Ar teko pastebėti, kad kai iš ateities įvykio tikitės ypatingo emocinio pakilumo (eisiu į koncertą, tai bent pasiautėsiu!), tuomet tas ateities įvykis neatneša tiek emocijų, kiek tikėjotės (na, buvo kaip visada ir tiek…). Ir atvirkščiai, kai iš ateities įvykio tikitės ypač negatyvaus emocinio užtaiso (jausiuosi kaip „š…“ per tą susirinkimą), tas fonas nebūna toks negatyvus (hm, visai produktyviai padirbėjom)? Šį fenomeną psichologai pavadino poveikio iškraipymo efektu (impact bias effect).

Tyrimai rodo, kad mes nesijaučiame taip blogai, kaip kad tikimės jog jausimės ir, atvirkščiai, mes nesijaučiame taip gerai, kaip laukiame:

-          Praėjus dviems mėnesiams po santykių nutraukimo žmonės nesijaučia taip blogai, kaip jie tikėjosi.

-          Sporto sirgaliai nesijaučia taip gerai kai jų komanda laimi, kaip jie tikėjosi jog jausis, jei jų komanda lamės.

-          Akademikai, kuriems buvo suteiktos laukiamos pareigos, nesijaučia taip gerai, kaip jie tikėjosi jog jausis gavę šias pareigas.

Daugelis tyrimų, nagrinėjančių poveikio iškraipymo efektą, teigia, kad mes esame linkę: a) pervertinti savo būsimę emocinę būseną nelygu pozityvi ji ar negatyvi ir b) mes negebame tiksliai įvertinti kiek laiko tokia emocinė būsena truks.

Wilson ir Gilbert savo studijoje (2005) pateikia dvi pagrindines priežastis dėl kurių atsiranda poveikio iškraipymo efektas:

Pirma, kai žmonės imasi vertinti ateities įvykių poveikį, jie yra linkę pamiršti apie kitus dalykus, kurie tuo metu vyksta jų gyvenimuose. Normaliu atveju ateities įvykis būtų tik dar vienu įvykiu tarpe kitų, kurie su mumis ar aplink mus kasdien vyksta. Tačiau išskirdami ateities įvykį, mes pamirštame , kad ateitis atneš ir daugelį kitų įvykių, ne tik tą, apie kurį galvojame.

Antra, mes racionalizuojame daugumą dalykų, kurie su mumis vyksta. Kai tik atrandame pozityvaus ar negatyvaus įvykio priežastis (arba sukuriame jas sau), mes apraminame ir savo emocinę būseną. Tad, tai kas įvyko blogo ir buvo racionalizuota jau nebeatrodo taip baisu (Taip turėjo nutikti, – sakome sau). O tai, kas įvyko gero ir taip pat buvo racionalizuota, taip pat jau nebeatrodo taip pakilu (Na, aš to nusipelniau, sunkiai dirbau, – pasakojame sau).

Saviugdos sumetimais tyrėjai pataria dažniau galvoti apie ateities įvykių visumą nei apie kurį nors vieną iš būsimų įvykių. Taip pat jie teigia, kad galime šiek tiek „pažaisti“ su įvykių racionalizavimu. Viskas puku, kai racionalizuojame negatyvius įvykius. Tada save apraminame. Tačiau neskubėkime racionalizuoti gerųjų įvykių. Išlaikykite paslaptį, pasimėgaukite ja, –  sako psichologai.

Manau, kad poveikio iškraipymo efektas reikšmingas koučinge, ypač tada, kai su klientais kalbamės apie jų būsimus veiksmus. Neabejoju, kad aptardami juos susiduriame ir su kliento lūkesčiais tiems būsimiems ateities įvykiams, kurius sukels jo praktiniai pasirinkimai. Kiek racionalu tikėtis blogiausio? Kas dar gali nutikti? Kokį poveikį tai turės kitoms tavo gyvenimo sritims? Kas dar gero atsitiks?, – tokie klausimai gali lydėti pokalbį apie būsimus pašnekovo veiksmus bei jų poveikį…jam pačiam.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.