Mokymų treneriai Lietuvoje dirba jau gerus dvidešimt metų. Kartu su kolegomis turiu garbės mokyti daugybę organizacijų jau daugiau negu pusę šio laiko. Tikiuosi, kad tą pastebiu ne aš vienas – įmonių poreikiai mokymams stipriai pasikeitė. Jeigu anksčiau buvo aktualūs šou elementai ir lektoriai dalyvius paimdavo savo charizma, tai šiandien pažangios organizacijos kreipia dėmesį į mokymų turinį bei jų formos subtilybes.

Anksčiau įmonių personalo vadovai sakydavo duokite mums kažką naujo ir, kad būtų linksma. Šiandien jie suka galvas, kaip mokymus pasidaryti savomis jėgomis, nes jų įmonės jau turi reikiamas lektorių ir konsultantų kompetencijas. Išoriniams lektoriams ir konsultantams keliami ypatingai aukšti reikalavimai, nes jiems patikimi tokie iššūkiai, kurių anksčiau nekildavo. Pavyzdžiui, išoriniai konsultantai padeda susitvarkyti su vadovų komandų neveiklumu, atskirų darbuotojų neigiamų nuostatų klausimais, sudėtingais komunikacijos, gamybos procesais ir kitais dalykais.

Per tuos metus suvokiau, kad pokyčiai šiaip sau nenutinka. Ne gražios konsultanto akys ar užaštrintas lektorės liežuvis įgalina pokyčius. Galima kaltinti konsultacinių įmonių programas, mokymų medžiagos pateikimo būdus, prastai suformuluotus užsakovų mokymų poreikius, neigiamą darbuotojų nusistatymą, tačiau, mano galva, pirmiausia reikalinga kalbėti apie įmonių gebėjimą/mokėjimą mokytis.

Manau, kad per du dešimtmečius ši kompetencija sustiprėjo, tačiau savaime suprantamų dalykų nėra ir nebus. Šiame tekste noriu pasidalinti keturiais aspektais, kurie esmingai apsprendžia organizacijų mokymosi efektyvumą. Į sisteminius dalykus nenukrypsiu, kalbėsiu tik apie žmones, kurie kaip ir jūs šią ar kitą savaitę ateis į mokymų auditorijas.

Siekiai

Pasakysiu paprastai: arba darbuotojai nori įgyti naujų įgūdžių ir žinių, arba ne. Tai yra taip paprasta, kad paprasčiau ir nebūna. Pagalvokite apie save – kada jums geriausiai sekėsi mokytis ir kada prasčiausiai? Galiu atsakyti už jus – geriausiai sekėsi tada, kai matėte naudą mokytis to, ko norėjote išmokti. Prasčiausiai sekėsi tada, kai toje temoje nematėte savęs ir nejautėte jokios prasmės daryti to, ko mokotės.

Jeigu, pavyzdžiui, vadovai nemato prasmės padėti darbuotojams patiems ieškoti kūrybinių sprendimų, tai kad ir kokius fancy šmancy mokymus įmonė jiems užsakys, vadovai ten geriausiu atveju tik gerai praleis laiką. Taip, visi sakys, kad mokymai buvo puikūs, gal net po mėnesio juos prisimins, tačiau jeigu niekas nenorės (ir niekam nereikės) daryti to, ko jie mokėsi, visa tai buvo veltui. Dvi ar trys dienos veltui. Veltui tie atlikę sausainiai ir pusėtina kava užmiesčio viloje. Veltui keltasi anksti ir neatsakyta į klientų skambučius. Veltui ten važiavo lektorius net jeigu jam buvo sumokėta.

Pastebiu, kad mokydamiesi naujų dalykų žmonės dažniau galvoja apie tai, kas jiems kliudo tai pritaikyti negu apie tų dalykų taikymo galimybes. Pavyzdžiui, koučingo mokymuose vadovai sako: aš negaliu pritaikyti koučingo, nes neturiu tam laiko. Aš negaliu pritaikyti koučingo, nes man nenatūraliai gaunasi. Pas mus tai neveiks, nes pas mus kitokia kultūra. Gal tai ir veiktų, bet mes labai specifiniai…Taip, specifiniai. Visi konstruoja erdvėlaivius ir tiria kosmines kirmgraužas. Jeigu pardavimų vadybininkai galvoja apie tai, kaip jiems bus sunku užduoti klientams atvirus klausimus, tai jiems ir bus sunku. Jeigu juos jaudina, kad jie prastai atrodys prieš kolegas, jie atrodys tikrai prastai.

