Knygoje Koučingo Praktika Vadovams esu aptaręs daugelį situacijų, kuriose tinka naudoti koučingą. Pavyzdžiui, aptariant darbuotojo veiklos rezultatus ar kalbantis apie jo tobulėjimo galimybes. Nors perleidžiant knygą šias situacijas papildžiau naujomis, vis tik nepelnytai pamiršau aprašyti, kaip panaudoti koučingą deleguojant.

Regis nėra čia ką nagrinėti, nes delegavimas – paprastas dalykas. Pasakei, ką ir kaip daryti, ir tiek žinių. Deja, tokia situacija – vadovo svajonė, nes realybė yra kitokia. Dirbdamas su vadovais ir klausydamas jų problematikos koučingo sesijose išgryninau kelis du esminius aspektus, kurie jiems kliudo deleguoti. Pirma, vadovams koją kiša jų pačių nuostatos ir gebėjimų valdyti delegavimo dialogą (ne monologą!).

Vadovo nuostatos

Dauguma vadovų sako, kad jie nedeleguoja, nes nenori gaišti laiko aiškindami, kaip ir ką reikia padaryti. Geriau jau padarysiu pats, – jie sako. Taip ir daro. Iki 18.00 val. Iki 19.00 val. Iki 20.00 val.

Dar vadovai sako, kad, jeigu jie deleguos, tai žmonės darbą padarys ne taip, kaip vadovas įsivaizdavo. Privels klaidų, kurias paskui reikės taisyti. Vadovas geriausiai žino, kaip čia viskas daroma.

Tai tik paviršiniai argumentai, bet jie jau atskleidžia ydingą ratą – nedeleguoju, nes neturiu laiko, neturiu laiko, todėl nedeleguoju. Nedeleguoju, nes nepasitikiu, nepasitikiu, todėl nedeleguoju. Skaityti daugiau…

Grįžtamasis ryšys šiais laikais yra kultas. Organizacijos ant savo vėliavų rašo feedback is a gift, o jaunoji karta atstačiusi krūtines reikalauja reakcijos į savo idėjas. Į prašymą sutekti grįžtamąjį ryšį verta reaguoti klausimu: o ką tu darysi su mano grįžtamuoju ryšiu? Jeigu žmogus į šį klausimą atsako nerišliai, tada galbūt verta susilaikyti. Tik nepirkite tos frazės tai padės man tobulėti. Dažnai žmonės nežino, ką šneka ir gavę grįžtamąjį ryšį įsižeidžia ar įsiskaudina.

Taip, pritariu, kad grįžtamasis ryšys gali padėti tobulėti, jeigu grįžtamojo ryšio gavėjas moka su juo elgtis, o davėjas savo žodžių nevynioja į vatą. Kita vertus, sunkesnėse situacijose, kuriose kyla konfrontacija, grįžtamasis ryšys gali suveikti kaip padegamoji bomba. Ko gero žinote, kad tuo galima manipuliuoti – paprašyti grįžtamojo ryšio ir vėliau pasinaudojus žmogaus atvirumu jį pulti atgal bei eskaluoti situaciją. Žvelgdamas į abi medalio puses tinkamiausio atsakymo nerandu – kada pasakyti, ką galvoju, o kada geriau patylėti?

Viename 2013 metais darytame tyrime (publikuotas Harvard Business Review) daugiau kaip 200 respondentų dalinosi įžvalgomis, ką jie galvoja, kai atsiduria sunkesnėse diskusijose, kuriose reikia išsakyti savo nuomonę. 97% respondentų pasakė, kad jie jaudinasi dėl to, kaip jaučiasi kitas žmogus. 94% atsakiusių teigė, kad jie baiminasi užgauti ir nuliūdinti kitą žmogų. Daugiau negu pusė dalyvių taip pat teigė, kad nors grįžtamojo ryšio sakymas yra jų darbo dalis, vis tik jie galvoja, kad neturi tam reikiamų gebėjimų. Nėra ką ir pridėti. Akivaizdu, kad grįžtamojo ryšio davimas – rakštis užpakalyje. Skaityti daugiau…

Šiandien koučingo specialistai Lietuvoje yra pasidalinę į tris stovyklas.

