Tikriausiai pastebėjote, kad Coachingblog.lt rašau ne tik apie individualų koučingą, tačiau ir apie komandų koučingą (angl. team coaching).

Koučingas – ugdymo būdas, kuris padeda keistis žmonėms, tačiau puikiai tinka ir komandoms. Tai gali būti vadovų komandos, projektų, kūrybinės ar kitokios komandos. Svarbu, kad tuos žmones jungtų bendras tikslas ir komandos interesas būtų suvokiamas aukščiau už atskirų jos narių interesus toje komandoje.

Vienas populiariausių būdų padėti komandai jaustis ir veikti gerai yra nuolatinis gero ūpo palaikymas arba taip vadinami tymbildingai. Visi žinome laipiojimą virvėmis, slidinėjimą, pasėdėjimą prie alaus ar kitokius gerus pabuvimo kartu būdus. Visa tai veiksminga ir pakelia komandų ūpą, tačiau bėda ta, kad dažnai tokios priemonės veikia tik kaip skausmą malšinantys vaistai, kurie nenugali tikrųjų negalavimų. Tokius gero ūpo užsiėmimus vadinu komandos socializacijos priemonėmis, kurios komandų efektyvumą kilsteli atsitiktinai ir nestipriai.

Jeigu apie komandų veiklą kalbėtume giliau, tai reikėtų prisiminti taip vadinamas penkias komandų disfunkcijas, kurios iš tikrųjų nusako komandų sveikatą. Pirmasis šiuos komandų sutrikimus aprašė vadybos guru Patrick Lencioni. Šių negalavimų požymių galima rasti kiekvienoje komandoje. Pasitelkus komandų koučingo metodiką galima šiuos negalavimus sutvarkyti. Skaityti daugiau…

Pirmasis patyrimas, kuris aplanko besimokančius koučingo žmones – tai suvokimas, kaip sunku neįsiterpti į koučingo pokalbį savais patarimais ar nukreipimais. Ypatingai ryškiai tai atsispindi vadovų pokalbiuose su darbuotojais, nes vadovai, nors ir sako, kad taiko koučingą, vis tik jie dalinasi patarimais ar kitaip perduoda pašnekovui savo valią. Pavyzdžiui, užmaskuoja savo mintį klausime ar tu nemanai, kad…? Tiesiai šviesiai kalbant, jie tam ir yra vadovai. Yra atvejai, kai nuo patarimų reikia susilaikyti. Yra situacijos, kai tie patarimai būtini.

Kaip bebūtų, esminė koučingo nuostata sako, kad kiekvienas žmogus turi atsakymus, tik reikia jam padėti tuos atsakymus surasti. Tiesą sakant, nesu koučingo radikalas ir koučingo pokalbiuose su pašnekovais pasidalinu savo įžvalgomis ar grįžtamuoju ryšiu. Mano patirtis rodo, kad laiku pateiktos ir tinkamai dozuotos įžvalgos gali paskatinti naujas pašnekovo mintis.

Kartais žmonės jaučiasi beviltiškai ir paguodos žodis ar pasidalinimas patirtimi gali jiems padėti. Bet prieš nusprendžiant, kokią koučingo filosofiją pasirinksite, vis tiek reikia išmokti taikyti klasikinį koučingą – švarų nuo bet kokių patarimų ar koučingo specialisto medžiagos. Jeigu bandėte vesti koučingo pokalbius ir vis dar jaučiate, kad patarimai ar išankstinis jūsų matymas lenda į paviršių, tuomet šis tekstas jums. Skaityti daugiau…

Taigi, empatija, kaip sakoma, yra santykių pagrindas. Nejausdamas to, ką jaučiu aš, kitas žmogus negebės su manimi gerai subūti. Nenutuokdamas, kas gali būti svarbu kitam žmogui, vargu ar galėsiu tikėtis būti šio žmogaus priimtas. Iš kitos pusės, galvojant apie organizacinį kontekstą, žodį empatija jau greitai bus galima įrašyti į bullshit bingo lentelę, nes jis yra toks pat nuvalkiotas, kaip ir žodžiai pokyčiai ar iššūkiai.

