Jau senokai rašiau praktikuojantiems koučingą ar besiruošiantiems tai daryti. Vis kildavo įvairios mintys ar įkvėpdavo kas kitas rašyti apie kažkokius…bendrus reikalus. Kurie greitai persiskaitytų. Šį kartą – patarimai, kaip dirbti su koučingo klientu, kai šis nuvertina save ir/arba savo sprendžiamą klausimą.

Norėdami patvirtinti savo įsitikinimus, mes susikuriame begalę paaiškinimų, kuriais įrodome sau, kad pokytis, kurio siekiame, yra rizikingas. Paradoksas, ar ne? Vienas būdų vengti pokyčių yra nuvertinti save arba turimą problemą. Toks nuvertinimas gali būti daromas problemos ir (arba) savo galimybių ją spręsti atžvilgiu. Pavyzdžiui, kaip rašo Jenny Rogers, klientas gali neigti problemos egzistavimą, menkinti jos dydį, sureikšminti jos neišsprendžiamumą arba menkinti savo galimybes spręsti problemą.

Man sekasi organizuoti darbą komandoje, − gali sakyti vadovas, tačiau iš daugelio jo pateiktų detalių matyti, kad jam tikrai yra ką tobulinti. Aš tikrai nepajėgsiu to padaryti, nes man tai neduota, − gali sakyti kitas žmogus, nors akivaizdu, kad jis neišnaudoja visų savo resursų problemai spręsti. Toliau pateiksiu geras technikas, kurios padės klientui sumažinti nuvertinimo intensyvumą ir pažvelgti į save ar problemą iš objektyviosios pusės.

 

Klientas nuvertina problemos svarbą

Pasikalbėkite su klientu apie tai, kaip aptariamą problemą mato kiti jo aplinkos žmonės. Jei turite galimybę, organizuokite klientui grįžtamojo ryšio srautą, pavyzdžiui, 360 laipsnių apklausą ar kitą iniciatyvą, kurios metu klientas gautų vertinimą iš savo aplinkos. Pavyzdžiui, jei vadovas neįžvelgia savo įtakos vadovaujamai komandai, galite su jo žinia apklausti kitus komandos narius ir pasiteirauti, kaip jie vertina savo vadovą.

Vėliau klauskite kliento: Kokių pasekmių gali sukelti ši problema? Kada tai nutiko pirmą kartą ir kaip tada reagavai tu, tavo aplinka? Kaip tu vertini šį grįžtamąjį ryšį? Kiek jis, tavo galva, atitinka tavo nuomonę? Kiek tau svarbi ši problema? Kiek tau svarbu ją išspręsti?

 

Klientas nuvertina problemos egzistavimą

Dažniausiai tokia situacija paaiškėja arba pačioje koučingo pradžioje, jei klientą kažkas atsiuntė į koučingą „pasitaisyti“, arba tuomet, kai iškėlęs vieną tikslą klientas pastebi, kad reikės nuveikti kur kas daugiau, nei jis manė. Norėdamas pateisinti savo nenorą keistis, jis gali neigti problemą. Man tai nebesukelia sunkumų, aš galiu su tuo gyventi, − sako klientas, nors dar praeitą sesiją jam tai buvo didžiausia kliūtis gyvenime.

Klauskite kliento: Kokie faktai įrodo problemos egzistavimą? Kaip tu juos vertini? Kaip juos vertina kiti? Kas čia nedera tarpusavyje? Kokia problemos esmė? Kiek esi tikras, kad tai nepasikartos? Kiek tau kainuoja (jėgų, pastangų) gyventi su šia problema? Kiti mato šią problemą, tačiau tu – ne, kaip čia yra?

 

Klientas nuvertina problemos išsprendžiamumą

Pasitaiko situacijų, kad klientas mano esąs bejėgis prieš turimą problemą: to neįmanoma padaryti, tai ne mano galioje ką nors paveikti. Dažniausiai tai yra tie atvejai, kai susiklosčiusioje situacijoje dalyvauja ir daugiau šalių arba problema yra labai įsisenėjusi. Tad, natūralu, ne visada jaučiamės galį keisti susiklosčiusią situaciją. Pavyzdžiui, konfliktai darbe ar kokie nors kiti ne vien tik nuo kliento priklausantys klausimai yra ta terpė, kur ribos tarp galimo poveikio šiai situacijai ir jos išsprendžiamumo yra nematomos. Juk negaliu keisti kažko, kam iš pažiūros neturiu įtakos. Kad ir kaip būtų, vis dėlto klientas gali daryti įtaką problemos sprendimui.

Paskatinkite jį apie tai pagalvoti pasitelkdami jau minėtas sprendimų skatinimo technikas arba užduokite šiuos klausimus: Kaip manai, kiek įtakos šiai problemai tu asmeniškai turi? Kaip manai, jei įdėtum visas įmanomas pastangas, kokį procentą šios problemos išspręstum? Kas tau galėtų padėti? Kokius įgūdžius tu jau turi, kad galėtum imtis spręsti šį klausimą? Kas bus, jei nedarysi nieko? Kokių tarpinių ar kompromisinių sprendimų čia gali būti? Kaip kiti žmonės sprendžia panašias problemas?

Klientas nuvertina savo galimybes keistis

Net jei klientas įvertino problemą, suprato jos svarbą ir numatė galimas strategijas šiai problemai spręsti, vis dėlto jam gali kilti abejonių dėl savo paties galimybių visa tai padaryti. Nors koučingo specialistas padeda klientui ieškoti išorinių resursų jo situacijai spręsti, pirmiausia jis turi sutelkti kliento dėmesį į vidines galimybes.

Todėl koučingo specialistas turėtų kliento klausti: Kaip tai, ką mes aptarėme, tu perkelsi į savo praktiką? Kokią naudą turėsi išsprendęs šį klausimą? Kokie pirmieji tavo žingsniai? Ko tau reikia, kad jau rytoj pradėtum? Kokios paramos tau reikia? Ko tu labiausiai bijai? Kaip galiu padėti įveikti tavo baimę? Kokia kliūtis yra pati kebliausia? Jei tau reiktų įgyti papildomų gebėjimų šiai problemai spręsti, kokie gebėjimai tai būtų?

Nuolat klausykite kliento ir stebėkite, kaip jis apibūdina savo klausimą ir save. Jei išgirsite klientą sakant, kad tai ne jo jėgoms, kad jis bandė daug kartų ir jam nepavyko, kad jis neturi įtakos… tiesiog pabandykite jį paskatinti: Prieš save matau stiprų žmogų, kuris, regis, nuvertina savo galimybes… Ar man taip pasirodė, ar taip yra iš tikrųjų? Šis pastebėjimas ne kartą padarė stebuklus.

Tekste panaudotos ištraukos iš knygos:

Misiukonis, T. (2013) Koučingo technikos: praktiški patarimai kaip padėti augti ir tobulėti kitiems. Vilnius: Vaga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.