Kartą dalyvavau vienoje diskusijoje, kurioje sprendėme, ar koučingo specialistas turi būti autoritetas savo klientams? Papildomai to paties klausimo pasiteiravau socialiniame tinkle. Sulaukiau daugiau nuomonių.

Nei vienoje iš diskusijų sprendimo neatradome, tačiau apgalvojęs tai, kas buvo kalbėta, patyriau kelias įžvalgas.

Akivaizdu, jog eidami kalbėtis apie savo gyvenimus tikimės, kad mūsų klausantis žmogus bus kompetetingas ir gebės sukurti su mumis saugų, pasitikėjimu pagrįstą ryšį. Tikriausiai to pakanka, kad galėtume atsiverti ir pasikliauti šiuo žmogumi.

Tačiau įsivazduokite situaciją – po kelių dienų jūs sutinkate koučingo specialistą roko koncerte arba pamatote jį šėlstantį vakarėlyje. Kaip reaguosite? Kaip vertinsite šį žmogų, kuris dar aną savaitę jums atrodė rimtas ir patikimas, o dabar jis – atsipalaidavęs ir nerūpestingas? Niekuo nesiskiriantis nuo kitų žmonių. Žinoma, rašydamas apie pastaruosius dalykus naudojuosi stereotipu. Tad vietoje mano minėto roko koncerto ar vakarėlio galite pagalvoti apie kokią nors kitą kontraversišką aplinką.

Gausybė tyrimų teigia, kad psichoterapijoje santykio tarp psichoterapeuto ir paciento asimetrija veikia kaip teigiamas resursas, kurį pacientas panaudoja savo gerovei. Kitaip tariant, suvokiamas psichoterapeuto ekspertiškumas, faktai įrodantys jo priklausymą solidžiam moksliniam kontekstui ir kiti panašūs dalykai, darantys psichoterapeutą klieto akyse autoritetu, klientą veikia teigiamai. Kaip sakoma, gydo net ir vardai.

Daryčiau prielaidą, kad šie dėsningumai galioja ir koučinge. Kai kurie pakalbinti klientai teigia, kad konkretų koučingo specialistą pasirinko nes: …jis atrodė patikimas, …turėjo solidų išsilavinimą, …jis sudarė įspūdį, kad žino, apie ką kalba ir pan.

Jei koučingo santykį apibrėžtume kaip partnerystę, tuomet reikėtų manyti, jog koučingo specialistas neturi būti autoritetu – kažkuo viršesniu už klientą. Kitaip tariant, galima daryti net drastišką prielaidą: koučingo atveju, gebėjimas suprasti kitą žmogų tarsi turi nustelbti diplomais įvertintą išsilavinimą… Gebėjimas klausytis tarsi turi būti aukščiau nei priklausymas kokiai nors solidžiai organizacijai… Ar tikrai taip?

Koučingo specialisto autoritetą pirmiausia apibrėžčiau kaip jo gebėjimą valdyti koučingo procesą taip, kad jis būtų veiksmingas klientui.  Suvokiamas koučingo specialisto autoritetas turėtų pasireikšti jo gebėjimu kurti klientui saugų ryšį, kuriame klientas galėtų reflektuoti ir nesijausti suvaržytu. Bet to koučingo specialistas išmoksta lavindamas savo įgūdžius ir profesines kompetencijas, kurios įgyjamos formaliais būdais – mokantis ir semiantis patirties profesiniuose kontekstuose.

Bet vėl grįžtu prie roko koncerto ir vakarėlio stereotipų.

Kaip šį stereotipą vertina klientas? Ar jo patirčių ir nuostatų visuma leis jam objektyviai atskirti koučingo specialisto asmenį nuo jo profesinio vaidmens, kurį jis atlieka?

Manyčiau, kad čia sužaidžia viena iš mūsų mąstymo klaidų, kuri skatina mus daryti nepagrįstus įvertinimus ir apibendrinimus. Kitaip tariant, jei pastebime kokią nors kito žmogaus savybę ar sutinkame šį žmogų tam tikroje aplinkoje, norom nenorom šiuos faktus panaudojame vertindami tą žmogų. Jei ta savybė ar aplinka konfliktuoja su mūsų įsitikinimais, ji greičiausiai skatina mūsų neigiamą vertinimą. Jei atvirkščiai, mes sakome, kad tas žmogus mums patinka.  Jei jis lankosi tokiose vietose, tikriausiai jis toks ir anoks, – sakome. Jei jis (minus), man jis nepatinka. Jei jis (plius), jis man patinka. Išvada greita, tačiau tokias išvadas darome daugelis mūsų.

Neičiau pas ją, nes ji nesugeba susitvarkyti savo gyvenimo. Tai kaip ji galės padėti man?, – kartą girdėjau atsiliepimą. Neičiau pas jį, nes jis neturi šeimos. Tai kaip jis galės padėti man išsispręsti šeimos reikalus?, - girdėjau ir tokį.

