Aš supratau, kad nieko nebesuprantu, – tarsi perfrazuodamas garsiąją Sokrato frazę „aš žinau, kad aš nieko nežinau“ tarė vieno banko vadovas Robertas apgalvodamas pirmąją Koučingo Žiemos Akademijos dieną. Tuo tarpu koučingo specialistė Agnė sudalyvavusi daugiametę patirtį turinčios lektorės Sylvianne Cannio pravestoje koučingo supervizijoje sakė:

Šis patyrimas netikėtai tapo iššūkiu– kalbėtis su pakankamai griežta supervizore, kuri neleidžia nuslysti nuo temos nė per milimetrą, kuri  stato į ganėtinai nepatogią padėtį, o tuo tarpu esi akylai stebima kolegų… Vienu metu pajutau, kad arba man teks persilaužti, arba aš sulūšiu…

Tai buvo dvi dienos tokio intensyvaus mokymosi, kad net paryčiais nuo pokalbių išvargę dalyviai nenorėjo eiti ilsėtis. Viename ratelyje susibūrę žmonės aptarinėjo svarbius savo gyvenimo aspektus, kitame kažkas prie arbatos tęsė koučingo sesijas, trečiame išmintingos lektorės nė nebandė išsisemti ir toliau dalijosi tuo, ką žino ir yra patyrę. Net ir pasibaigus pranešimams bei praktiniam darbui mes toliau mokėmės – darėme išvadas, apibendrinimus ir sėmėmės patirties vieni iš kitų. Sakau didžiuodamasis – jei taip mokytųsi kiekviena profesionalų bendruomenė, matyt nuverstume kalnus ir nebereikėtų skųstis gerovės stoka.

Šioje koučingo akademijoje susipažinome su dviem galingais pokyčių ir asmenybės augimo modeliais: Imunitetas Pokyčiams, kurį pristatė Dr. Leni Wildflower, PCC bei Asmenybės Vystymosi Ciklo modeliu, kurio prasmę mums atskleidė Sylvianne Cannio, MCC. Pirmasis modelis yra skirtas atpažinti ir dirbti su giluminėmis kliūtimis, kurios trukdo asmeniniam pokyčiui vykti. Antrasis modelis paaiškina, į kokius vidinius procesus įsitraukia žmogus, susidūręs su netektimi ar sunkumu. Šis modelis taip pat leidžia įvertinti, ką asmuo galėtų daryti, kad atrastų naujas tobulėjimo galimybes.

Nesigiliant į modelių sudėtį, jie atskleidė, koks sudėtingas mechanizmas yra žmogus ir, kad padedant jam tobulėti, negalime pasirinkti paprastų mechaninių būdų, kuriuos tarsi pasirausę ištrauktume iš savo įrankių dėžutės. Tai buvo geras įspėjimas tiems, kas koučingą laiko paprastu, lengvu ir patraukliu būdu pasiekti tikslams. Net ir patyrę koučingo specialistai po praktinių užsiėmimų teigė, kad jų kompetencija bei žinios apie koučingą yra dar labai jauni ir reikalauja tolimesnio intensyvaus tobulinimo. Tiems, kas susiduria su svarbiais ir giliais  pokyčiais ar net praradimais, netiks jokie „tikslas – veiksmas“ metodai…

Klabėdamiesi su lektorėmis Sylvianne ir Leni dar kartą pasitvirtinome, kad ne modeliai ir technikos (t.y. ką aš darau) yra svarbu, o jų taikymo meistriškumas (t.y. kaip aš tai darau). Koučingą veiksmingu daro ne geras modelis, bet būdas, kaip šį modelį mes panaudojame savo darbe su klientais. Tą patį klausimą klientui skirtingi koučingo specialistai užduos skirtingu tonu, skirtingu metu ir skirtingu tikslu. Tad mokydamiesi dirbti su pristatytomis naujovėmis vėl nutarėme, kad būtent mūsų santykis klientu bei gilus ir empatiškas žmogaus supratimas daro koučingą veiksmingu.

Koučingo supervizijos, kurias Koučingo Akademijoje atliekame jau antrus metus iš eilės, leido suprasti, kaip svarbu yra spręsti tuos sunkumus, su kuriais susiduriame koučingo sesijų metu. Kalbame apie tai ir mokomės, net jei tai yra nemalonu ar nekomfortiška. Net jei turime aukoti savo ego ar klaidingai suvokiamą savivertę…. Tai gali būti nežinia, su kuria susiduria koučingo specialistas, darbas ties sunkiu kliento klausimu ar nesuveikusi metodika. Ir visa tai kyla iš kartais per didelio rūpesčio klientu, patirties stokos ar išankstinių įsitikinimų stiprumo. Tyrimai rodo, kad tik trečdalis koučingo specialistų pasaulyje naudojasi koučingo supervizija. Vertinat tuos išmokimus, kuriuos iš supervizijų pasiėmė dalyviai, darau išvadą, kad tai turėtų būti privaloma praktika kiekvienam profesionalui, kuris priėmė iššūkį padėti kitiems žmonėms.

Suprasdami, kad per šias dvi dienas patyrėme tam tikrą savo koučingo kompetencijos transformaciją bei jos pakylėjimą, skyrėme laiko susitarti, kaip toliau komunikuosime koučingo vertę savo klientams. Kadangi koučingas vis dar skirtingai interpretuojamas, kartais kontraversiškai komentuojamas, o jo atsiperkamumą nelengva išmatuoti, susitarėme, kad kalbėdami su potencialiais klientais turime išmokti objektyviai parodyti tai, kas koučingą daro vertingu ir naudingu. Kartais pernelyg įsijautę, mes iš tiesų pamirštame realius savo klientų poreikius, tad esu dėkingas visiems pasisakiusiems vadovams, kurie praskleidė savo kasdienę realybę ir papasakojo, kas jiems iš tikrųjų rūpi bei ko jie tikisi iš koučingo specialistų.

Apibendrindamas šį gražų, žiemišką ir jaukų buvimą kartu, noriu pasidalinti asmeniniu patyrimu, kuris nebūtų atsiradęs jei ne visi kolegos, vadovai ir patyrę lektorės, lydėję mane šias dvi dienas. Tai, ką žinojau, tarsi spirale apsisuko iš naujo. Jaučiuosi grįžęs į išeitinį tašką, tik esu ant aukštesnės tobulėjimo spiralės vijos. Šiame etape mano mokymasis pakito -  įgavo naują prasmę ir vėl skatina  naujas mintis. Džiugu, kad kryptis veda aukštyn, esu laimingas, kad pabaigos nematyti.

Ką aš išmokau iš to, ką išmokau? Štai klausimas tolimesniems apmąstymams, nes visi mes išsivežėme daugiau klausimų nei atsakymų. Apie tai, kaip augti ir padėti tobulėti kitiems.

foto: Žana Dragunova

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.