Parašyti šį straipsnį įkvėpė psichologo Antano Mockaus pradėta įdomi diskusija socialiniame tinkle, kurioje Antanas uždavė tokį klausimą:

Įsivaizduokite, kad Jums reikia pagalbos, tarkime, santykių klausimu, tarkime santykiai nekokie ir nežinote, kas laukia. Kurį iš skelbimų nebūtų gėda (arba mažiausia gėda) viešai skelbti (pvz., Facebook), o kurį būtų didžiausia gėda? 

1. gal galite parekomenduoti labai gerą astrologą (-ę)

2. gal galite parekomenduoti labai gerą psichologą (-ę)

3. gal galite parekomenduoti labai gerą būrėją (-ę)

4. gal galite parekomenduoti labai gerą psichiatrą (-ę)

5. gal galite parekomenduoti labai gerą koučingo specialistą (-ę)

Antano žinutė sulaukė daugybės komentarų. Apibendrinant, koučingas, kaip konsultavimo forma, liko kažkur per vidurį. Štai keli atsitiktine tvarka parinkti iliustratyvūs komentarai:

Psichologo ir psichiatro paieškos šnekamojoje kalboje abu labu reiškia, kad esi „psichas“ ir tikėtis, kad žmogus viešai apie tai prabils, deja, naivu. Tuo tarpu astrologės beigi kitokios „varazbitkos“ – kaip ir norma, juk „visas elitas buriasi“.

Didžiausia gėda būtų koučingas, tada jau astrologas ir būrėja. Mažiausia – psichiatras ir psichologas.

Manau, kad koucingas šiuolaikiniam žmogui gan prestižinis dalykas (mažiausia gėda), o psichiatras – stigma (bandau išvesti vidurkį, nes aišku, ne visi taip mano). Nekalbu apie sąmoningus žmones, tačiau remiuosi tuo, ką girdžiu aplink. Psichologas ir psichoterapeutas jau daugeliui irgi prestižas, tačiau „paprasti žmonės“ vis dar asocijuoja juos su psichikos nesveikata… O dar – tam tikram rate labai prestižinis dalykas eiti pas astrologus. Sakyčiau, populiarėjantis.

Manau, daugelis psichologų tiesiog nežino, kas tai tokio [koučingas], kažką įsivaizduoja ir daro išvadas. Ir visai be reikalo vėl lygina su savo darbu.

Labiausiai būtų gėda pas psichiatrą, o mažiausiai – pas koučingo specialistą.

Šiame straipsnyje noriu nagrinėti diskusiją, kuo kai kuriems srities specialistams (daugiausia – psichologams) neįtinka koučingas, kai tuo tarpu nepažįstu nei vieno koučingo specialisto, kuris ką nors blogo būtų pasakęs apie psichologus ar kitaip juos kritikavęs.

Remsiuosi tik savo įžvalgomis ir pasvarstymais, mokslinius argumentus paliksiu nuošalyje. Nuošalyje paliksiu ir Antano Mockaus nurodytus būrėjus bei astrologus, nes manau, kad jie niekaip neįsipaišo į tą stigmų penketuką (nors, gal ir įsipaišo, nes kažkaip žmones paveikia). Kitu atveju tą penketuką galima papildyti dėde Vycka iš trečios laiptinės, kuris yra gyvenimo matęs ar ciocia Tamara iš Pagėgių, kuri turi stebuklingą ateitį nuspėjančią vištą.

Kas ir ką sprendžia koučinge?

Atkreipkite dėmesį, kad diskusijos sąlygoje yra panaudotas santykių klausimas. Ko gero žinutė automatiškai kreipiama į psichologijos pusę, nes būtent ši sritis nagrinėja santykių problemas. Galima sakyti, kad darbiniai klausimai, kurie dažniausiai yra koučingo objektas, taip pat yra santykių problemų sąlygoti, tačiau bet kuris geras psichologas ar psichoterapeutas neturės ką veikti su deleguoti besikuklinančiu ar pasitikėjimo savimi neturinčiu, tačiau pilnai veiksniu ir nesutrikusiu vadovu. Tai tik keli klausimų, kurie dažniausiai aptarinėjami koučinge, pavyzdžiai.

Tad įdomu, kaip pasikeistų atsakinėjusių komentarai, jeigu užduoties sąlygoje būtų nurodyta:

Įsivaizduokite, kad Jums reikia pagalbos, tarkime, vadybos klausimu, tarkime jums sunku deleguoti darbus ir nežinote, kaip tai pradėti daryti nuosekliai. Kurį iš skelbimų nebūtų gėda (arba mažiausia gėda) viešai skelbti (pvz., Facebook), o kurį būtų didžiausia gėda?

Manau, kad kai kurie psichologai, kurie drožia ar puse lūpų patronizuojančiai ironizuoja (čia tokia speciali sąvoka net gimė – patronizuojančiai ironizuoti) apie koučingą, daro tai manipuliatyviai, nes remiasi klaidinga prielaida, kad koučingo specialistai sprendžia įvairius (visus!) asmenybės sutrikimo klausimus.

