Nostalgija – toks dalykas, kuris su laiku dar labiau nostalgiškėja. Neatsisipiriu jai. Vėl pasiduodu. Kiekvieną kartą iššokęs iš autobuso, atvežusio mane į Oxfordą, įkvepiu šio miesto oro. Taip kvepia knygynuose ir vinilinių plokštelių parduotuvėse. Tiek nedaug pastarųjų liko. Toks jaukus, savitas ir užsibūti kviečiantis kvapas.

Mano nostalgija keliauja šio miesto gatvėmis. Sustoja ties amžius menančiais mokslo rūmais. Stabteliu kažkuriame kieme. Nostalgija pasilieka žaliuose parkuose, kurie kažkada priglausdavo mane ant atokaus suolelio su knyga rankose.

Mačiau tris rudenius šiame mieste. Patyriau jame daug angliško lietaus. Išklausiau galybę gyvai atliekamos muzikos. Sutikau tuziną mano gyvenime pėdsakus palikusių žmonių.

Kiekvieną kartą išlipdamas iš to autobuso pagalvoju: negaliu čia nesugrįžti.

Ketvirtadienį atvykau į Oxford Brookes universiteto organizuojamą jubiliejinę – dešimtą koučingo ir mentorystės tyrimų konferenciją. Čia mokslo darbus pristato koučingo ir mentorystės kurso magistro bei daktaro laipsnių studentai. Konferencijoje pranešimus taip pat skaito ir pasaulyje pripažinti koučingo mokslo bei praktikos kūrėjai.

Kai kas galbūt konferencijos programą pavadintų akademine (gerai, kai kurie pranešėjai pusę laiko kalba ne apie rezultatus, o apie tyrimo dizainą ir pasakojasi, ką jie išgyveno, kol jį atliko!). Tačiau, kaip rodo patirtis, tai, kas nuskamba tokiuose pristatymuose, įkvepia eksperimentams ir naujovėms. Prof. David Megginson sako: tai ką mes darome dabar, koučingo praktikose išryškės tik po kurio laiko.

Šį kartą konferencijos programoje daugiausia dėmesio buvo skirta tyrimams, kurie nagrinėja, kaip koučingą suvokia ir patiria klientai. Tiek akademiniuose, tiek praktiniuose tekstuose dažniau analizuojamas koučingo specialistų darbas ir koučingo efektyvumas. Todėl šį kartą buvo įdomu gilintis būtent į koučingo klientų perspektyvą. Nors programa buvo pateikiama dviem lygiagrečiais srautais, tikiuosi, kad man pavyko išsirinkti įdomiausius pranešimus. Atsižvelgdamas į jų kiekį ir skaitytojo kantrybę, šiame tekste apžvelgsiu tik tuos tyrimus, kurie paskatino daugiausia įžvalgų.

Charles Jones savo pranešime Choosing your coaching: what matters and when? nagrinėjo, kokiais kriterijais remdamiesi koučingo klientai pasirenka koučingo specialistą ir, kaip šie kriterijai kinta koučingo programos eigoje. Pagrindiniai dalykai, kurie daro įtaką klientų pasirinkimui yra šie: ankstesnė klientų patirtis koučinge bei panašiuose pokalbiuose, kliento suvokimas, kas yra koučingas ir kuo jis skiriasi nuo kitų pagalbos būdų, koučingo specialisto žinios kliento veiklos srityje, koučingo specialisto gebėjimas atitikti kliento lūkesčius dėl koučingo santykio, galimybė rinktis koučingo specialistą, tam tikri objektyvūs faktoriai, pavyzdžiui, koučingo specialisto lytis bei amžius. Toliau vystantis koučingo programai tampa svarbu, kaip klientas patiria ir suvokia įgalinimą, kurį jam suteikia koučingo pokalbiai.

Tyrėjas pataria koučingo specialistams skirti daug dėmesio pirmajam susitikimui su klientu. Jo metu koučingo specialistas turėtų leisti klientui pažinti savo asmenybės bruožus bei darbo būdus. Ypatingai svarbu klientui paaiškinti koučingo ir kitų pagalbos būdų skirtumus, nes dažnu atveju klientai tikisi didesnio koučingo specialisto aktyvumo, pavyzdžiui, mentorystės pokalbio ar konsultacijos. Koučingo specialistas taip pat turėtų apgalvoti, kaip jis elgsis, jei jo ir kliento santykyje atsiras galios žaidimų. Organizacijų atveju koučingo specialistas taip pat turėtų labai aiškiai apibrėžti konfidencialumo klausimus. Koučingo programos eigoje koučingo specialistams reikėtų susikoncentruoti į tuos kriterijus, kurie daro įtaką koučingo santykiui.

