Štai keli vadovų klausimai, kuriuos girdžiu kiekviename mokyme apie žmonių ugdymą. Ne dažname, o kiekviename. Kaip man pačiam su koučingo metodu jaustis natūraliai? Kaip man įtikinti žmogų, kad koučingas yra naudingas? Kaip man vesti koučingo pokalbį, kad mes pasiektume jo tikslus?

Atsakymas į šiuos klausimus yra paprastas. Kuo mažiau galvosite, kaip teisingai ir kokybiškai jums taikyti koučingą darbe, tuo mažiau klupsite formuluodami ir užduodami klausimus pašnekovui. Mano pasiūlymas – neminėkite žodžio „koučingas“ iš viso ir nesukite sau dėl jo galvos.

Pirma, vadovai neveda nei vieno pokalbio, kuris vadintųsi koučingo pokalbiu. Vadovai aptaria veiklos rezultatus, teikia grįžtamą ryšį, išsako kolegoms lūkesčius, sprendžia problemas. Nei vienas toks pokalbis negali būti vadinamas koučingu, nes juose vadovas teikia įžvalgas, patarimus, keičiasi nuomonėmis ir kartkartėmis užduoda klausimus, kurie darbuotoją skatintų ieškoti idėjų. Vien tai, kad pokalbis vyksta tarp vadovo ir darbuotojo, nusako, kad pokalbis nebus iki galo lygiavertis, nes vadovas norom nenorom vis tiek turės pateikti tam tikrus paliepimus ar savo nuomonę.

Antra, koučingas yra metodas, kuris darbe tinka tik epizodiškai – tik tada, kai yra erdvės paieškoms, kūrybai, sprendimų laisvei. Jeigu pokalbyje reikia aptarti darbo turinį, spręsti labai tikslias problemas, pasitelkti aukštesnių vadovų įgaliojimus, tai tokie pokalbiai išvien bus „vadoviški“ – konsultuojantys, nukreipiantys vadovo nustatyta linkme. Tame nėra nieko blogo, tiesiog reikia atskirti: jeigu darbuotojas linkęs ieškoti, ieškokite. Jeigu ne, nesivarginkite ir eikite pramintu taku. Tik reikia atsiminti, kad neužduotas geras klausimas atitolina jus nuo savarankiškumo, kūrybiškumo bei įsitraukimo ugdymo.

Trečia, koučingo pavadinimas erzina daugelį žmonių. Priežastys įvairios: sovietinis mąstymas ir mentalas, kuris iš esmės nėra imlus koučingo principams, žmonių jautrumas susiformavusiam neigiamam stereotipui, prastos žmonių patirtys, kai jie buvo „prakoučinami“ ir kita. Kuo mažiau jūs naudosite šį žodį, o tiesiog darysite tai, kas po šiuo žodžiu slypi, tuo bus paprasčiau. Jums nereikia pranešti darbuotojams, kad dabar štai taikau koučingą, o dabar ne. Tai turi būti integrali jūsų bendravimo dalis. Tai gali būti klausimas ar pora jų, kuriuos uždavėte norėdami suprasti kitą žmogų, įtraukti jį į pokalbį ar tiesiog užvesti ant kelio.

Ketvirta, pagalvokite, kaip jūs apskritai bendraujate su žmonėmis darbe. Kiek esate pasiekiamas jiems psichologiškai? Kiek jie jums yra įdomūs iš tiesų, o ne paviršutiniškai? Kiek jums rūpi žmonių nuomonė ir potencialas? Visa tai skambūs žodžiai, tačiau tiesūs ir tikri. Jeigu žmonės jus vargina, eikite trumpesniu keliu – teikite patarimus ir elkitės įprastai. Jeigu esate atviri ieškojimams, pokalbiams su žmonėmis, gebate išklausyti kitus, tikiu, kad koučingą jūs ir taip taikote ir jokių problemų dėl to jums nekyla. Nes tikite koučingo metodu, tikite savimi ir kitais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.