Arūnas turi būti empatiškas buhalterei Dianai iš antro aukšto. Taip pat jis turi būti empatiškas savo kolegai, kuris jautriai reaguoja į bet kokį jo asmeninės erdvės, užimančios 30 kv. metrų, pažeidimą. Arūnas turi būti empatiškas valytojai Danutei, kuriai nepatinka, kad Arūnas kartais palieka ne iki dugno išgertą kavos puodelį ir Danutei nelengva tą puodelį įdėti į nešvarių puodelių dėžę, kurioje ji surenka puodelius iš kitų biuro vietų. Kitą dieną Arūno vadovas kalbasi su juo ir sako jam: klausyk, Arūnai, noriu pakalbėti apie tavo kolegiškumą, ar girdėjai, kad yra toks dalykas – empatija?

Neseniai man į rankas pakliuvo Adam Wayts, profesoriaus iš Northwestern University straipsnis Limits of Empathy, publikuotas Harvard  Business Review žurnale. Perskaitęs autoriaus tyrimais ir praktinėmis įžvalgomis paremtą tekstą, pagalvojau apie tą menamą personažą Arūną, kuris neriasi iš kailio bandydamas įlipti į visų jį supančių žmonių batus. Žinoma, kiekvienas turime mokėti panaudoti empatijos gebėjimą, tačiau pasak protingų žmonių, empatija turi tam tikras ribas. Tad kol mūsų herojui Arūnui netrūko kantrybė, kviečiu su jomis susipažinti.

Pirmoji riba: empatija (iš)vargina

Pagalbininkų profesijos, tokios kaip gydytojai, mokytojai, socialiniai darbuotojai, hmm, koučingo specialistai yra ypatingai jautrios šiam apribojimui. Pasak tyrimų, šių profesijų atstovai yra lengviau pažeidžiami ir yra mažiau atsparūs stresui ypač tada, kai šių profesijų atstovams keliamas lūkestis demonstruoti aukštą empatijos lygį. Skaityti daugiau…

Ar žinote, dėl ko kyla karščiausios diskusijos tarp koučingo specialistų bei tų, kurie šiek tiek kritikuoja koučingą?

Pirmieji sako, kad žmonėms nereikia duoti patarimų, nes savo rūpesčius jie moka išsispręsti patys. Antrieji sako, kad patarimai yra vertingas dalykas, nes kitu atveju, ko tada eiti pas specialistą?

Dauguma koučingo specialistų, ypač tų, kuriems koučingo mokyklose buvo prisakyta jokiais būdais nepatarti savo klientams ir nesikišti į pokalbį savo įžvalgomis, laikosi tvirtos nuomonės, kad pašnekovas (klientas)  turi visus atsakymus ir jam tereikia padėti tuos atsakymus surasti užduodant mąstymą skatinančius klausimus.

Koučingo metodikos kritikai, o ir daugelis kitų žmonių, kurie koučingo specialistams kelia savus reikalavimus, sako, kad vien tik klausinėjimas nebus efektyvus – koučingo specialistas turi ir kartais privalo pasidalinti savo įžvalgomis, suteikti pašnekovui grįžtamąjį ryšį ar pasidalinti su juo savo patirtimi.

Apie tai iš dalies jau svarsčiau anksčiau ir kuo daugiau praktikos įgyju, tuo geriau suprantu, kad norint padėti augti ir tobulėti kitam žmogui, koučingas kaip atskira metodika gali ne viską. Geriausių rezultatų pasiekiu ne tik užduodamas mąstymą stimuliuojančius klausimus, bet ir dalindamasis savais pastebėjimais, patirtimi, įžvalgomis, tik, žinoma, leisdamas pašnekovams visa tai apsvarstyti.

Vis dar tebegalvodamas, kaip čia iš tiesų yra, sumaniau atlikti apklausą, kuri padėtų atskleisti, už kokią pagalbą žmonės sumokėtų apvalią 399 EUR sumą, jeigu susidurtų su veiklos keitimo dilema. Skaityti daugiau…

Sveiki, Tomai, – anądien man paskambino vienos įmonės personalo vadovė. Su ja pasikalbėjome apie galimybę teikti koučingo paslaugas. Be įprastų darbinių klausimų ji pasiteiravo, kiek man metų. Keturiasdešimt, – atsakiau. Puiku, labai gerai, – užtikrintai sureagavo ji. Kai paklausiau, kuo jai svarbus mano amžius, ji pasakė, kad, jos nuomone, koučingo specialisto amžius turi atitikti jo kliento amžių. Palinkėjome vienas kitam geros dienos ir atsisveikinome sutarę tolimesnius veiksmus.