Kitame pristatyme – How do chief executives experience coaching?,  Jaqui Summons kalbėjo apie vadovų patyrimą koučinge ir motyvus, kurie skatina vadovus naudotis koučingu.

Įdomu, kad be objektyvių tobulėjimo poreikių patenkinimo,  koučinge vadovai ieško saugios asmeninės erdvės, kur galėtų aptarti tokius rūpesčius, apie kuriuos jie negali kalbėti įprastoje savo darbinėje aplinkoje. Paradoksas, tačiau, pasak vadovų, nors jie turi daugybę galimybių pasitarti ir mokytis iš pavyzdžių, tačiau visa tai yra apie jų darbo turinį, o ne apie juos pačius. Vadovai atskleidžia, kad dažnu atveju savo organizacijose jie jaučiasi vieniši. Tad koučinge jie ieško tokio santykio, kuriame galėtų laisvai save išreikšti ir jaustis nevaržomi. Vadovai taip pat nurodė, kad pasirenkant koučingo specialistą jiems nėra taip svarbu, ar pastarasis gerai išmano jų verslo specifiką. Kur kas svarbiau yra galimybė būti atviriems bei imtis iššūkių, kuriuos jiems iškeltų koučingo specialistas.

Kalbant apie praktinius aspektus, reikėtų pažymėti, kad vadovai labiau linkę kalbėtis su išoriniu koučingo specialistu, nes mano, kad tai, jog jie naudojasi koučingu, gali neigiamai paveikti jų reputaciją kitų akyse. Pavyzdžiui, tyrime dalyvavę vadovai pabrėžė netgi tokį subtilumą, jog jų sprendimus naudotis koučingu ar ne, lemia dar ir tai, ar jų koučingo specialistas dirba ir su kitais tos pačios organizacijos vadovais.

Labai praktišką studiją apie grįžtamojo ryšio iš kliento svarbą pristatė Jane Boston (How coachee feedback increases coaching effectiveness?). Tyrėja pradėjo nuo problematikos: koučingo specialistai siekia gauti kliento grįžtamąjį ryšį apie koučingo sesijos efektyvumą, tačiau nėra aišku, kaip šį grįžtamąjį ryšį jie panaudoja savo ir klientų tobulėjimui. Dar daugiau, klientai dažniausiai pateikia nestruktūruotą nuomonę per man patiko/nepatiko prizmę ir siekia įtikti koučingo specialistui. Tuo tarpu, daugelis pastarųjų nerimauja teiraudamiesi kliento nuomonės.

Tyrimas atskleidė, kad kliento grįžtamasis ryšys yra naudingas ne tik koučingo specialistui, bet pirmiausia, pačiam klientui. Teikdamas grįžtamąjį ryšį apie koučingo sesiją, klientas pergalvoja ne tik techninius koučingo proceso aspektus, tačiau įsitraukia į naudingą refleksiją. Apgalvodamas, kaip jis pats vertina tai, kas vyksta, klientas turi galimybę įsitraukti į trečios kilpos mokymasį (ką aš supratau iš to, ką supratau?).  Kad įvyktų pastarasis dalykas, grįžtamasis ryšys turi atitikti tam tikrus kriterijus. Pirmiausia, jis turi būti struktūruotas – reikėtų parengti iš anksto apgalvotų klausimų sąrašą. Tokius klausimus galima klausti raštu, o jei tai klientui netinka, tuomet tą patį klausimų sąrašą reikėtų neskubant aptarti pokalbio metu. Efektyvu grįžtamojo ryšio teirautis sesijos eigoje (pvz. Pasikalbėjome jau pusvalandį. Kaip tu vertini tai, kas vyksta šiame pokalbyje?). Tai leidžia iš naujo susitarti dėl koučingo proceso subtilybių, galbūt patikslinti aptariamus klausimus ar iškelti dar nepaliestas temas. Šis pranešimas mane labai įkvėpė pergalvoti savo koučingo praktiką, tad prie šios temos greitai sugrįšiu atskirame straipsnyje.