Pirmąją, didžiausią stovyklą, sudaro tie žmonės, kurie baigė koučingo mokyklas ir koučingą ketina naudoti savo aplinkoje labiau mėgėjiškai – darbe su kolegomis, bendravime su artimaisiais ar tiesiog saviugdai. Koučinge naudojami įgūdžiai padeda geriau suprasti save ir geriau išgirsti kitus žmones. Kaip sakoma, ką išmoksi, to ant pečių nenešiosi.

Antrojoje stovykloje dirba tie koučingo specialistai, kurių klientūrą sudaro taip vadinami žmonės iš gatvės – klientai atėję per rekomendacijas, svarstantys įvairius gyvenimiškus bei darbinius klausimus. Šioje stovykloje gausiai teikiamos ne tik koučingo paslaugos, tačiau ir kitokia gerovė – užsiėmimai tiek sielai, tiek kūnui. Meditacija. Šokis. Savęs tapšnojimas. Kvėpavimas. Paveikslėlių žaidimas Points of You. Joga. Rebirthingas ir kitokie eksperimentiniai, įdomūs dalykai, kurie leidžia išplėsti asmeninio augimo patirtis. Blogiausia, kas gali nutikti tokių užsiėmimų metu, tai neblogai praleisite laiką. Skaityti daugiau…

Apie atgyvenusius vadovų požiūrius jau rašiau čia ir čia, dabar pasidalinsiu dar viena kreiva jų nuostata man neįdomu, kaip tu tai padarysi, svarbiausia – rezultatas.

Žiūrėkite, lyg ir nieko čia blogo – vadovas neketina kvaršinti galvos, kaip jo pavaldinys spręs vieną ar kitą reikalą, nes vadovas turi svarbesnių darbų. Darbuotojas tam čia ir priimtas, kad pats susitvarkytų ir esant poreikiui atsiskaitytų vadovui už pasiektą rezultatą. Kartais ši mintis nueina taip toli, kad vadovai tokią poziciją atvirai išsako net ir naujai priimtiems žmonėms. Reikia suprasti, kad jeigu tu čia dirbi, tai savaime suprantama, kad žinai, ką ir kaip reikia daryti.

Žmonės nori pasitarti

Vadovai klaidingai galvoja, kad visi žmonės tik ir laukia jų patarimų. Jeigu jūsų skyriuje yra vienas jau antrą dešimtį metų ne ten pataikęs darbuotojas, kuris nuolat sako tu gi vadovas, tu man ir pasakyk, tai visai nereiškia, kad kiti žmonės iš jūsų laukia to paties. Jie turi minčių ir idėjų, kurias jiems reikia padėti išvystyti. Vadovai, turėdami reikiamą patirtį, žinias ir galią turėtų padėti žmonėms įgarsinti savo mintis ir kartu, nukreipiant pašnekovą tinkama linkme, priimti reikiamus sprendimus. Jeigu žmonės neturi galimybės pasitarti su vadovu, ilgainiui jie nustoja siūlyti idėjas ir visokius pagerinimus. Kam čia reikia, negi man vienam?, – jie galvoja. Skaityti daugiau…

Mokymų treneriai Lietuvoje dirba jau gerus dvidešimt metų. Kartu su kolegomis turiu garbės mokyti daugybę organizacijų jau daugiau negu pusę šio laiko. Tikiuosi, kad tą pastebiu ne aš vienas – įmonių poreikiai mokymams stipriai pasikeitė. Jeigu anksčiau buvo aktualūs šou elementai ir lektoriai dalyvius paimdavo savo charizma, tai šiandien pažangios organizacijos kreipia dėmesį į mokymų turinį bei jų formos subtilybes.