Užuot galvojus, kaip kažkas neveiks, galima pradėti nuo atsakymų į tokius klausimus: ko man reikia, kad tai pradėčiau taikyti? Kokie mano vidiniai nusistatymai neleidžia to pritaikyti? Kokios yra objektyvios ir subjektyvios kliūtys ir kaip jas įveiksiu? Dėl ko man būtų vertinga tai taikyti? Kiek tikiu šių dalykų naudingumu ir kaip šį tikėjimą galiu sustiprinti?

Apibendrinant, mokymasis įgalinamas tada, kad besimokantis turi siekį pritaikyti ir daryti tai, ko mokosi.

Savivoka

Šiais laikais apie savivoką (angl. self-awareness) kalbama nuolat. Yra tiek įvairiausių mokymų kaip pažinti save ir keistis, kad nenustebsiu netrukus pamatęs mokymus kokiu nors tokiu pavadinimu: kaip sužinoti kuo buvote praeitame gyvenime ir nuspėti kuo būsite kitame?

Žmonės, kurie geba save analizuoti ir moka save sveikai kritiškai vertinti, visada išmoksta daugiau. Viską žinantys, viską jau patyrę narcizai ir rožės mokymu metu daugiau dėmesio skiria savo ego reikalų sprendimui, negu nuoširdžiam mokymuisi. Auditorijose vis dar tenka sutikti baikščių, tačiau agresyviai nusiteikusių dalyvių, kurie dar neprasidėjus mokymams siekia įrodyti savo vertę bei sumanumą. Savo pozicijos išlaikymui, kaukių generavimui bei ego gynybai reikia be galo daug energijos, kai tuo tarpu galima ją skirti kur kas naudingesniems dalykams, pavyzdžiui, aktyviai dalyvauti mokomosiose pratybose ar treniruotėse.

Jeigu norime pakrapštyti savo savivoką, galime užduoti sau tokius klausimus: kokios yra mano stiprios ir silpnos pusės? Kokias savo silpnąsias puse aš dažniausiai ginu? Kokie dalykai mane erzina, kai galvoju apie kitus žmones? Kokiems dalykams man trūksta jėgų ir kantrybės? Kokie žmonės yra man pavyzdys ir dėl ko? Kokie dalykai manyje man trukdo keistis?  

Vienas svarbiausių savivokos didinimo šaltinių – grįžtamasis ryšys. Vis sako, kad grįžtamasis ryšys – dovana, visi mokosi jį teikti ir visi vienbalsiai tvirtina, kad be grįžtamojo ryšio nė pro kur. Tačiau ranką prie širdies pridėjus pasakykite – kiek procentų iš to grįžtamojo ryšio, kurį gaunate, panaudojate savo tobulėjimui? Kiek procentų grįžtamojo gaunate iš viso įmanomo grįžtamojo ryšio, kurį galėtumėte gauti? Jei skaičiai suksis apie 60-70%, pirmam atsakiusiam paplosiu atsistojęs.

Apibendrinant, gebėjimas įvertinti tai, ko nežinote apie save ir mokėjimas gauti bei pasinaudoti grįžtamuoju ryšiu yra esminiai savęs pažinimo aspektai.

Smalsumas

Ko gero girdėjote posakį mes skęstame informacijoje, tačiau esame ištroškę žinių. Greičiausiai girdėjote ir šį: tai tik teorija, praktikoje viskas kitaip. Žinote, gal ir nusišnekėsiu, bet niekaip nesuprasdavau tų siaubo filmų, kai žmonės eina į visokius urvus ar lenda į rūsius kažko ieškodami ir sutinka ten kokį nors monstrą ar vaiduoklį. Kas veda tuos žmones į priekį? Kinkos dreba, bet jie vis tiek eina pasišviesdami trūkinėjančiu žibintuvėliu. Man atrodo, tuomet jų protus sukausto kažkoks keistas smalsumas – noras net ir pavojingomis sąlygomis sužinoti bei patirti tai, kas dar nežinoma ir nepatirta.

Mes kasdien perskaitome šimtus žinučių, sužinome daugelį britų mokslininkų nustatytų faktų, bet tų dalykų mes specialiai neieškome – jie mus pasiveja nesibaigiančiame informacijos sraute. Savo smalsumą galima pasimatuoti pagalvojat apie tai, kiek giliai domitės jums reikiamais dalykais. Gal nuskambėsiu vadovėliškai, tačiau tikiu, kad tikri profesionalai privalo domėtis savo sritimi, nes būtent tai juos ir padaro profesionalais – žmonėmis, kurie tam tikrame žanre nutuokia ir moka daugiau negu kiti ir jiems už tai dar mokami pinigai.

