Viena galingiausių jėgų, kuri veikia organizacijose, yra nesaugumo jausmas.

Štai jauna vadovė, kuri atėjo dirbti su nauja komanda. Deja, ne ji pasirinko žmones į šią komandą, o paveldėjo ją. Tai – patyrę įmonės vilkai, matę ne vieną vadovą ir išgyvenę ne vieną pokytį. Kartais jie naujai atėjusiems vadovams draugiškai pataria nesidraskyti, nes vis tiek tie vadovai čia ilgai neištvers.

Pasunkinkime situaciją – komandoje vyrauja mačo kultūra, o pašaipūs seksistiniai juokeliai – kasdienis bendravimas. Valdyti patyrusius, čelendžinančius – nelengvas darbas. Nepavyzdžiu tai vadovei – siekdama išgyventi ji arba greitai užsiaugins skūrą, arba išeis į kitą padalinį prisiimti naujų iššūkių.

Štai pensijos laukiantis poskyrio vadovas užmirštoje įmonėje. Jis stengiasi išlikti lojalus, politiškai korektiškas ir reikalingas, nes jam reikia čia pabūti dar kelis metus. Ir būtų gerai, kad niekas labai nesikeistų, kad kėdė nesubraškėtų, kad judesio aplinkui daug nebūtų. Beje, tai labai skausminga situacija, nes šis žmogus energiją ne visada nukreipia į vertės kūrimą, bet į savo saugumo palaikymą.

Štai jaunas ir ambicingas vadybininkas, kuriam per metinį pokalbį kitąmet vadovas pažadėjo postą. Būsi teamleadas, – pasakė. Nori? Aišku, kad jis nori ir jau dabar pradeda tam ruoštis – užriečia kuodą, modeliuoja barzdą ir laukia pažadėtos datos. O kol laukia, vieną kitą pavaro šalin ar šiaip arogantiškai save pateikia. Ne iš piktos valios, bet dėl neįsisąmoninto nesaugumo pojūčio, nes savo padėtį stiprinti reikia jau dabar.

Parašyčiau čia daugiau istorijų, tačiau jas jūs žinote – viena iš tų istorijų esate jūs, mielas, skaitytojau ir aš pats, šio teksto autorius. Jeigu dirbate įmonėje, tuomet tikrai nesate saugus. Nebent esate nepakeičiamas specialistas arba tiesiog niekada negalvojate apie savo elgesio motyvus ir jums vienodai, ką apie jus galvoja žmonės, kurie jus pasamdė.

Nesaugiai besijaučiantiems įmonėje sunku daryti…viską. Vadovai dėl to bijo deleguoti, nes nenori papildomu krūviu sugadinti santykių su komanda. Jie nori būti faini vadovai. Dar jie neišsako kritikos, nes kritiką sakyti nefaina, nes jeigu bus nefaina, tai žmonės tokio vadovo neužskaitys. Nesuvokdami savo motyvų jie eina į dar vienus grįžtamojo ryšio teikimo ar delegavimo mokymus, tačiau esmė čia yra ne gebėjimuose, o giluminiuose sluoksniuose – pirmiausia nuostatose apie save ir supančią aplinką.

Pavyzdžiui, pabandykite apie kritiką pakalbėti milenialsų organizacijose. Kritikos sakymas ten tapatinamas su pozityvumo trūkumu. Jeigu žmonės ir prašo grįžtamojo ryšio, tai grįžtamasis ryšys ten suprantamas tik kaip mygtukas likeDislike mygtuko nėra ir niekas jo nenori. Nesaugumo jausmą milenialsų komandose kuria tariamo užskaitymo siekimo jausmas. Gal dėl savo darbo vietos šie žmonės nelabai jaudinasi, bet dėl to užskaitymo jie padarytų daug ką.

Vienoje įmonėje nesaugumas gali būti išreikštas neturėjimu galimybės pasakyti savo nuomonės, kitoje tas pats nesaugumo jausmas patiriamas sužinojus, kad kolegų grupelė painstargramino nuotraukas iš smagaus savaitgalio, į kurį tu nebuvai pakviestas. Dabar bėk stengtis, kad kitą kartą tave pakviestų. Bėk mažinti savo nesuvokto nesaugumo jausmo.

