Pamenu, kaip kartą pyktelėjau, kai pamačiau reklamą, kuri kvietė ateiti į seminarą ir „išmokti skaityti kitų mintis“. Suprantu, kad temos sumanytojai iš tikrųjų turėjo galvoje mokymąsi pažinti kitą žmogų, nes vargu ar koks nors seminaras gali išmokyti atspėti, ką galvoja kiti.

Kaip bebūtų, tas įvykis paskatino mane pasidomėti šia tema daugiau, tad čia dalijuosi keletu tyrimų, kurie matuoja, kiek kiti žmonės gali įžvelgti ar matyti, tai, ką mes galvojame ir jaučiame. Tai nėra „kažkas tokio“, revoliucingo, ir žinau, kad šia tema galima kalbėti iš įvairių požiūrių perspektyvos. Tačiau kelių tyrimų rezultatai dar kartą skatina diskutuoti, ar kūno kalbos skaitymas bei balso tembro skanavimas yra patikimi būdai įvertinti kito žmogaus savijautą ar net mintis.

Du tyrėjai (Savitsky ir Gilovich, 2003) atliko keletą bandymų viešų pristatymų metu. Pranešėjų jie paprašė įvertinti savo nerimo lygį. Pranešėjams nežinant, jų nerimą taip pat vertino ir auditorija. Paaiškėjo, kad auditorija manė, kad pranešėjai jaudinasi kur kas mažiau, nei pranešėjai patys manė. Tyrimas buvo kartojamas ir yra laikomas patikimu. Tyrimo išvados teigia, kad vertindami, kiek kiti yra pajėgūs matyti mus „kiaurai“,  kitų galimybes tai atlikti mes gerokai pervertiname. Kiti žmonės negali nuspėti tikrosios mūsų savijautos, minčių ar emocijų. Šį fenomeną tyrėjai pavadino skaidrumo iliuzija.

Panašūs eksperimentai buvo tęsiami. Tyrimo dalyviams buvo pasiūlytas neskanus maistas ir buvo matuojama, ar aplinkiniai žmonės gali įžvelgti dalyvių susierzinimą ir pasišlykštėjimą. Tyrimo išvada panaši į aukščiau minėtą – žmonės gana lengvai geba nuslėpti šiuos dalykus. Tik visais atvejais eksperimentų dalyviai galvojo, kad jie yra kiaurai permatomi, nors tai neatitiko realybės.

Kitame tyrime (Newton, 1990) dalyvių buvo prašoma pabarbenti pirštais kokią nors gerai žinomą melodiją, o jų artimųjų buvo paprašyta atspėti, koks tai kūrinys. Paaiškėjo, kad net ir tokiais akivaizdžiais atvejais kaip Happy Birthday To You, melodiją atpažino tik 3 procentai respondentų. Paprašyti pakomentuoti savo patirtį tyrimo dalyviai sakė, kad barbendami pirštais melodiją jie aiškiai girdėjo ir jautė kūrinį ir jiems buvo keista, kaip geri jų bičiuliai nesugebėjo atpažinti melodijos.

Šis tyrimas primena daugybę nesusikalbėjimo, neteisingų interpretacijų ir įvairiausių nesusipratimų atvejų. Juk mes savaip interpretuojame kitų žmonių žodžius, savaip „perskaitome“  jų laiškus, bandome patys nuspėti jų savijautą, mintis, jausmus…Tik kiek galime būti tikri dėl savo spėjimų ir skubotų išvadų, kurias padarome? Blogiausia yra tai, kad neretai šie netikslūs spėjimai modeliuoja mūsų elgesį kitų atžvilgiu.

Tad klausčiau savęs: Kiek esu tikras dėl savo spėjimo? Ar tai, ką matau yra tai, ką aš noriu matyti? Kiek logiška galvoti, kad šis žmogus (yra toks ar anoks)…? Kas įrodo, kad mano prielaida apie kitą žmogų teisinga? Ar man patiktų, jei kiti apie mane galvotų savo pačių susikurtą netiesą?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.