Galvoju apie amžių ir prisimenu savo studijas su koučingo specialistais iš Jungtinės Karalystės. Tada jaučiausi keistokai, nes grupėje tuo metu buvau pats jauniausias žmogus. Tuo metu man buvo 34.

Dar prisiminiau. Vienoje ICF Lietuva Koučingo Akademijoje lektorė iš užsienio stebėjosi, kad mūsų koučingo specialistų bendruomenė yra pakankamai jauna. Kaip jūs pasirenkate klientus? Kaip jus renkasi klientai?, – tuomet klausė ji lyg norėdama duoti suprasti, kad koučingo specialistų amžius yra svarbus reikalas. Ko gero tikrai svarbus reikalas, – tada pagalvojau.

Ši tema neseniai sugrįžo, tad pirmiausia pradėjau nuo įvairių koučingo specialistų diskusijų analizės. Gilindamasis į įvairius pasisakymus interneto forumuose, o taip pat į rimtus ir nelabai straipsnius, susidariau tokį įspūdį, kurį apibendrinsiu žemiau. Skaityti daugiau…

Klinikinis psichologas Antanas Mockus vėl čia ir specialiai Coachingblog.lt jis parengė savo įspūdžius iš ICF Lietuva organizuojamos kasmetinės koučingo konferencijos, kurioje be kitų įdomių pranešimų buvo diskutuojama apie koučingo ir psichologijos santykį.

Esu klinikinis psichologas Antanas Mockus. Nesu koučingo specialistas ir kol kas juo neplanuoju būti. Mano pažintis su koučingu prasidėjo nuo kritiškų pastebėjimų, skepsio išsakymo asmeninėje feisbuko paskyroje. Pagrindinis oponentas ir žmogus, kuris netiesiogiai paskatino gilintis į koučingą (juk reikia medžiagos kontra-argumentams!), buvo koučingo specialistas Tomas Misiukonis, rašantis kritinio mąstymo nestokojantį tinklaraštį Coachingblog.lt. Jame dalinausi savo mintimis apie koučingą. Vėliau norėdamas paskatinti kolegas pasidomėti koučingu ir susidaryti nuomonę apie jį, surengiau diskusiją kasmetiniame Lietuvos psichologų kongrese. Ir štai jau sudalyvavau ICF Lietuva koučingo konferencijoje. Taigi, mano pažintis su koučingu tęsiasi toliau ir jaučiu, kad tai ne pabaiga. O dabar norėčiau pasidalinti įspūdžiais, pamąstymais po konferencijos, kuriuose taip pat atsispindi kiek apibendrintas ir dabartinis mano santykis su koučingu. Skaityti daugiau…

Dažnai sulaukiu klausimo, kaip atsistatau, kai tenka dirbti su daug žmonių tiek mokymų, tiek individualaus konsultavimo ar koučingo kontekste?

Iš pirmo žvilgsnio pažiūrėjus, ką čia atsistatyti? Man labai patinka šis darbas ir nesijaučiu vargstantis. Dėstau sau pačiam įdomias temas, o kiekvienas naujas pašnekovas mane patį skatina augti. Turbūt patys jaučiate, kaip banaliai skamba pastarieji žodžiai. Gal net neįtikinamai. Ne viskas ir ne visada yra rožėmis klota.

Ugdymo srityje, nesvarbu vedate mokymus ar dirbate su žmonėmis individualiai, perdegimo sindromas ateina labai nepastebėtai. Gali būti, kad vieną dieną suprasite, kad tai, ką darote, artėja link beprasmybės. Nors skatinate žmones mokytis ir keistis, vis tik pastebite, kad žmonės keičiasi ne taip lengvai. Nors į savo Facebook paskyrą kai kurie iš jų nuolat kelia paveikslėlius, kuriuose pseudo išminčiai reklamuoja pokyčių naudą, tačiau patys nenustoja skųstis vietoje stovinčiu gyvenimu. Skaityti daugiau…

Du puikūs mano kolegos Viktorija Matusevičiūtė ir Dr. Mantas Tvarijonavičius iš OVC Consulting specialiai Coachingblog.lt parašė smagų tekstą apie aplinkoje susiformavusį požiūrį į Y kartą. Ar visas tas Y kartos elgesio modeliavimas ir dūzgiančios kalbos apie ją kartais nėra šiek tiek pervertintas reikalas? Atsakymą galbūt surasite Viktorijos ir Manto tekste. Ypač aktualu vadovams, kurie bando atrasti būdų, kaip tvarkytis su Y karta. O gal su savimi?