Pavyzdžiui, nesmalsiu vadinčiau pardavimų vadybininką, kuris nesidomi santykių ar bendravimo psichologija, nes tai yra vieni esminių dalykų dirbant su klientais. Taip, tie žmonės nueina į mokymus, medžiaga ten būna pateikta įdomiai ir patraukliai, tačiau kiek tais dalykais žmogus domisi pats, nieko neverčiamas? Ar jis žino, iš kur kilo viena ar kita praktika? Kuo ji paremta ir kokia yra šios praktikos kritika? O kas, jeigu? O kodėl ne? O kaip tai veiktų, kai?

Kai įvairioms mokymų grupėms sakau grįžtamą ryšį, kartais padėkoju jiems už smalsumą ir tai yra ko gero vienas didžiausių mano kaip lektoriaus komplimentų. Nėra nieko smagiau mums, dirbantiems su auditorija, negu kad tos auditorijos noras sužinoti daugiau už vidutinybės. Taip, vadovai moka vadovauti, jie nori įgyti daugiau praktikos, tačiau ar jiems įdomu, kaip per paskutinius šimtą metų keitėsi vadybos stiliai? Ar jie domisi žmonių santykių ir brandos augimo teorijomis, kurios nusako, kaip žmonės sutaria vieni su kitais, kas jiems rūpi ir kas juos motyvuoja? Vien tik techninis reikalo atlikimas ir klausimas: įdomu, ar man pavyks? nėra smalsumas, apie kurį kalbu. Smalsumas, kurį turiu galvoje, yra kaip pozityvus apsėdimas, pasinėrimas į dalykus visa galva. Jis pasinešęs ant – tai smalsaus žmogaus apibūdinimas. Jis visai ligonis tuo reikalu. Smalsumą galima įkvėpti ir čia sau, kaip lektoriui, keliu vieną svarbiausių užduočių. Sudomink žmogų bent per pusę to, kiek domiesi pats ir žmogus mokysis pats.

Apibendrinant, mokytis geriau sekasi tiems, kuriems įdomu, kas slepiasi už artimiausio kampo. Jie kelia klausimą kodėl? ne dėl to, kad priešgyniautų kaip vaikai, tačiau dėl to, kad jie visa galva nori nerti į išminties vandenis.

Pažeidžiamumas

Žinote, kas dar žmonėms dar trukdo mokytis? Lūkestis, kad viskas, ko jie mokėsi praktikoje privalo veikti 100%. Viena, taip nebūna, nes žmonės – ne robotai, kita, taip nebūna, nes visada nutinka klaidų. Pažeidžiamumu šiuo atveju vadinu žmogaus gebėjimą pripažinti savo klaidas, rasti energijos ir noro jas taisyti ir bandyti iš naujo tikintis, kad viską reikės karto vėl ir vėl.

Prisimenu laiką, kai mokiausi groti gitara. Mano aukščiausiais pasiekimas – dešimt surf stiliaus kūrinių, tačiau pamenu, kiek laiko reikėjo juos kartoti vėl ir vėl, kad gautųsi kažkas pakenčiamo, ką galima būtų leisti išgirsti kitiems.

Neįmanoma jokių sudėtingesnių įgūdžių jau kitą dieną sklandžiai pritaikyti praktikoje be klaidų. Visada naują praktiką lydės stresas, netikrumas bei nusivylimas, nes ne viskas veikia taip, kaip kalbėjo lektoriai ar žadėjo kolegos. Jeigu viskas veiktų taip, kai mes tikimės, tai nereikėtų dvejus metus po teisių išlaikymo važinėti dėvint žalią lapą.

Britų mokslininkai yra paskaičiavę, kad įgūdžiui susiformuoti reikia kažkiekten dienų, tačiau, mano galva, kiekvienas žmogus yra unikalus ir pats nuspendžia, kiek laiko sau jis duoda. Čia ir priartėjame prie gebėjimo būti pažeidžiamu tačiau tuo pat metu ir gebėjimo išlikti tvirtu – nesigauna, bandysiu dar. Neišeina, bandysiu kitaip. Nemoku, nesigėdysiu paprašyti pagalbos. Pikta, padarysiu pertrauką, bet nepamiršiu grįžti. Užknisa, rasiu būdų, kaip save nuteikti. Vien tik pasakymas sau, kad aš kažko nemoku ir lūkesčių korekcija nuims bereikalingą stresą ir leis geriau susikaupti.

Apibendrinant, gebėjimas moktis priklauso nuo klaidų pripažinimo, savęs priėmimo ir lūkesčių sau bei aplinkai korekcijos. Žaiskite ir improvizuokite. Neskubėkite kaltinti atsuktuvo, jeigu varžtas neatsisuka.

Tekstą įkvėpė: Andersen, E. (2016) Learning to Learn, Harvard Business Review.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.