Anksčiau įmonių personalo vadovai sakydavo duokite mums kažką naujo ir, kad būtų linksma. Šiandien jie suka galvas, kaip mokymus pasidaryti savomis jėgomis, nes jų įmonės jau turi reikiamas lektorių ir konsultantų kompetencijas. Išoriniams lektoriams ir konsultantams keliami ypatingai aukšti reikalavimai, nes jiems patikimi tokie iššūkiai, kurių anksčiau nekildavo. Pavyzdžiui, išoriniai konsultantai padeda susitvarkyti su vadovų komandų neveiklumu, atskirų darbuotojų neigiamų nuostatų klausimais, sudėtingais komunikacijos, gamybos procesais ir kitais dalykais.

Per tuos metus suvokiau, kad pokyčiai šiaip sau nenutinka. Ne gražios konsultanto akys ar užaštrintas lektorės liežuvis įgalina pokyčius. Galima kaltinti konsultacinių įmonių programas, mokymų medžiagos pateikimo būdus, prastai suformuluotus užsakovų mokymų poreikius, neigiamą darbuotojų nusistatymą, tačiau, mano galva, pirmiausia reikalinga kalbėti apie įmonių gebėjimą/mokėjimą mokytis.

Manau, kad per du dešimtmečius ši kompetencija sustiprėjo, tačiau savaime suprantamų dalykų nėra ir nebus. Šiame tekste noriu pasidalinti keturiais aspektais, kurie esmingai apsprendžia organizacijų mokymosi efektyvumą. Į sisteminius dalykus nenukrypsiu, kalbėsiu tik apie žmones, kurie kaip ir jūs šią ar kitą savaitę ateis į mokymų auditorijas. Skaityti daugiau…

Kartais žmonės klausia: kaip reikia pasiruošti koučingo sesijai? Paprastai atsakau, kad galima atlikti kokį nors ritualą, pavyzdžiui, išeiti į lauką, įkvėpti gryno oro arba pastovėti ant galvos, jeigu tai tik padeda susitelkti buvimui su kitu žmogumi.

Turiu savo ritualų prieš sesiją, pavyzdžiui, klausau muzikos, kvėpuoju, susikaupiu, – sako patyrusi koučingo specialistė Milana Koc. – Kalbu apie dešimties minučių ritualus. Tam, kad įeičiau į flow būseną. Kūne turi atsirasti tam tikrų pojūčių. Tai ženklas, kad esu pasiruošusi. Pas mane kažkur skrandžio zonoje atsiranda mažas laužas ir sesijos metu jis didėja ir dega stipriai.

Kitiems galbūt vertėtų peržvelgti užrašus, tačiau tikrai nereikia galvoti, ką ir kaip darysite pokalbio metu. Jeigu savo fizinį būvį jau parengėte susitikimui su pašnekovu, tai perdėtas rūpestis, kaip geriau atlikti pokalbį, gali tik sutrukdyti.

Kad išmoktume būti atviri viskam, kas nutiks koučingo pokalbio metu, verta panagrinėti vieną svarbiausių koučingo specialistų saviugdos klausimų: ar tai, ką darau/darysiu šiame susitikime, darau/darysiu tai dėl kliento, ar dėl savęs?

Šį klausimą dažnai užduodu koučingo supervizijų metu, nes tai, kaip koučingo specialistai tvarkosi su savo ego, yra svarbus klausimas. Žemiau pateiksiu įžvalgas, kurios apibendrina vidinius koučingo specialisto trikdžius ir parodo, kaip tam tikri dalykai gali įsiterpti į koučingo pokalbį.

Išmokau naują koučingo techniką ir noriu ją pritaikyti

Pradedantys koučingo specialistai vaikosi įvairių koučingo technikų ir klausia: ką dar galėčiau išbandyti? Gal yra kažkokia technika ar geras klausimas, kuris… Skaityti daugiau…

Tikriausiai pastebėjote, kad Coachingblog.lt rašau ne tik apie individualų koučingą, tačiau ir apie komandų koučingą (angl. team coaching).

