Koučingo modelis yra tam tikra seka veiksmų, kuriuos koučingo pokalbio metu turi išpildyti koučingo specialistas. Vieni koučingo praktikai pataria laikytis griežtos koučingo pokalbio valdymo struktūros, kiti gi nesivadovauja jokiais modeliais ir kalbasi taip, kaip nori kalbėtis jų klientas. Tai reiškia, kad koučinge dalyvaujantis klientas tarsi diktuoja pokalbio turinį, o koučingo specialistas savo pašnekovo niekur nekreipia, tik užduoda jam mąstymą skatinančius klausimus.

Derėtų paminėti, kad visi koučingo profesionalai, kurie dabar nesivadovauja jokiu modeliu, yra išbandę jų daugelį. Ir tam, kad pasiektų tokį meistrystės lygį, jie daug mokėsi ir kaupė šimtus valandų praktinės patirties. Mano patirtis taip pat rodo, kad pradedant koučingo praktiką specialistai kaip tik turėtų vadovautis kuriuo nors modeliu – taip jie greičiau išugdys koučingo pokalbio valdymo įgūdžius.

1984 metais garsus suaugusiųjų mokymosi žinovas David Kolb suformulavo suaugusiųjų mokymosi procesą, kuris vėliau tapo daugelio koučingo modelių pagrindu. Šio autoriaus požiūrį dažnai pateikiu savo klientams, taip jie geriau supranta kokiu būdu mes kartu dirbsime koučingo metu. Šiuo požiūriu noriu pasidalinti ir su jumis.

David Kolb teigė, kad mūsų mokymosi šaltinis yra mūsų patirtis. Savo tikslus, bei ateities vizijas mes brėžiame ir formuluojame atsižvelgdami būtent į savo patirtį. Apdorodami šią patirtį tam tikro proceso metu mes formuluojame naujus savo veiksmus, kurie vėl skatina naują patyrimą. Šį naują patyrimą savo ruožtu mes vėl naudojame naujam mokymuisi. Tai uždaras nesibaigiantis procesas, kuris vyksta keturiais etapais.

Pirma, mes įvardijame savo konkrečią patirtį (patirtis - pvz., manes netenkina mano esamas darbas, tad noriu plėsti savo atsakomybes).
Antra, ją apmąstome (refleksija - pvz., klausiu savęs, kokios mano stipriosios ir silpnosios pusės?).
Trečia, darome įžvalgas bei planuojame naujus veiksmus (planavimas - pvz., klausiu savęs, ar dar noriu naujos atsakomybės? Kaip ji derės su mano šeimos planais? Taigi pirmiausia aš turiu…tada aš…).
Ir galiausiai eksperimentuojame šiuos veiksmus įgyvendindami praktikoje (veiksmas - pvz., aš paprašau vadovo daugiau atsakomybių, imuosi naujų užduočių, bendrauju su naujais žmonėmis ir t.t.).

Koučingo specialistai dažnai net ir nežinodami apie tai, atlieka koučingo pokalbius atsižvelgdami į kiekvieną įvardintą šio mokymosi proceso etapą. Pirmiausia jie, atsižvelgdami į konkrečią savo pašnekovų patirtį (patirtis) padeda jiems iškelti tobulėjimo siekius ir tikslus, antra, jie padeda klientams šią patirtį apgalvoti (refleksija), trečia, jie skatina pašnekovus daryti naujas įžvalgas ir planuoti galimus naujus veiksmus (planavimas), o pokalbio pabaigoje skatina klientus imtis atsakomybės įgyvendinti naujus veiksmus (veiksmas).

Žvelgdamas į esamus koučingo modelius ir galvodamas apie David Kolb požiūrį į mokymąsį, suprantu, kad savo klientams galėsiu padėti mokytis tada, jei jie žinos kokiu keliu kviečiu juos eiti. Kartas nuo karto mums reikės pasitikrinti kur mudu esame ir ką kiekvienu momentu abu gauname iš mokymosi. Taip pat suprantu, kad ne tik šį kelią mudu turime žinoti, tačiau ir gerai sutarti tarsi kelionės kompanjonai. Tad ne tik koučingo modelis darys mūsų pokalbį veiksmingu, bet ir mudviejų tarpusavio santykis.

One comment on “Apie koučingo modelius

  1. Kęstutis on said:

    Net susimąsčiau. Galvojau, kad išmokimas yra tik supervizijos dienotvarkėje de fakto, kaip profesinis augimas. O koučinge neprivaloma, viskas priklauso nuo kliento norų (ar kiekvienam norisi išmok ir patobulėt? Turbūt taip, jei kalbėti apskritai ir tikrai ne kiekvienoje situacijoje).
    Kita vertus, koučingas yra pokyčiai, o pokytis ir yra išmokimo rezultatas.
    Be Kolbo modelio, suaugusiųjų mokymuisi dar yra 2: klasikinė andrologija ir transfomacinis (transformuojantis) mokymasis.

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.