Nors labai kukli ir nedidelė, tačiau vienintelė oficiali tarptautinė koučingo institucija mūsų šalyje – ICF Lietuva, šią savaitę organizuoja didelį koučingo renginį – metinę konferenciją „Koučingas – šiuolaikinis būdas tobulėti“. Jos metu į vieną būrį susirinks Lietuvos koučingo specialistai, organizacijų vadovai ir kiti žmonės, vienaip ar kitaip susiję su koučingu. Šio, kol kas didžiausio koučingo įvykio proga noriu pasidalinti su jumis keliais pastebėjimais apie dabartinę koučingo situaciją Lietuvoje. Jei turite laiko, jei turite ūpo, kviečiu skaityti toliau.

Koučingas žengia kartu su mokymais

Daug pastarojo meto susitikimų su įvairiomis organizacijomis parodė, kad kompanijos yra linkę tradicinius mokymus keisti ir/arba papildyti koučingu. Tai geroji žinia profesionaliems koučingo specialistams, kurie gali prisidėti prie šio pasikeitimo mokymų paklausoje. Organizacijos pastebi, kad koučingą išmanantys vadovai gali nuveikti daug gerų darbų, pavyzdžiui, padėti darbuotojams praktiškai įtvirtinti mokymuose įgytas žinias arba padėti jiems susitvarkyti su sunkumais taikant naujus įgūdžius. Ši tendencija rodo, kad nors išoriniai mokymai ir toliau išliks populiariausia mokymosi iniciatyva, tačiau su ja koja kojon žengs ir koučingas, kaip tiltas tarp teorijos ir praktikos.

Koučingo naudą taip pat atranda ne tik naujokai, dar neturintys daugelio darbui reikalingų įgūdžių, tačiau ir profesionalai, kurie iš mokymų nebegali gauti daug naudos, nes tokių mokymų jie turėjo daugybę. Šie žmonės kaip tobulėjimo šaltinį naudoja nebe ekspertines žinias, o savo patirtį. Būtent koučingas jiems gali padėti mokytis iš savo patirties. Tai gali būti aktualu patyrusiems pardavimų vadybininkams ar viduriniosios grandies vadovams.

Nuo koučingo mėgėjų prie koučingo profesionalų

Vienas mano kolega apžvelgęs koučingo kursų pasiūlą Lietuvoje, konstatavo: „Matyt, šiuo metu Lietuvoje koučingo specialistų yra daugiau nei koučingo klientų“. Antrindamas jam, pasidalinsiu sklandančiais juokeliais, kad kai kurios koučingo mokyklos jau vadinamos koučingo specialistų „kepyklomis“ ar „kalvėmis“.

Čia norėčiau pasiremti Davido Clutterbucko nuomone ir pritarti, kad koučingo pasiūla tiek užsienyje, tiek Lietuvoje tikrai viršija paklausą. Ir, kad atsirastų reikiamas balansas šioje „ekonomikoje“, reikalinga tolimesnė intensyvi koučingo specialistų sertifikacija bei akreditavimas. Tai leis klientams atsirinkti kokybiškas koučingo paslaugas ir kompetetingus jas teikiančius žmones.

Tikėtina, kad kai šiemet koučingas tapo oficialiai pripažinta profesija Europoje, netrukus jis taps stipriau reguliuojamas ir prižiūrimas. Tad ir koučingo profesionalais galės vadintis tie, kas įrodys turintys reikiamas koučingo kompetencijas. Tie, kas naudosis asmenine profesine priežiūra (supervizija) ir svarbiausia tie, kurie nuolat tobulės koučingo srityje. Pavyzdžiui, dar daugiau, kai kuriose šalyse koučingo profesionalai privalo drausti savo veiklą nuo galimos žalos savo klientui. Iki šios praktikos netrukus ateisime ir mes.

Kur studijuoji?… Koučingo doktorantūroje?!

Tenesijuokia mokslo žmonės, tačiau apie šias studijas labai rimtai svarstau.

Šiemet ICF Lietuva pradėjo kelias iniciatyvas, kurios skatintų koučingo plėtrą Lietuvos aukštosiose mokyklose. Pirmieji žingsniai padaryti. Naivus entuziazmas vis dar sumišęs su galingu nusiteikimu, kuris padės darant gerus darbus.

Džiugu, kad eidami šiuo keliu galime pasiremti užsienio šalių praktika. Europoje jau dvylikti metai koučingas kaip savarankiška disciplina dėstomas aukštosiose mokyklose. Tokios programos studentus moko ne tik vesti koučingo pokalbius, bet ir organizacijų elgsenos, psichologijos, įvairių kitų disciplinų pagrindų.

Galbūt ši užsienio universitetų patirtis įkvėps mūsų pažangias aukštąsias mokyklas, mokslų daktarus ir profesorius. Neabejoju, kad po dviejų – trijų metų vadybos ar psichologijos pakraipų studentai galės pasirinkti koučingą kaip savarankišką specializaciją ir įgyti koučingo magistro ar daktaro laipsnį.

Jeigu turime „boulingą“ ir „kempingą“, kodėl negalime turėti koučingo?

Jei vietoje žodžio koučingas naudočiau kalbininkų siūlomus „ugdomasis vadovavimas“, „vadovavimas konsultuojant“ arba „asmeninis ugdymas“, mano ilgi tekstai taptų nebeįmanomai ilgi, nes koučingo specialistą turėčiau vadinti „ugdomojo vadovavimo specialistu“. O kur dar linksniai ir sakinių konstrukcijos…

Nors šiandien dar neturime oficialaus koučingo pavadinimo, vis tik, vertėtų pagalvoti apie jo pripažinimą tokiu, koks jis yra – „koučingas“. Daugelis oficialių renginių, mokymų ir tekstų naudoja sąvoką „koučingas“. Ir vargu ar šiandien galime rasti tikslesnį šios veiklos apibūdinimą.

Tai mes kartu ar atskirai?

Paskutinė įžvalga, kuria noriu pasidalinti, yra skirta patiems koučingo specialistams. Pripažinkime, kad mes kartais labiau rūpinamės darbo teritorijų dalyba nei savo profesija. Galbūt, užuot konkuravę, galime pasvarstyti apie bendrą darbą kartu koučingo labui.

Faktas, kad visi kartu turėsime kelti savo kompetenciją, jei norėsime ateityje padėti savo klientams. Faktas, kad mūsų profesija taps prižiūrima, o klientai rinksis tik tuos specialistus, kurie atitiks jiems keliamus reikalavimus. Faktas, kad darbo turėsime visi, nes koučingą atranda vis daugiau žmonių ir organizacijų. Faktas, kad organizacijos samdydamos koučingo specialistus kreips dėmesį į jų kompetenciją ir priklausymą respektabilioms tarptautinėms organizacijoms.

Tad galbūt kartais bendras straipsnis, paskaita studentams, kartu pravesti nemokami mokymai ar atliktas tyrimas padės mūsų profesijai pasiekti sinergiją ir išnaudoti potencialą, apie kuriuos tiek daug pasakojame savo klientams.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.