         

Norite pagyvinti susirinkimą – užsiminkite apie skirtingas kartas. Deja, skirstymas į kartas nėra panacėja, kaip kartais gali pasirodyti iš kai kurių pasisakymų. Minutėlei įsivaizduokite savo klasės, visų buvusių klasiokų susitikimą. Visi dalinatės jau senokai mokykloje patirtais, bet dar neišblėsusiais įspūdžiais. Pasakojate apie savo dabarties pasiekimus. Kokie yra jūsų klasiokai? Ar jūs visi tokie jau panašūs? Ar yra stipriai besiskiriančių vienas nuo kito? Juk visi esate tos pačios kartos atstovai.

Skaityti daugiau…

Vadovai dažnai klausia: kaip padaryti, kad mano kolegos būtų labiau atviri su manimi? Kaip juos prakalbinti, kai susiduriame su sunkumais? Kaip įtraukti juos į jautrias diskusijas ir užtikrinti, kad kalbėdami atvirai jie jaustųsi gerai?

Žinoma, yra technikų, kaip prakalbinti žmones, tačiau jūs nenorėsite jų naudoti. Jeigu ir prakalbinsite ką nors spausdami, jie ir kalbės tik tai, ką jūs norite girdėti. To jums nereikia, nebent jums tai patinka.

Ne visi vadovai įvertina tai, kad ne kažkokios bendravimo technikos paskatina žmones būti atviresniais, bet vadovo santykis su konkrečiu žmogumi, kuris įgalina abi puses atsiverti arba užkerta tam kelią.

Visi žino, kad pirmasis, esminis bet kurio gero santykio pagrindas yra abipusis pasitikėjimas. Vadovai, kurie nori pakviesti kolegas kalbėti atviriau, turėtų galvoti ne apie dar vieną gerą frazę, kuri suveiks lyg burtų lazdelė, bet apie pasitikėjimo kūrimą.

Pasitikėjimą bet kokiame santykyje padeda sukurti vienos ar abiejų pusių parodytas pažeidžiamumas. Pažeidžiamumas – tai rizikos ir neapibrėžtumo pojūtis bei emocijų raiška.

Kartą apie tai pasakiau vienai vadovų grupei ir iš karto gavau į kaktą. Keli žmonės pasakė, kad vadovai negali parodyti pažeidžiamumo. Ko gero, nes čia galioja stereotipas – jeigu parodysiu savo pažeidžiamumą, tuomet kiti pamanys, kad esu silpnas ir nesusitvarkau su problemomis. O mūsų įmonėje žmonių, juolab vadovų, kurie nesusitvarko su problemomis, nereikia. Pasakyti, kad nesijaučiu pažeidžiamas, tai reiškia tą patį, lyg pasakytumėte, kad nepatiriate streso, rizikos ir nuolat jaučiatės pakiliai. Žinoma, visi tuo patikės. Skaityti daugiau…

Pastaruoju metu skiriu laiko koučingo reikalų Lietuvoje analizei. Jau nagrinėjau, kokių yra koučingo sklaidos problemų Lietuvoje. Dabar noriu pasidalinti nuomone apie tai, kokias klaidas koučingo specialistai galbūt daro, kai pristato save viešai.

Mano dėmesį vis patraukia koučingo specialistų ir žmonių save vadinančių koučingo specialistais veikla internete. Diskutuoju su kolegomis. Kalbuosi su kitų sričių atstovais. Seku reklamas, kviečiančias užsukti į vienus ar kitus mokymus. Išsigydyti depresiją. Išsivalyti galvą, problemų ištraukimo per vieną valandą būdu. Pasivyti savo svajones. Sulaužyti asmenybę ir pastatyti ją iš naujo.

Ko gero pajautėte ironiją.

Taip, visos pastarosios frazės, yra paimtos iš realios viešos komunikacijos apie koučingą. O ką? Skirtingi tikslai, skirtingi ir koučingai. Štai galiu pasinaudoti širdies kelio koučingu. Galiu apsilankyti svajonių koučinge. Galiu gauti net moteriškumo koučingo. Norite ko nors pikantiškesnio? Yra ir traukos dėsnio koučingas.

Gerai, aš šiek tiek gaudausi koučinge, tačiau įsivaizduokite žmogų, kuris susiduria su kokiu nors sunkumu arba rūpesčiu ir galvoja apie koučingo specialisto pasirinkimą. Skaityti daugiau…

4 - 25««...23456...1020...»»