Nesaugumo jausmui mažinti žmonės imasi išgyvenimo strategijų ir dabar bus svarbiausia, ką noriu pasakyti šiuo tekstu. Vietoje to, kad žmonės kurtų vertę sau ir kitiems, jie daug energijos iššvaisto savo pačių tariamam nesaugumo jausmui mažinti.

Kai kuriose įmonėse žmonės skleidžia gandus ir kuria intrigas, kad pateisintų savo pačių menką egzistavimą. Jie jau seniai suprato, kad čia nekuria jokios vertės (arba jos nejaučia ir niekas apie ją jų neinformuoja), tad vėl reikia pulti pirmam – reikia atrodyti užimtam ir apie tai garsiai kalbėti.

Kitur vyksta galios žaidimai, kurie realizuojami tiek per atvirą konfrontaciją, tiek per subtilius juokelius. Būtum paklausęs, ką sakau, galbūt tavo departamentas būtų pasiekęs tikslų.

Dar kažkas sėdi darbe iki nakties ir savo vertę siekia parodyti siųsdamas naktinius laiškus. Geriau jau eitų miegoti, nes bus daugiau naudos, jeigu toks žmogus ateis į darbą išsimiegojęs. Mes visi turime tokį kolegą, kuris savo pasiūlymą atsiunčia naktį, o ryte dūsauja, kaip jam trūko miego, nes jis stengėsi dėl įmonės.

Jeigu tik vadovai vieną dieną pasakytų sau, kad nereikia manipuliatyviais būdais kovoti su kitu departamentu, su valdyba, su dukterine ar motinine įmone ir pradėtų kurti saugesnę aplinką savo komandoms, ko gero šis nesąmoningas nesaugumo mažinimo poreikis imtų nykti.

Vietoje lindimo vadovams į šikną darbuotojai pateiktų pasiūlymų. Vietoje politinių, tris valandas trunkančių blevyzgų, departamentų vadovai valdyboms pateiktų aiškius planus. Galbūt Gabrielė iš developmento pasakytų daugiau negu pasako, o Arnoldas iš eičaropagaliau duotų į galvą su darbuotojais jau kelis mėnesius nekalbėjusiems skyrių vedėjams. Tik Gabrielė tyli, nes ją supa seni vilkai, o Arnoldas nenori patirti psichologinio vadovų smurto išreikštu abejingumu ar pašaipomis.

Nesaugumo jausmas stipriai susijęs su nepasitikėjimo prezumpcija, kuri labai gaji Lietuvos įmonėse. Atėjęs čia dirbti, turi įrodyti, kad nesi debilas. Jeigu būtų atvirkščiai ir turėtum pasitikėjimo kreditą, ramiai dirbtum nuo pat pradžių ir energiją nukreiptum ne savo gynybai, bet vertės kūrimui.

Tipinė situacija – keičiasi skyriaus vadovas, o skyriaus senbuviai turi įrodinėti jam iš naujo, kad jie kompetentingi ir protingi. Toks jausmas, kad reikia persisamdyti iš naujo.

Nepasitikėjimo prezumpcija galioja aukų kultūrose, kur visi kiti yra atsakingi už nekompetentingų pokyčius. Valdžia kalta. Direktorius kaltas. Ką jie čia ir vėl sugalvojo? Kam čia to reikėjo? Anksčiau buvo geriau. Girdėta?

Jei vadovaujate, o net jeigu ir ne, kaip savo pačių įsivaizduojamą saugumą galite padidinti legaliais būdais? Kaip tą patį jausmą galite sukurti kitiems?

Vadovams patarčiau nustoti švaistytis vertinimais ir padkolais. Darbuotojams reiktų koncentruotis į vertės kūrimą, o ne tarpgalaktinį nuobodulį, kurį kelia nieko neveikimas ir iš to sekantis noras sudaryti užimtumo vaizdą. Ir, jeigu vadovai su tais pačiais darbuotojais kurtų abipusę pasitikėjimo prezumpciją, būtų rojus Žemėje.

Gabrielė pasiūlytų komandą į priekį varančią idėją, o Arnoldas sukurtų naują ugdymo iniciatyvą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.