Logiškai mąstant, nėra jokio skirtumo, kas vyksta koučingo specialisto gyvenime ir turi jis šeimą ar ne. Tačiau negaliu atmesti prielaidos, kad įvairūs faktai, kitų žmonių akyse apibūdinantys koučingo specialisto asmenį, turi didelę reikšmę pastarąjį vertinant. Manyčiau, kad bet kokie vieši koučingo specialisto pasisakymai gyvai ar virtualioje erdvėje taip pat yra vertinami ir jų pagrindu apie šį žmogų daromos išvados.

Komentuodama šią temą viena kolegė rašo:

Pirmam kartui man gal ir reikalingas autoritetas, bent kad apie jį/ją gaučiau kažkokios informacijos iš straipsnių. Net gavusi gerų rekomendacijų, ieškočiau daugiau info ir, jei rasčiau pvz. Facebooke to „autoriteto“ kategoriškų ir negatyvių komentarų, aš tikrai neičiau pas tokį/tokią į koučingą:) taigi man koučo pasirinkimą visgi nulemia simpatijos…

Kai kurie koučingo specialistai tai žinodami, sąmoningai demonstruoja savo priklausymą tam tikrai aplinkai ar garsina tam tikrus savo interesus, kurie jų manymu turėtų atitikti galimas potencialių klientų preferencijas. Dar kiti retai kada įsijungia į viešas diskusijas ir nesidalina asmeniniais dalykais. Nes kokie tie dalykai bebūtų, juos kas nors gali susieti su kuo nors nepageidaujamu. O tai savo ruožtu gali atsiliepti koučingo specialisto gerovei.

Svarstau, kiek visa tai yra tikra?

Kitaip tariant, juk žinome, kad visi esame žmonės. Žinome, kad turime stiprybių ir silpnybių. Koučingo specialistų tarpe gajus stereotipas, kad koučingo specialistas turi būti kiek egzaltuotas, globėjiškas, rūpestingas, demonstruojantis žmogiškąsias vertybes.

Kartą vienas žmogus pasakodamas apie sutiktus koučingo specialistus teigė: moteris, su kuria man teko kalbėtis, vaidino labai rūpestingą. Negrįžau pas ją, nes toks elgesys man atrodė perspaustas ir netikras. Kai nuėjau pas kitą koučingo specialistą – vyrą, šis taip pat elgėsi keistai. Suvokiau jį kaip kažkokį paslaptingą guru ar hylerį, kuris tuojau ims ir pakils virš žemės.

Tokie liudijimai, nors pavieniai bei apibendrinti, mane skatina pagalvoti apie kelias būtinas koučingo specialistų savybes, kurios mano manymu turėtų kelti klientų pasitikėjimą jais.

Pirma, tai yra gebėjimas būti autentišku. Kitaip tariant, tas žmogus pirmiausia turi būti savimi.

Antra, tas asmuo turėtų būti žmogiškas – mokėti paguosti, kai to reikia. Mokėti pajuokauti, kai tai tinka. Mokėti užjausti arba konfrontuoti, jei mano, kad tai reikalinga.

Galiausiai, koučingo specialistas turėtų pasižymėti tam tikra asmenybės ir kompetencijos branda, kuri įgalina jį patį pasitikėti tuo, ką jis daro ir leidžia kitiems su juo jaustis saugiai. Beje, tokia branda koučingo specialistui leidžia jaustis patogiai net jei jis kalbasi su visuotinai pripažintais „tikrais“ autoritetais – garbiais vadovais ar visuomenės veikėjais.

Galų gale juk autoritetas yra net tik susitarimo, bet ir suvokimo klausimas. O ginčytis dėl suvokimo yra labai sunku. Tad man sunku užbaigti šį tekstą kokia nors tvirta išvada.

Bet tokiais atvejais mane visada gelbsti klausimai.

Kokie žmonės yra autoritetai jums? Dėl ko laikote juos autoritetais? Kaip šį jūsų suvokimą paveiktų kontaversiškas tų žmogaus elgesys? Kokius dalykus vertinate žmoguje ir kokius savo dalykus jam patikėtumėte? Kuris tai žmogus? Dėl ko būtent jis?

One comment on “Ar koučingo specialistas turi būti autoritetas savo klientams?

  1. Ačiū, Tomai, už šią diskusiją ir apibendrinimą. Atsiliepiu, nes ir pati vis pasvarstau šia tema. Pritariu straipsnyje paminėtai minčiai, kad koučeris turi būti brandi asmenybė, kuri atsakinga už savo žodžius bei veiksmus ir tai tiesiog dera tarpusavyje. Brandus žmogus neleis sau būti nekompetentingu. Tačiau šie dalykai sunkiai išmatuojami skale :) Pasirinkimą dažnai nulemia širdis, jei ji atvira priimti pagalbą. tai lyg kompasas, kuris visad parodo teisingą kryptį. Kai bandome koučingu pasinaudoti kaip madingu įrankiu,įsiveliame į sudėtingus savarstymų procesus,į autoritetų paieškas ir t.t. Taigi, koučeriui belieka būti savimi ir jis bus atrastas tokios pat brandos klientų :)

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 10.0/10 (1 vote cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.