Galbūt kažkokie žmonės tai nurodo, tačiau daugumoje atvejų tai nėra tiesa. Žinoma, už savo galiomis ir kosmoso energijos antplūdžiu įtikėjusius kolegas atsakyti negaliu. Vien tik šiemet esu nukreipęs tris klientus pas psichoterapeutus, nes neturiu tinkamos kvalifikacijos padėti jiems spręsti tas jų problemas, prie kurių priėjome. Nors koučingo mokiausi keturis metus ir jau surinkau daugybę praktikos valandų, negaliu spręsti tų dalykų, kuriuos spręsti gali kitos kompetencijos specialistai – kolegos psichologai, pavyzdžiui. Sakau kitos kompetencijos, o ne geresnės kompetencijos. Dažniausiai tenka nukreipti žmones tada, kai susiduriame su santykių, kurių prielaidos glūdi gilesniuose sluoksniuose problemomis, su asmenybės sutrikimais, kuriuos sąlygoja ilgalaikis stresas ar netektys.

Galima pateikti ir tokią analogiją. Įsivaizduokite, kad norite numesti svorį, kuris priaugo dėl kokio nors jūsų sveikatos sutrikimo ir šiek tiek apsileidimo. Pasisamdėte sporto trenerį, reguliariai lankotės pas dietologą ir kartas nuo karto apsilankote pas savo sveikatos sutrikimo gydytoją. Pavyzdžiui, pas širdies, skydliaukės ar žarnyno specialistą.

Kai kurie psichologai viską matuoja pagal vieną kurpalių

Tie psichologai, kurie nepagrįstai kritikuoja koučingą, savo argumentacijoje naudoja klaidingą schemą – visiems klausimams spręsti bando prisiūti vieną kurį nors specialistą, mato juodą arba baltą ir visame tame išaukština save. Kartais tas išaukštinimas panašus į atvejį, kai suvirintojas su elektriku ginčijasi, kuris geriau kažką padaro.

Jeigu išversti kai kurių psichologų argumentaciją į mano pateiktą analogiją, tai atitiktų atvejį, lyg treneriu sporto salėje turėčiau samdyti chirurgą, kuris gydo sąnarius ar kojų raumenis. Arba bandyčiau sportuoti su kineziterapeutu, pas kurį iš tikrųjų reikėtų lankytis tada, kai patempčiau kokią sausgyslę ar trakštelėčiau kelį. Nei chirurgas, nei kineziterapeutas dabar man nereikalingi. Galbūt mano sporto treneris pamatęs, kad kai kuriuos pratimus man daryti sunku, nukreips mane pas kineziterapeutą, o šis esant reikalui – pas chirurgą. Nežinia, bet aišku viena – kiekvienas iš jų reikalingas tam tikram konkrečiam atvejui ir nereikalingas tada, kai nereikalingas. Ir, jeigu eiti toliau, dar galima įsivaizduoti, kad chirurgas tyčiojasi iš sporto trenerio, neva šis neišmano nervų sistemos subtilybių ar nemoka operuoti kelio girnelės.

Po galais, treneriui ir nereikia išmanyti tiek, kiek chirurgui, o toks chirurgas atrodytų mažų mažiausiai juokingai. Taip pat juokingai atrodo ir besišaipantys kolegos, kurie menkina koučingą užuot pasidomėję jau kelis dešimtmečius atliekamais tyrimais ir praktikomis. Pažįstu ne vieną psichologo ar psichoterapeuto kvalifikaciją turintį specialistą, kuris savo darbinį arsenalą papildė koučingo kompetencijomis, nes supranta, kad žmogus turi daugybę spręstinų klausimų, o šie klausimai sukrenta į skirtingas lentynas.

Manau, kad esminė daug diskusijų kelianti klaida užprogramuota tame, kad diskutuojantys neatskiria, kas ir kokius klausimus gali, nori ir ir yra pajėgūs spręsti.

Pavyzdžiui, jeigu mėgstate lydekų ir ešerių žvejybą spiningu, juk nebandysite gaudyti šių žuvų dugnine meškere, kuri yra skirta karpiams ir karšiams. Jei gaudote kuojas ir raudes plūdine, vietoje kabliuko su slieku nekabinsite mažos blizgės, nes šios žuvys nėra plėšrios ir prie blizgės nesiartins.

Nepažįstu nei vieno koučingo specialisto (ne mėgėjo, o specialisto), kuris būtų iš psichologų ar psichoterapeutų atėmęs nors vieną klientą ar reikalui esant tokio kliento pas juos nenusiuntęs. Dar daugiau, Lietuvoje reguliarias koučingo sesijas veda vos dešimt-dvidešimt koučingo specialistų, tad psichologai ir psichoterapeutai gali būti visiškai ramūs. Tai, kad apie koučingą šneka visa armija žmonių, dar nieko nesako. Kai kurie jų tik naudoja koučingo metodiką vadyboje, dar kažkas koučingu laiko Paulo Coelho lygio citatas, o kai kurie koučingą vis dar painioja su ezoterikos praktikomis.