Koučingas – ugdymo būdas, kuris padeda keistis žmonėms, tačiau puikiai tinka ir komandoms. Tai gali būti vadovų komandos, projektų, kūrybinės ar kitokios komandos. Svarbu, kad tuos žmones jungtų bendras tikslas ir komandos interesas būtų suvokiamas aukščiau už atskirų jos narių interesus toje komandoje.

Vienas populiariausių būdų padėti komandai jaustis ir veikti gerai yra nuolatinis gero ūpo palaikymas arba taip vadinami tymbildingai. Visi žinome laipiojimą virvėmis, slidinėjimą, pasėdėjimą prie alaus ar kitokius gerus pabuvimo kartu būdus. Visa tai veiksminga ir pakelia komandų ūpą, tačiau bėda ta, kad dažnai tokios priemonės veikia tik kaip skausmą malšinantys vaistai, kurie nenugali tikrųjų negalavimų. Tokius gero ūpo užsiėmimus vadinu komandos socializacijos priemonėmis, kurios komandų efektyvumą kilsteli atsitiktinai ir nestipriai.

Jeigu apie komandų veiklą kalbėtume giliau, tai reikėtų prisiminti taip vadinamas penkias komandų disfunkcijas, kurios iš tikrųjų nusako komandų sveikatą. Pirmasis šiuos komandų sutrikimus aprašė vadybos guru Patrick Lencioni. Šių negalavimų požymių galima rasti kiekvienoje komandoje. Pasitelkus komandų koučingo metodiką galima šiuos negalavimus sutvarkyti. Skaityti daugiau…

Pirmasis patyrimas, kuris aplanko besimokančius koučingo žmones – tai suvokimas, kaip sunku neįsiterpti į koučingo pokalbį savais patarimais ar nukreipimais. Ypatingai ryškiai tai atsispindi vadovų pokalbiuose su darbuotojais, nes vadovai, nors ir sako, kad taiko koučingą, vis tik jie dalinasi patarimais ar kitaip perduoda pašnekovui savo valią. Pavyzdžiui, užmaskuoja savo mintį klausime ar tu nemanai, kad…? Tiesiai šviesiai kalbant, jie tam ir yra vadovai. Yra atvejai, kai nuo patarimų reikia susilaikyti. Yra situacijos, kai tie patarimai būtini.

Kaip bebūtų, esminė koučingo nuostata sako, kad kiekvienas žmogus turi atsakymus, tik reikia jam padėti tuos atsakymus surasti. Tiesą sakant, nesu koučingo radikalas ir koučingo pokalbiuose su pašnekovais pasidalinu savo įžvalgomis ar grįžtamuoju ryšiu. Mano patirtis rodo, kad laiku pateiktos ir tinkamai dozuotos įžvalgos gali paskatinti naujas pašnekovo mintis.

Kartais žmonės jaučiasi beviltiškai ir paguodos žodis ar pasidalinimas patirtimi gali jiems padėti. Bet prieš nusprendžiant, kokią koučingo filosofiją pasirinksite, vis tiek reikia išmokti taikyti klasikinį koučingą – švarų nuo bet kokių patarimų ar koučingo specialisto medžiagos. Jeigu bandėte vesti koučingo pokalbius ir vis dar jaučiate, kad patarimai ar išankstinis jūsų matymas lenda į paviršių, tuomet šis tekstas jums. Skaityti daugiau…

Taigi, empatija, kaip sakoma, yra santykių pagrindas. Nejausdamas to, ką jaučiu aš, kitas žmogus negebės su manimi gerai subūti. Nenutuokdamas, kas gali būti svarbu kitam žmogui, vargu ar galėsiu tikėtis būti šio žmogaus priimtas. Iš kitos pusės, galvojant apie organizacinį kontekstą, žodį empatija jau greitai bus galima įrašyti į bullshit bingo lentelę, nes jis yra toks pat nuvalkiotas, kaip ir žodžiai pokyčiai ar iššūkiai.

