Nepamenu, kur apie tai skaičiau, tačiau reikalas toks: jeigu reikėtų ko nors paklausti, kiek problemų tas žmogus turi esamu momentu, jis ko gero sutriktų ir negalėtų įvardinti nei vienos. Ten buvo rašoma, kad problemų mes turime, tačiau dauguma jų koncentruojasi arba ateityje, arba praeityje.

Su tokiu teiginiu galima sutikti. Štai sėdžiu ant minkštasuolio kaime, rašau šį tekstą, pakeliu galvą, stebiu obelį pro langą ir po ja slampinėjantį katiną. Ar dabar, šią sekundę aš turiu kokių nors rimtų klausimų, kuriuos man reikėtų spręsti, tarkime, koučingo sesijoje? Tikrai ne. Aš dabar net nenusiteikęs turėti problemų.

Iš kitos pusės, žinoma, manyje, kaip ir jumyse, pilna neužbaigtų dalykų, problemų, jeigu norite, kurias man galbūt reikėtų nagrinėti ir galvoti, ką su jomis daryti. Štai kitą savaitę turėsiu svarbų seminarą, jam reikia pasiruošti. Dar manęs laukia X ir Y dalykai, kurie, nors ir vyks ateityje, nerimą kelia jau dabar.

Tai aš ir galvoju, ar turiu kokių nors problemų ir ar man reikia su jomis kažką daryti dabar?

Kalbant apie žmonių darbą koučingo sesijose ar seminaruose, kuriuose jie ieško atsakymo į savo klausimus, reikia turėti galvoje vieną dalyką. Jeigu žmogaus santykis su savo rūpesčiu nėra tvirtas, jeigu jis stokoja motyvacijos tą dalyką spręsti, nors ir įvardija, kad jam tai yra problema, šio reikalo jis kokybiškai neišspręs.

Žiūrėkite, ką turiu galvoje? Ne vienas dabar skaitantis šį tekstą galvojo apie naujo mitybos plano įgyvendinimą, tačiau jo taip ir neįgyvendino. Tačiau tokį planą pavyko įgyvendinti tiems žmonėms, kurie, pavyzdžiui, tokio plano ėmėsi dėl ligos. Gal ir grubokas pavyzdys, tačiau motyvacija keistis atsiranda susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Dažnas žmogus, kurio paklausiu, dėl ko jis pradėjo daryti vieną ar kitą jam naudingą dalyką įvardija, kad to ėmėsi dėl įvairių stiprų poveikį jo sprendimui turėjusių aplinkybių. Joga ir nugaros skausmas. Metimas rūkyti ir plaučių silpnumas. Naujas darbas ir nepakeliamas būvis sename.

Klausydamas žmonių koučingo sesijose pradėjau jiems uždavinėti keistą klausimą: kiek tu nusiteikęs spręsti šį reikalą? Ar gali gyventi nespręsdamas šio dalyko? Kas bus jeigu nedarysi nieko? Žmonės įjungia logiką ir sako: jei nenorėčiau spręsti, nebūčiau čia atėjęs. Jie teisūs, aišku, nes viskas labai logiška.  Jie gal net galvoja, kad aš čia iš jų šaipausi, kad gal nenoriu su jais dirbti. Ne, taip nėra. Išorinės pagalbos mes ieškome nebūtinai nusprendę patys, kad mums jos reikia. Gali būti, kad savo rūpesčius sprendžiame, nes dabar madinga spręsti kokius nors tokio pobūdžio reikalus. Galbūt anksčiau tai iš viso nebuvo rūpestis, tačiau juo tapo, kai kažkas pasakė, kad tai yra rūpestis.

Taigi, pirmas žingsnis link savo problemų sprendimo yra konkretus įsivardijimas, kad žmogui iš tikrųjų reikia kažką su tuo daryti. Mačiau daug žmonių, kurie atėjo į koučingo sesijas visai nenusiteikę savo klausimų spręsti, nors tą poreikį buvo labai logiškai pasigrindę. Tarkime, jūs galvojate apie darbo pakeitimą ir jus tai jaudina. Jūs ateinate pasidėlioti minčių pas koučingo specialistą ir nusprendžiate, kad vis tik darbą jums keisti reikia. Tačiau grįžę namo suprantate, kad nors sprendimas keisti darbą atrodo logiškas, tačiau vykdyti šio sprendimo dar negalite, nes kelią pastoja paskola, vaikai, stabilumo poreikis ir panašios kliūtys. Paradoksas ar ne? Problema rimta, bet spręsti jos nebuvo jokios prasmės. Prasmė nebent tame, kad geriau ją supratote.

