Kiek kartų girdėjote pasiūlymą išeiti iš iš komforto zonos? Ko gero šią frazę aną savaitę kažkas pasakė darbe. Jei nepasakė, tikrai pasakys ryt arba poryt. Kartais atrodo, kad tik laiko klausimas, kada šis posakis nuskambės kurio nors konsultanto ar lektoriaus pranešime. Pasiūlymas išeiti iš komforto zonos – dažnas svečias jūsų socialinio tinklo paskyros naujienų sraute. Pastaruoju metu tikriausiai matėte tokią šios minties interpretaciją:

Siūlydami kam nors išeiti iš komforto zonos nepasakome tam žmogui, kur jis atsidurs išėjęs ir neaišku, ką tam žmogui ten daryti. Šiame tekste noriu pažvelgti į tai, kas slypi už komforto zonos ir kaip visa tai panaudoti koučingo pokalbių metu.

Tai, kas yra už komforto zonos, yra vadinama panikos zona. O šias dvi zonas skiria trečioji – mokymosi zona.

Komforto zona

Tai yra sritis, kurioje veikiame mums įprastai. Ta yra vieta, kurioje mums lengva ir saugu taikyti turimus įgūdžius bei gebėjimus. Tai yra mūsų veiklos teritorija, kurioje viskas yra tvarkoje. Veikiant komforto zonoje, užduotys yra pažįstamos. Čia žinomi bei tinkamai panaudojami būdai šioms užduotims įgyvendinti. Gyvenime savo komforto zoną vadiname namais.

Panikos zona

Įsivaizduokite, kad kažkas jūsų paprašė padaryti pranešimą renginyje, kuriame dalyvauja daugiau kaip 500 žmonių. To niekada nedarėte. Panikuojate. Ir ne be reikalo, nes tampa akivaizdu, kad tai, kas veikė anksčiau, dabar nebeveiks. Ką sakyti šiems 500 žmonių, kaip juos įtraukti, sudominti, nustebinti? Panikos zonoje užduotys ir jų įgyvendinimo būdai mums staiga tampa neaiškūs ir sunkiai įgyvendinami.

Mokymosi zona

Tai yra plona riba, skirianti komforto ir mokymosi zonas. Šioje zonoje užduotys ir būdai joms įgyvendinti gali būti nepažįstami, tačiau pasiekiami ir įgyvendinami neskubant, palengva. Jei panikos zonoje plaukti mokomės įstumti į vandenį, tai mokymosi zonoje tai darytume palengva – pradžioje įbristume, užsitikrintume, kad siekiame dugną ir saugiai pradėtume nuo pagrindinių judesių.

Norint siekti progreso reikalingas tam tikras minėtų zonų balansas. Jei pasirenkame veikti įprastoje komforto zonoje, tuomet pasitenkinimas veikla mažėja. Mums pradeda trūkti iššūkių, o ir veikla nusibosta. Iš kitos pusės, siekdami greitų pokyčių, kartais perlenkiame lazdą – neriame į tą šaltą ir  nepažįstamą vandenį, nes manome, kad kitu būdu plaukti neišmoksime. Kaip sakoma, per kančias į žvaigždes.

Progresas galimas tada, kai žmogus atidžiai įvertina savo galimybes, esančias tarp komforto ir panikos zonų bei imasi eksperimentuoti su laukiamu pokyčiu. Pavyzdžiui, jei kam nors baisu kalbėti prieš auditoriją ir toks žmogus siekia progreso, ko gero kalbėjimas prieš artimuosius jam bus pakankamai komfortiškas, tuo tarpu stodamas prieš nepažįstamą 500 žmonių minią jis tikriausiai panikuotų. Tuomet kokia veikla atitiktų šio žmogaus mokymosi zoną? Galbūt jis galėtų pasitreniruoti prieš nedidelę grupelę kolegų ar kitų svetimų žmonių ir tokiu būdu įvertintų, kaip jam sekasi sakyti kalbą viešai.

Darbas su komforto, panikos ir mokymosi zonomis koučinge

Sakoma, kad koučingo pokalbis turėtų užsibaigti kokiu nors kliento įvardintu veiksmu. Tas tiesa, nes koučinge padedame klientui pasiekti progresą ir skatiname jį veikti kitaip, naujai. Norint įvertinti, kokią atsakomybę klientas prisiima ir kaip jis ketina įgyvendinti savo sumanytus veiksmus, reikalinga padėti jam apgalvoti, kaip jo idėjos dera su minėtomis trimis zonomis.

Kartais koučingo pokalbių metu paaiškinu klientui apie šių zonų veikimą ir klausiu jo, į kurią kliento vertinimu – komforto, mokymosi ar panikos zoną pakliūna jo veiksmai. Galvodamas apie tai klientas geriau supranta, ko jam reikia, kad įgyvendintų norimus veiksmus, nuo ko jis pradės ir ką darys vėliau. Kitaip tariant, ką šis žmogus realiai gali ir kaip tai jo manymu atrodys. Kartu su klientu aptariame, kokių priemonių jis imsis, kad užtikrintų progresą ir ką darys, kai susidurs su sunkumais.

Jei klientas įvardija, kad jo nauji veiksmai pakliūna į komforto zoną, tuomet klausiu jo, kas šį kartą turėtų būti kitaip, kad jis jaustų progresą. Jei klientas sako, kad jo idėjos yra panikos zonoje, kalbamės apie tai, ką jis darys, kai susidurs su numanomais sunkumais. Mudu subalansuojame šiuos veiksmus taip, kad dauguma jų pakliūtų į mokymosi zoną. Patariu klientui tarsi tyrėjui stebėti save iš šono ir daryti tai, kas yra su iššūkiu, tačiau pakankamai saugu. Kitaip tariant, tariamės su klientu, kad plaukti jis mokysis ne stovėdamas ant kranto (komforto zona) ir ne iš karto šokdamas į gelmę (panikos zona), tačiau palengva išmoks kelis judesius, į vandenį bris žingsnis po žingsnio, o pirmąsias treniruotes atliks kojomis siekdamas dugną. Pamatęs ir įvertinęs, kokią naudą jis gauna iš savo eksperimentų, klientas palengva įgyja drąsos judėti pirmyn. Taip tarsi prisijaukina dalykus, kurie anksčiau jam atrodė gąsdinantys.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.