Formuluodami lūkesčius ateičiai mes remiamės praeities įvykiais – savo patirtimi. Pavyzdžiui, aš sugalvojau nueiti į kokio nors seniai girdėto atlikėjo koncertą. Lūkestis, kurį  turiu būsimam renginiui, yra paremtas  prieš dvylika metų matytu to atlikėjo koncertu. Pamenu, tada jis taip gerai grojo ir suteikė man tiek emocijų, kad tą koncertą iki šiol laikau vienu geriausių savo gyvenime. Taigi, nueinu į koncertą, o mano garbinta žvaigždė, pasirodo, nebėra tokia jau energinga kaip kadaise. Groja tas pačias dainas ir daro tai atsainiai. Kas negerai su atlikėju? O gal kažkas negerai su manimi?

Kitas pavyzdys – dažnai seminarų metu su dalyviais diskutuojame apie jų darbą su klientais ar savo pavaldiniais. Visada prašau jų pasidalinti savo patirtimi. Dauguma pastebėjimų dažniausiai būna susiję su neigiamais dalykais, pavyzdžiui, kalba pasisuka apie ypač nepatenkintus klientus  ar ypač nemotyvuotus žmones. Mokymų dalyviai turi įvairių patirčių, tačiau kodėl jie tiek daug dėmesio skiria pačioms blogiausioms patirtims? Juk jos visame dideliame jų patirčių aruode sudaro mažąją dalį? Kas negerai su jų klientais ir pavaldiniais? O gal kažkas negerai su jais pačiais?

Mūsų atmintis – tarsi didelis įvairiausių patirčių katalogas.  Priimant sprendimus dėl ateities, mūsų atmintis pasiūlo pasiremti įvykiais, kuriuos esame patyrę. Deja, dėka tam tikro iškraipymo, mūsų atmintis leidžia remtis tik geriausiomis  arba tik blogiausiomis patirtimis. Regis nieko čia blogo, tačiau, jei dabar priimdamas sprendimą aš remsiuosi tik geriausia savo patirtimi, gali būti, kad mano lūkesčiai būsimiems įvykiams bus per aukšti. Lauksiu, kad mano minėtas atlikėjas pakartotų dvylikos metų senumo svajonių koncertą. Ir atvirkščiai, jei priimdamas sprendimą remsiuosi tik blogiausia patirtimi, aš taip pat nebūsiu objektyvus – pernelyg pesimistiškas, galbūt net praradęs atsakomybę veikti.

Tokie mūsų atminties pokštai vadinami atminties iškraipymu (angl. memory bias). Kad įrodytų atminties iškraipymo fenomeną, tyrėjų grupė iš Harvardo Universiteto atliko keletą eksperimentų (Morewedge, Gilbert & Wilson, 2005), kurių vieną čia pateiksiu.

Metro stotyje jie greitai surinko 62 žmones ir čia pat paklausė jų vieno klausimo. Tačiau padarė tą subtiliai – visai žmonių grupei nežinant, ji buvo padalyta į tris dalis ir kiekvienai mažesnei grupei buvo užduotas panašus, tačiau iš esmės skirtingas klausimas.

Grupė A: prisiminkite bet kokį atvejį savo gyvenime, kai jūs pavėlavote į traukinį.

Grupė B: prisiminkite patį blogiausią atvejį,  kai jūs pavėlavote į traukinį.

Grupė C: prisiminkite bet kokius tris atvejus, kai jūs pavėlavote į traukinį.

A ir B grupių nariai prisiminė tą patį – pačius blogiausius atvejus. Atkreipkime dėmesį, vienai grupei leidžiama pasirinkti patirtis, kitai grupei patirčių pobūdis nustatytas iš anksto. Ir, nors klausimai formuluojami skirtingai, jie abu sulaukė tų pačių (!) atsakymų. Tuo tarpu trečiosios grupės atsakymai buvo kiek kitokie. Nors vardindami savo patirtis žmonės pradėdavo nuo pačių blogiausių, vėliau, prašomi prisiminti daugiau atvejų, jie atsimindavo ir pozityvius nutikimus. Taigi, kuo daugiau patirčių jie prisimindavo, vardijant jos tarsi „gerėdavo“.

Tęsdami eksperimentą tyrėjai paklausė dalyvių, kiek nepatenkinti jie būtų, jei pavėluotų į traukinį šiandien. Įdomu tai, kad labiausiai nepatenkinti tokiu nuotykiu būtų A grupės dalyviai, kurių buvo paprašyta prisiminti bet kokias patirtis. Tuo tarpu B grupės dalyviai, kurių buvo paprašyta prisiminti blogiausias patirtis savo nepasitenkinimo taip žemai nevertino. Tyrėjų paaiškinimas toks:  pastaroji žmonių grupė jau buvo prisiminusi savo blogas patirtis, tad jie nesitikėjo tokių blogų patirčių ateityje.  Taigi, kai esame laisvi prisiminti savo patirtis, mes prisiminsime blogiausias ir patys apie tai nežinodami, ateities perspektyvą piešime gan negatyviai. Jei blogąsias patirtis prisiminsime sąmoningai, įvardinsime  sau, kad tai – blogiausia, ką patyrėme, savo ateities taip pesimistiškai nevertinsime.

Kad išvengtume atminties iškraipymo, tyrėjai pataria du dalykus:

a)      Prisiversti prisiminti daugiau patirčių ir bandyti … „išvesti patirčių vidurkį“. Taip mūsų lūkesčiai ateičiai bus adekvatesni. Tad eidamas į seniai nematyto atlikėjo koncertą aš turiu prisiminti ne tik tą vieną, patį geriausią, tačiau ir kitokius koncertus, kurie nebuvo tokie geri. Išvesdamas vidurkį, galėsiu sau pasakyti „ką gi, praėjo dvylika metų ir gali būti, kad šis koncertas bus vidutiniškas, turiu tam nusiteikti“.

b)      Prisiversti sąmoningai  prisiminti  tik pačią blogiausią ar pačią geriausią patirtį ir ją gerai apgalvoti. Šios patirties įsisąmoninimas jau savaime sumažins atminties iškraipymą.

Atminties iškraipymo fenomenas svarbus ir koučinge. Kai pašnekovas brėžia savo ateities perspektyvas,  jis neabejotinai remiasi savo ankstesnėmis patirtimis. Tad koučingo pokalbio metu joms turime skirti didelį dėmesį ir padėti pašnekovui  išlikti objektyviam. Kokios šios patirtys? Ką apie jas mano pats pašnekovas? Kurios jų yra blogiausios, o kurios geriausios? Ko iš jų galima pasimokyti? Kaip jos persikelia į dabartį? Kaip jos gali įtakoti ateitį? Kokių dar patirčių yra? Kurios nepaminėtos? Kiek jos reikšmingos?

Šiandien prisiminiau kai ką gražaus, ypatingo. Prisiminiau kai ką ypač negero, nesmagaus. Jei sudėsiu šiuos du dalykus tarsi skaičius ir padalinsiu iš dviejų, ką gausiu? Gausiu gyvenimą. Gausiu save. Blogiausia – jau praeityje. Geriausia – irgi. Ateitis – tai dovana, kurią galiu sau dovanoti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.