Jeigu kalbame apie gryną koučingą kaip paslaugą (koučingo sesijų serija) kaip psichologinio konsultavimo atmainą, jis daugumoje atvejų yra skirtas veiklos ir asmeninio efektyvumo klausimams spręsti. Tuo tarpu (pataisykite mane) psichologai ar psichoterapeutai dirba su asmenybės, santykių sutrikimais, netektimis, chronišku stresu ir kitais gilesnės ir ilgesnės intervencijos reikalaujančiais klausimais. Tai, kad kažkoks vienas ar du koučingo mėgėjai pasiskelbė sprendžiantys psichologinius sutrikimus, nieko nesako ir niekaip nejuodina koučingo profesijos. Na, nebent skubėtume apibendrinti. Jeigu Vilniuje lyja, tai nereiškia, kad lyja visoje Lietuvoje.

Koučingas – psichologinė konsultacija, tik gerai užmaskuota

Kita mintis, kuri mane dažnai lanko yra ta, kad koučingas yra geras psichologinio konsultavimo maskavimas. Antano Mockaus pradėta diskusija parodė, kad daugybės žmonių požiūris į psichologinį konsultavimą ir psichoterapiją yra pakankamai stigmatizuotas. Žmonėms būtų sunku viešai paprašyti tokio specialisto rekomendacijos arba pasisakyti, kad lankosi pas tokį specialistą.

Pasichologo pagalbos dažnai reikia ir organizacijose. Jų darbuotojai ir vadovai taip pat turi darbinių sunkumų, nori kažko išmokti, galiausiai jiems reikia pasikonsultuoti su kažkuo iš išorės. Manau, kad žmogiškųjų išteklių vadybininkai gerai supranta, kad nepasamdysi psichologo ar psichoterapeuto įmonės darbuotojams, nes:

a)  Niekas nenorės afišuotis, kad pas tokį lankosi (juk organizacijose visi yra sveiki ir stiprūs);

b) Ne visi psichologai ar psichoterapeutai turi vadybos išsilavinimą ir gerai neišmano konteksto –aplinkos, kurioje dirba jų potencialūs klientai;

Atsižvelgiant į tai, koučingo specialistai pelnytai užėmė šią vietą, nes buvo suformuota nuostata, kad koučingo specialisto konsultacija – prestižinė, be to,  koučingo specialistai turi vieną ryškų privalumą – jie gerai gaudosi vadybos srityje ir tokiu būdu laimi vadovų pasitikėjimą, vadovai su koučingo specialistais jaučiasi komfortiškai.

Apie dar vieną koučingo privalumą įžvalgiai kalba ir psichologas Antanas Mockus:

Kartais prestiže įžvelgiu koučingo stiprybę ir, aišku, ypač jei konsultuoja pasirengęs žmogus. Tokiu būdu psi paslaugos labiau prieinamos žmonėms ir užkertamas kelias sunkesniems sutrikimams, tokia gaunasi rimtesniu psichikos sutrikimų prevencija. Tuo požiūriu visai prasminga koučingo specialisto misija.

Kartais man taip norisi nebesivelti į psichologų ir koučingo specialistų diskusiją, kuri yra pavirtusi į pasišaipymus iš psichologų pusės ir atsimušinėjimus iš koučingo specialistų pusės.

Norėtųsi vieniems palinkėti daugiau pasiskaityti apie koučingą ne pirmuosiuose straipsniuose, kuriuos išmetė jūsų paieškos sistema, o mokslinių tyrimų skiltyse (jei studijuojate, tai turite priėjimą).

Tuo tarpu kitiems norėtųsi palinkėti nustoti painioti savo profesiją su velniažin kokiomis praktikomis. Ir būkite geri, gana tų Paulo Coelho citatų bei kitokio verksmingo turinio. Taip, tos citatos didina jūsų populiarumą socialiniuose tinkluose, bet menkina jūsų įvaizdį būsimų klientų tarpe.

O kadangi visus dar nervina sąvoka koučingas, tai čia apie tai, kodėl koučingas yra koučingas, o ne koks nors konsultuojamasis asmeninis ugdymas.

2 comments on “Apie stigmas: Ar gėda eiti pas koučingo specialistą?

  1. Kęstutis on said:

    Kodėl koučingas neturi sau lygių organizacijose? Juk yra organizacinė psichologija… Manau vien dėl to, kad organizacijose matuojamas poveikis ir čia koučingas efektyvesnis

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
    • Tomas Misiukonis on said:

      Koučingas ir org. psichologija – atskiri dalykai. Pastaroji – ištisas mokslas, kaip inžinerija, o koučingas tik vienas ir org. psichologijos metodikų – suvirinimas ar elektros darbų atlikimas visoje inžinerijoje. Koučingo poveikis nematuojamas (jei matuojamas, tai tik dėl akių). KOučingas – paprastesnė santykiu ir metodine prasme intervencija organizacijoje, todėl ten jis ir prigijo.

      VN:F [1.9.10_1130]
      Rating: 0.0/10 (0 votes cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.