Arūnas turi būti empatiškas buhalterei Dianai iš antro aukšto. Taip pat jis turi būti empatiškas savo kolegai, kuris jautriai reaguoja į bet kokį jo asmeninės erdvės, užimančios 30 kv. metrų, pažeidimą. Arūnas turi būti empatiškas valytojai Danutei, kuriai nepatinka, kad Arūnas kartais palieka ne iki dugno išgertą kavos puodelį ir Danutei nelengva tą puodelį įdėti į nešvarių puodelių dėžę, kurioje ji surenka puodelius iš kitų biuro vietų. Kitą dieną Arūno vadovas kalbasi su juo ir sako jam: klausyk, Arūnai, noriu pakalbėti apie tavo kolegiškumą, ar girdėjai, kad yra toks dalykas – empatija?

Neseniai man į rankas pakliuvo Adam Wayts, profesoriaus iš Northwestern University straipsnis Limits of Empathy, publikuotas Harvard  Business Review žurnale. Perskaitęs autoriaus tyrimais ir praktinėmis įžvalgomis paremtą tekstą, pagalvojau apie tą menamą personažą Arūną, kuris neriasi iš kailio bandydamas įlipti į visų jį supančių žmonių batus. Žinoma, kiekvienas turime mokėti panaudoti empatijos gebėjimą, tačiau pasak protingų žmonių, empatija turi tam tikras ribas. Tad kol mūsų herojui Arūnui netrūko kantrybė, kviečiu su jomis susipažinti.

Pirmoji riba: empatija (iš)vargina

Pagalbininkų profesijos, tokios kaip gydytojai, mokytojai, socialiniai darbuotojai, hmm, koučingo specialistai yra ypatingai jautrios šiam apribojimui. Pasak tyrimų, šių profesijų atstovai yra lengviau pažeidžiami ir yra mažiau atsparūs stresui ypač tada, kai šių profesijų atstovams keliamas lūkestis demonstruoti aukštą empatijos lygį. Skaityti daugiau…

Ar žinote, dėl ko kyla karščiausios diskusijos tarp koučingo specialistų bei tų, kurie šiek tiek kritikuoja koučingą?

Pirmieji sako, kad žmonėms nereikia duoti patarimų, nes savo rūpesčius jie moka išsispręsti patys. Antrieji sako, kad patarimai yra vertingas dalykas, nes kitu atveju, ko tada eiti pas specialistą?

Dauguma koučingo specialistų, ypač tų, kuriems koučingo mokyklose buvo prisakyta jokiais būdais nepatarti savo klientams ir nesikišti į pokalbį savo įžvalgomis, laikosi tvirtos nuomonės, kad pašnekovas (klientas)  turi visus atsakymus ir jam tereikia padėti tuos atsakymus surasti užduodant mąstymą skatinančius klausimus.

Koučingo metodikos kritikai, o ir daugelis kitų žmonių, kurie koučingo specialistams kelia savus reikalavimus, sako, kad vien tik klausinėjimas nebus efektyvus – koučingo specialistas turi ir kartais privalo pasidalinti savo įžvalgomis, suteikti pašnekovui grįžtamąjį ryšį ar pasidalinti su juo savo patirtimi.

Apie tai iš dalies jau svarsčiau anksčiau ir kuo daugiau praktikos įgyju, tuo geriau suprantu, kad norint padėti augti ir tobulėti kitam žmogui, koučingas kaip atskira metodika gali ne viską. Geriausių rezultatų pasiekiu ne tik užduodamas mąstymą stimuliuojančius klausimus, bet ir dalindamasis savais pastebėjimais, patirtimi, įžvalgomis, tik, žinoma, leisdamas pašnekovams visa tai apsvarstyti.

Vis dar tebegalvodamas, kaip čia iš tiesų yra, sumaniau atlikti apklausą, kuri padėtų atskleisti, už kokią pagalbą žmonės sumokėtų apvalią 399 EUR sumą, jeigu susidurtų su veiklos keitimo dilema. Skaityti daugiau…

4 - 25««...23456...1020...»»