Viena įdomiausių ir turbūt labiausiai nustebinusių konferencijos studijų Coaching and the meaning making process nagrinėjo, kaip koučingo specialistai ir jų klientai suvokia koučingo sesijas. Pranešimas nustebino ne tik originaliu tyrimo dizainu, tačiau ir jo rezultatais. Trumpai – koučingo specialistų pokalbiai su klientais buvo filmuojami, o vėliau šie įrašai buvo rodomi kitiems profesionaliems koučingo specialistams. Pastarųjų buvo prašoma pakomentuoti tam tikrus kokybinius koučingo proceso kriterijus. Įvertinus koučingo specialistų, klientų ir stebėtojų pasisakymus paaiškėjo, kad visi stebėtojai buvo perdėtai kritiški ir daugelį matytų koučingo sesijų aspektų vertino neigiamai. Kai tyrimo autorius Adrian Myers pateikė keletą stebėtojų komentarų, pasibaisėjau. Tačiau ne tai įdomiausia. Pasak tyrėjo, šioje studijoje išryškėjo kitas įdomus fenomenas – koučingo specialistai ir jų klientai koučingo sesijas suvokė ir įvertino labai panašiai ir dažniausiai teigiamai. Pavyzdžiui, kai vienas iš koučingo specialistų tylėjo ir leido klientui tiesiog būti, stebėtojai jį apibūdino kaip neryžtingą, nežinantį, ko paklausti. Adrian Myers daro išvadą, kad koučingo sesijos metu koučingo specialisto ir kliento suvokimai supanašėja, tai leidžia jiems sutvirtinti koučingo santykį ir sukurti klientui naudingą aljansą. Tuo tarpu kitiems, stebintiems iš šalies šį aljansą labai sunku įvertinti. Klausydamasis pranešimo šiek tiek šypsojausi. Kartą vienoje auditorijoje pravedęs demonstracinę koučingo sesiją paprašiau grupės įvertinti pokalbį. Buvo nuobodoka, – pratarė vienas dalyvis.  Mano klientas tada pasakė: nesuprantu, kas jums buvo nuobodu, nes kol kalbėjausi, nei vieno jūsų nemačiau ir net nepajutau kaip pralėkė laikas.

Trumpai paminėsiu dar dvi įdomias studijas, kurios man pasirodė artimos profesine prasme.

A comparison of mentor and coach approaches across disciplines tyrimas leido dar giliau pažinti koučingo ir mentorystės sritis. Savo dizainu įdomi studija pateikia tokią išvadą – koučingas ir mentorystė turi daugiau panašumų nei skirtumų, kuris yra bene vienintelis. Mentorystė naudinga tada, kai mokiniui reikia žinių ir gero pavyzdžio, tuo tarpu koučingas bus geresnis pasirinkimas tada, kai mokinys turi žinias bei patirtį bet nori tai panaudoti dar efektyviau. Daugelyje besimokančių organizacijų abi iniciatyvos eina išvien.

Studija How do project managers use coaching? atskleidė įvairius koučingo panaudojimo aspektus projektų vadovų darbe. Paaiškėjo, kad projektų vadovai neturi daug erdvės koučingui, nebent jie dirba su stambiais pokyčių projektais. Įprastu atveju koučingas šių žmonių darbe yra greičiau momentinis, nukreiptas į einamųjų klausimų sprendimą, tam tikra prasme – sportinis. Beje, Agile projektus tyrėja paminėjo kaip išimtį – juose koučingui tenka svarbesnis vaidmuo.

Tiek tad tų pranešimų. Dienos pabaigoje galva jau ūžė ir norėjosi bėgti į lauką, kuris iš tikrųjų pasitiko liūtimi ir vėju.

Šiame straipsnyje norėjau apžvelgti ne tik konferencijos programą, tačiau ir netiesiogiai paskatinti mokslo žmones tirti koučingo sritį. Koučingui būtina sutvirtinti profesinius pamatus ir apsibrėžti veiklos teritoriją. Moksliniai tyrimai – viena esmingiausių koučingo srities augimo prielaidų. Nors tendencijos Lietuvoje geros, tačiau tikiuosi, kad studentų, kurie į tai gilinsis, tik daugės.  Koučingas -  kol kas (palyginus) nedaug tyrinėtas. Todėl kiekvienam smalsiam mokslo žmogui ši sritis pažeria atradimų ir sudaro neribotas galimybes išreikšti save.

Paskutinį sakinį parašiau būdamas ore, kažkur ties Baltijos jūra. Smagu sugrįžti namo ir parsivežti krūvą idėjų.

p.s. Visas konferencijoje pristatytas studijas bus galima surasti specialiame International Journal of Evidence Based Coaching and Mentoring leidinyje (lukterėkite, dar nepaskelbė). Pranešimų skaidres patalpinsiu atskirame įraše.

Taip pat čia galite rasti mano įspūdžius apie koučingo studijas @ Oxford Brookes.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.