Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose žmonės nustojo girtis savo aktyvaus gyvenimo būdo pasiekimais. Matyt, vienu metu visi persisotino upe plaukiančiais bėgiojančių draugų įrašais ir nuotraukomis iš Endomondo bei Nike programėlių. Na, bet vis tiek pateiksiu pavyzdį iš tos srities.

Pastebiu, kad kartais išbėgu vedamas tokios minties: reikia pabėgioti, nes jeigu nebėgiosiu, vėl priaugsiu svorio. Na, esu linkęs į tai. Yra vakarų, kai bėgu su tokia nuotaika: noriu šiandien išbėgti, nes šiandien man tiesiog to labai norisi. Kiek nubėgsiu, tiek.

Įdomu tai, kad pagal mano vidinę nuojautą ir savęs stebėjimą, mano bėgimo rezultatas bei pajėgumas būna didesnis tada, kai vadovaujuosi antrąja mintimi. Paradoksalu, juk pirmuoju atveju yra konkretus tikslas, kurį būtų verta vytis ir konkrečiai jį vykdyti. Yra aiškus šio tikslo pagrindimas. Antruoju atveju tai tiesiog tėkmė, gal kiek betikslis reikalas. Kiek nubėgsiu tiek. Hm.

Bandydamas ieškoti skirtumų tarp šių dviejų nuostatų, ėmiau nejučia galvoti, kad tikslų įgyvendinimas, apie kurį tiek daug kalbame, gali priklausyti nuo to, su kokia nuostata šiuos tikslus įgyvendiname. Jeigu pozicija paremta baime (pavyzdžiui, baime priaugti svorio) bus vienas kelias, jeigu pozicija bus paremta aistra (tiesiog prasilėkti pučiant gaiviam rudens vakaro vėjui), bus kitoks kelias. Galbūt skambu banaliai, tačiau pagalvokite apie save. Juk tuos savo tikslus, apie kurių galutinį pasiekimą negalvojote ir vykdėte juos su tam tikru lengvumu ir aistra, pasiekėte lengviau negu tuos, kuriuos primetėte patys ar tą padarė kiti.

Dėl primestų tikslų, nesvarbu, ar mes patys sau priimtame, ar primeta juos mums kiti žmonės, neįvyksta daug gerų dalykų. Pavyzdžiui, galime pakalbėti apie tokią situaciją, kaip vadovo ir darbuotojo pokalbis apie siektinus verslo tikslus. Tokio pokalbio rezultatas iš esmės priklauso nuo to, kiek darbuotojas susieja save su jam pateiktais tikslais. Jeigu šis žmogus tikslus vykdys vedamas baimės (neprarasti darbo, gauti bonusą, neatsilikti nuo kolegų ir pan.) jis dirbs šiek tiek sukandęs dantis, gal kiek juos pagrieždamas. Jeigu organizacijos tikslus žmogus susies su savo asmeniniais tikslais ir imsis jų įgyvendinimo su tam tikra aistra, be baimės, jis ko gero jausis kur kas tvirčiau ir į tų tikslų siekimą įdės daugiau energijos.

Manau, kad šios tikslų siekimo pozicijos yra esminis dalykas, kurį reikia žinoti vadovams, kurie galvoja, kaip motyvuoti žmones. O jeigu jie nieko nenori?, – klausia vadovai. Viskas čia gerai – kažko nenorėti. Abejoju, ar įmanoma pasiekti visuotinį katarsį kiekvienoje organizacijoje, kai žmonės darys viską vedami aistros. Taip tikrai nebus, bet siekiamybė tokia galėtų būti.

Pradėkime nuo paprasto vadovo ir jo darbuotojo pokalbio. Įsiklausykime, kaip vadovas šį pokalbį programuoja. Jis gali duoti suprasti, kad jeigu žmogus nevykdys tikslų, tai tada jo lauks tam tikros nemalonios pasekmės. Vadovas gali užimti kitą poziciją ir teirautis žmogaus, ko jam reikia, kad tą tikslą žmogus vykdytų su didesniu ūpu ir energija.

Puikiai žinau, kad daugelis vadovų į šiuos mano svaičiojimus numos ranka ir nukirs juos trumpu žodžiu: čia softas. Aišku, kad softas. Softas, brangūs vadovai, pirmiausia yra žmonės, kurie daro rezultatą. Vis galvoju, nejaugi vadovams patiems gera dirbti aplinkoje, kurioje žmonės dirba iš baimės ir įsitempę lyginant su aplinka, kurioje žmonės dirbtų su tam tikru lengvumu ir atsipalaidavimu. Suprantu vadovų nerimą, kad atsipalaidavę žmonės gali pradėti atsipalaiduoti per daug. Kita vertus, yra kompanijų, kur tokia atsipalaidavimo kultūra yra labai saugoma, nes būtent ji užtikrina gerą rezultatą. Žinoma, negalima pamiršti ir sąmoningumo faktoriaus.

Čia pristačiau dvi vadovo pozicijas, kaip juodą ar baltą, tačiau nepaminėjau, kad realybėje tokių dramatiškų skirtumų nebūna. Manau, kad bus dalykų, kuriuos darysime iš baimės (aš ir toliau kartais bėgiosiu vedamas minties nepriaugti svorio), bus dalykų, kuriuos darysime iš aistros, tačiau sąmoningai tai suvokdami, galime aistros kiekį dalykuose didinti.