Kitas aspektas yra tas, kad mes patys dažnai netikime savo sumanymas ar sprendimais. Koučingo sesijose žmonės dažnai sako kažką darysiantys, tačiau paklausti, kiek jie tiki savo sprendimu, čia pat parodo abejonę. Gali būti, kad pašnekovai nenori nuvilti savo koučingo specialisto ar bičiulio su kuriuo kalbasi ir sako: jo, gerai, aš jau žinau, ką darysiu. Žinote, toks paviršutiniškas priėjimas: sugalvosiu kokį nors veiksmą savęs nuraminimui, tačiau atidėsiu jo vykdymą, nes tai tas, tai anas. Gal nuo pirmadienio. Gal nuo naujų metų.

Labai svarbu įvertinti, ar aptariamas klausimas priklauso pačiam žmogui, ar yra kieno nors primestas, nebūtinai akivaizdžiai. Pavyzdžiui, tai labai aktualu darbinius klausimus aptariantiems pašnekovams. Ar tai, ką jie aptaria, pavyzdžiui, tai, kad žmogui reikia būti aktyvesniu darbe su klientais, yra tam žmogui iš tikrųjų aktualu? Ar jis susitapatina su jam keliamu tikslu?

Tiek jūs, tiek ir aš savo veikloje kartais turime daryti dalykus, kurių reikia kitiems, bet ne mums. Kaip tada spręsti tokius klausimus? Pirmiausia aš bandyčiau parduoti šią mintį sau pačiam, tik vėliau nagrinėčiau, kaip ją įgyvendinti. Kol nesusitapatinsiu su ta idėja pats, tol geriausiu atveju tik vaidinsiu, kad ji man rūpi.

Tikrai esate dalyvavę beprasmiškose strateginėse sesijose ar veiksmų planų dėliojime, tačiau tai buvo tas pats per tą patį. Dvidešimt žmonių dėlioja savo padalinio veiksmų planus, tačiau du trečdaliai jų tas idėjas rašo tik tam, kad rašytų, nes su jomis patys nesitapatina. Iš kur žinau? Paskaičiuokite, kiek tų idėjų buvo įgyvendinta.

Įdomią įžvalgą man pametėja į koučingą negrįžtantys klientai arba grįžtantys pasikalbėti po kurio laiko. Kai kurie jų negrįžta, nes jiems nepatiko su manimi dirbti, kas yra labai normalu. Kiti žmonės greičiausiai negrįžta dėl to, kad jų situacija ir reikalai keičiasi. Pavyzdžiui, kartais žmonės labai įnirtingai sprendžia kokius nors klausimus, tačiau vėliau paaiškėja, kad pasikeitus aplinkybėms tie klausimai tapo nebeaktualūs. Vienas mano klientas netikėtai gavo darbą jam patinkančioje srityje, nors labai įnirtingai sprendė, kaip jam tą darbą gauti. Darbas, galima sakyti, pats pas jį atėjo. Ne, jis nepritraukė jo mintimis! Jis buvo išsiuntęs keliolika CV į daugybę kompanijų ir kol laukė, kas nutiks, užsuko į koučingą pasidėlioti tuo klausimu minčių.

Katinas jau kažkur nuslinko, tad pro langą matau tik obelį. Dar prieš tris savaites ji buvo apkibusi nuostabiais alyviniais obuoliais, tačiau dabar ji atrodo lengviau atsikvėpusi. Nusimetusi naštą, ar ką. Manau, kad mes iš tikrųjų turime problemų bei rūpesčių. Ne visi jie išsprendžiami, kai kurie jų išsisprendžia patys. Tai nereiškia, kad mums nereikia į tai dėti pastangų, tačiau labai svarbu suvokti savo santykį su turimais klausimais. Galbūt su kai kuriais iš jų reikia mokytis gyventi, nes jie niekada neišsispręs taip, kaip mums norisi. Kartais reikia nustoti puoselėti viltį, kad gyvenimas turi būti malonus, nes jis ne visada būna malonus. Toks suvokimas išlaisvina ir subalansuoja lūkesčius.

Kartais tiesiog galima ramiai pabūti ir pažiūrėti į rudenėjantį mišką.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.