

Jei koučingas tapo toks populiarus, išplito, vadinasi jis yra naudingas ir padeda žmonėms. Manau, jis daugiau efektyvus dirbant su organizacijomis, įmonėmis, o ne kaip “life coach”(asmenenybės harmonizavimas ar pagalba turint asmenybinių problemų, tegu neįsižeidžia NLP terapeutai). Žinoma, nors toks koučingas gali būti naudingas, veiksmingas, visgi turiu didelių abejonių, ar efektas yra ilgalaikis. Yra dalykų, kurių negalima padaryti greitai, lengvai ir efektyviai. Čia panašiai kaip pasodinti sėklytę, palieti vandens, sukurti šiltą, šviesią aplinką ir tikėtis, kad ji sudygs ir išbujos sekančią dieną.  Neretai tam prireikia tikrai ne vieno sezono, o dažnai neužtenka ir keleto mėnesio pastangų, kartais tenka ilgai kautis su baisiais vidiniais drakonais…

Praktikuojantys koučingo specialistai turi nuolat tobulėti, tad kokių teorinių ir praktinių žinių, tavo nuomone, jie turėtų pasisemti iš psichologijos mokslo?

Manau, jog koučingo specialistui, nors jis ir nediagnozuoja, tikrai nepamaišytų psichologijos žinios apie asmenybės raidą (Z. Freud, M. Mahler, D.Stern, E. Ericson ir kt.) asmenybės struktūrą, taip pat – gilesnis suvokimas, kaip formuojasi psichopatologija, įvairios fiksacijos, simptomai,  įpročiai  ir t.t. Koučingo specialistas turėtų giliau ir plačiau suprasti besikreipiančiojo asmenybę: jos struktūrą (ypač svarbu atpažinti dominuojančius kompleksus, kurių mes visi turime, įvertinti ego stiprumą) ir asmenybės organizacijos lygmenį (kalbant psichodinaminės psichoterapijos terminais, tarkim, ar jis yra neurotinės ar ribinės organizacijos – tikrai netikiu, kad yra daug vadinamų “sveikų” žmonių). Na ir žinoma, koučingo specialistui derėtų turėti gerus psichologinio konsultavimo įgūdžius: aktyvaus klausymosi, atspindėjimo, empatijos ir t.t.

Koučingas dar nėra reguliuojama profesija, tad koučingu gali užsiimti visi norintys. Kaip manai, ko reikia koučingo specialistams, kad jų klientai galėtų jaustis saugiai ir jais pasitikėtų kaip pagalbininkais? 

Pasitikėjimas yra labai svarbus: be jo išviso negali vykti joks procesas, joks darbas ar santykiai. Kaip bebūtų paradoksalu, šiuo metu ir psichoterapija gali užsiimti praktiškai bet kas, nes tik netrukus prasidės psichoterapeutų licenzijavimas. Manau, koučingo specialistas turėtų įgyti bent bazines psichologijos žinias, tad rekomenduočiau kiekvienam praeiti nors minimalų psichoterapijos kursą. Tokiam specialistui taip pat vertėtų turėti buvimo su klientu patirtį, pačiam pabuvoti besikreipiančiojo kailyje. Taip pat manau, kad  etikos reikalavimai taip pat yra labai svarbūs, koučingo specialistas turėtų būti aukštos moralės žmogus. Vienareikšmiškai būtinas jo kvalifikacijos pažymėjimas iš kokios nors rimtos įstaigos.

This post is also available in: English [1]


Article printed from Koučingo blogas: http://coachingblog.lt

URL straipsnis: http://coachingblog.lt/koucingo-zmones/interviu-su-psichologe-psichoterapeute-ramune-pajuodyte-milasiene-atvirai-apie-koucinga-psichoterapija-ir-koucingo-specialistu-tobulejima/

URLs:

[1] English: http://coachingblog.lt/en/

Copyright © 2011 Koučingo blogas. All rights reserved.