Kalbėkis su savimi

Tikrai netikiu dirbtiniu refreimingu, kur prievartiniu būdu patariama į tikslus žiūrėti iš pozityviosios pusės. Ieškojimas, kaip patirti tam tikrą aistrą darant dalykus, kurie anksčiau neatrodė tokie patrauklūs, neturi nieko bendra su pozityviu mąstymu siaurąja prasme. Nereikia to dirbtinio klausimo: kas toje nesąmonėje yra pozityvaus ir kaip man tai prisijaukinti?

Norėdamas ištirti savo pateis nusiteikimą savo tikslų atžvilgiu, diskutuočiau su savimi tokiais klausimais: kada, kokiais atvejais tai darydamas jaučiuosi puikiai? Kokios sąlygos mane nuteikia smagiau ir suteikia daugiau džiaugsmo? Gali paaiškėti, kad koks nors tikslas, pavyzdžiui, parašyti straipsnį ar atlikti namų darbą seksis kur kas geriau, jeigu žmogus tą darbą atliks jaukioje bibliotekoje, o ne namuose ar biure.

Kaip aš sau paaiškinu savo prastą nusiteikimą ir savo gerą nusiteikimą tikslo atžvilgiu? Pavyzdžiui, jeigu turiu atlikti nemielą darbą, jam vis tiek suteikiu tam tikrą prasmę. Tarkime, galiu sakyti, kad šis darbas neprasmingas arba prasmingas. Čia pasigilinčiau į savo nuostatų racionalumą ir pasiteiraučiau savęs: kuo remdamasis aš taip galvoju ir kiek šie dalykai yra racionalūs? Galbūt tikslas, kuris man iki šiol atrodė neprasmingas ar nykus, po tokios analizės gali pasirodyti šviesesnis? Tingiu bėgti, bet reikia? Ei, bet palauk, aš noriu bėgti, nes nubėgęs 10 km jaučiuosi puikiai. Aš žinau, kad pradžioje tingisi, tačiau po 3 km, aš visada jaučiu, kaip grįžta jėgos.

Neįsivaizduok kelio ir rezultato

Galvojant apie tikslus noriu nedrąsiai patarti neįsivaizduoti, kaip jų sieksite. Dar daugiau, noriu patarti neįsivaizduoti idealios sėkmės kelio pabaigoje, nes idealo fantazija sukelia iliuziją, kad viskas bus lengva, o tai neretai nuvilia. Iš kitos pusės, dėl mūsų savisaugos sistemų mūsų įsivaizdavimas beveik visada nuvairuoja į šoną ir nupiešia mums blogesnį scenarijų. Ai, bus sunku. Ai, tingėsiu. Ai, šalta. Ai, ne ta spalva. Ai, kaip aš atrodysiu. Čia verta pasiremti nuostata, jog apetitas ateina bevalgant. Nors bėgimas nėra tas pats, kas pasiekimai versle, tačiau dažnai verta pradėti bėgti ir tada spręsti kaip sekasi, o ne iš anksto nusipiešti galutinį vaizdą. Aš tingėsiu, man skaudės – kvailos mintys, nes jūs dar nežinote, kaip bus iš tikrųjų. Tikslas yra procesas, o ne galutinė stotelė!

Kovok su nuoboduliu

Man susidaro įspūdis, kad visiems žmonėms duotos vienodos galimybės, tik kai kurie siekdami savo tikslų geriau kovojo su nuoboduliu ir dėl to patyrė daugiau sėkmės. Bėgant ilgas distancijas, rašant ilgus ir sunkius tekstus anksčiau ar vėliau apima nuobodulys. Būtent jis dažnai yra tikslų siekimo ar mokymosi  priešas. Nuobodulys yra šio amžiaus liga. Kai mums nuobodu, mes dažnai kaltiname objektą, su kuriuo turime santykį. Nuobodus maršrutas. Nuobodus darbas. Nuobodūs žmonės. Nuobodus koncertas. Nuobodus projektas.

Vis tik, nuobodulio šaltinis esame mes patys. Vėl grįžtu prie refreimingo kritikos – būtų keista, jei pavyktų save įtikinti, kad nuobodus dalykas iš tiesų nėra nuobodus. Manau, kad yra lengvesnis kelias. Niekas nesakė atletams, muzikantams, verslininkams, studentams, rašytojams ir kitiems, kad jų tikslų siekimas bus linksmas ir nuotaikingas. Kartais tiesiog reikia nekreipti dėmesio į nuobodulį ar visokias išlygas ir daryti tai, ką reikia daryti. Jeigu tame kelyje sutiksite ir keliavimo aistrą – jūs laimingi žmonės.

One comment on “Kaip siekti tikslų šiek tiek kitu kampu? Aistra, nuobodulys ir įsikalbėjimai

  1. Ačiū patiko mintys.
    Noriu pasidalinti, kad asmeniškai man kartais atrodo, kad labai labai daug žmonių daro tai kas nuobodu ir jiems neįdomu stengdamiesi apie tai negalvoti ir nukreipti mintis ir tai yra blogai, ilgalaikėje perspektyvoje tai žmogų padaro nelaimingą..

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.