Vos tik įvertini mane, paneigi mane.

Søren Kierkegaard

Visa, kas mus erzina kituose žmonėse, padeda geriau pažinti save

Carl Jung

Kartais nuomonės apie kitus žmones man primena sutrikusią navigaciją. Ten, kur turi būti miestas, ekrane matau kalnus. Ten kur turi būti kalnai, plyti jūra. Bet jie sako, kad tai laikinas sutrikimas…Ko gero devyni iš dešimties pasakys, kad nenori būti kitų vertinami ir tie patys devyni iš dešimties čia pat kam nors užklijuos etiketę. Kitų vertinimas reikalingas, kad galėtume daryti pasirinkimus ir orientuotis aplinkoje. Tačiau toks vertinimas yra ne kas kita kaip mūsų pačių suvokimas. Ir jis neretai trukdo suprasti bei priimti kitus žmones. Ypač jei mūsų vertinimas veikia tarsi ta nesuderinta navigacijos sistema.

Paviršutiniškas vertinimas

Kitus žmones įvertiname labai greitai, o savo vertinimą grindžiame paviršutiniška informacija. Mūsų protas nėra pajėgus atlikti išsamios kito žmogaus analizės, o ir jokios patirties su vertinamuoju mes dar neturime (jei tai – nepažįstamas žmogus). Todėl tenkinamės lengvai prieinamais duomenimis. Pavyzdžiui, vertiname žmones pagal tai, kokį darbą jie dirba, kaip rengiasi, kokią buitinę techniką naudoja, kur apsiperka, kokios jų politinės pažiūros.

Tyrimai rodo, kad vertindami kitus žmones mes labai pasikliaujame informacija apie jų požiūrį į pramogas. Tai dėl to, kad prie šių dalykų esame stipriai emociškai prisirišę. Ir bet kokį pasikėsinimą į mūsų skonį labai giname. Dar vienas įdomus faktas – vertiname žmones pagal jų miego trukmę. Pavyzdžiui, tyrimai sako, kad tuos, kas vėlai gulasi, laikome mažiau kompetentingais. Taigi, remdamiesi šia informacija mes trumpiname kelią ir štai – vertinimas (diagnozė) paruoštas! Ar šios informacijos pakanka tiksliam įvertinimui? Kansaso universiteto mokslininkai nustatė, kad vertinant žmogų pagal jo batų išvaizdą, jo charakterį galima nupiešti net 45% tikslumu!

Stereotipai

Stereotipai – dar vienas kelio sutrumpinimas. Mums puikiai sekasi priskirti žmones kuriai nors rūšiai. Tas liesas su megztuku ir raginiais akinukais – iš reklamos, ta svajoklė ilgu sijonu – filologė arba hipė, tas su cigaretės formos kelnėmis – dabita metroseksualas, tas su smailėjančiais batais – beskonybė, tas su kostiumu – iš draudimo ar iš banko ir pan. Stereotipai gali būti ir teigiami, ir neigiami. Gali būti neutralūs, subtilūs, perdėti, ryškūs. Šalia stereotipų turime susikūrę ir individualias taisykles. Pavyzdžiui, jei su tam tikrais žmonėmis man pavyko gerai sutarti praeityje, sutikęs panašius ateityje, priskirsiu juos prie „savų“.

Užtenka vos kelių bruožų

Kad susidarytume nuomonę apie žmogų, mums pakanka vos kelių bruožų. Pavyzdžiui, žmogaus grožio. Mes darome prielaidą, kad gražūs žmonės – linksmesni, sumanesni, labiau pasitikintys… Iš kitos pusės, mums pakanka pamatyti kaip žmogus nusispjauna ar netyčia numeta šiukšlę ir jau skubame talpinti jį į blogiukų lentyną. Tik pamirštame, kad žmogus turi visą puokštę lėtai besiskleidžiančių bruožų ir mums, prašalaičiams, ne visus bus leista pamatyti. Žmonės, norintys daryti mums įtaką, naudojasi tuo. Jiems pakanka paryškinti vieną ar du norimus bruožus ir viskas – norimas vertinimas garantuotas.

Nuomonė iškalta akmenyje

Blogoji žinia ta, kad vos tik mes susidarome nuomonę apie žmogų, ją keičiame labai sunkiai. Sakoma, kad pirmojo įspūdžio antrą kartą nesudarysi, ar ne? Esmė tame, kad kai tik susiformuojame tam tikras nuostatas, mes pradedame ieškoti ženklų, kurie jas patvirtina. Tokiu būdu šias nuostatas dar labiau stipriname. Pavyzdžiui, jei kas nors nutarė, kad aš esu kuklus ir drovus žmogus, jie nepastebės, tų atvejų kai buvau draugiškas ir komunikabilus. Jie bus linkę ieškoti tų progų, kuomet tylėjau ir laikiausi atokiai.

Lūkesčiai kitiems

Įdomu tai, kad kai kitam žmogui užklijuojame etiketę, mes tikimės, kad jis elgsis taip, kaip etiketėje nurodyta. Mes nesąmoningai keičiame savo pačių elgesį kitų žmonių atžvilgiu vien tam, kad reaguodami į mus jie elgtųsi taip, kaip mes laukiame. Pavyzdžiui, jei manote, kad tas vyrukas prie baro – snobas, o snobų jūs nemėgstate, elgsitės su juo atžariai. Kai jis reaguos į jūsų atžarumą, galėsite sau pasakyti aš gi sakiau, kad jis snobas! Iš kitos pusės, jei tikitės, kad ta mergina laukiamajame bus draugiška, jūs elgsitės maloniai ir lipšniai. Reaguodama į jūsų elgesį, ji bus draugiška ir maloni. Galėsite džiaugtis savo neįtikėtinu gebėjimu vertinti kitus žmones.

Kiek tikslus mūsų vertinimas?

Nenoriu, kad skaitytojas susidarytų įspūdį, neva vertinti kitus – blogai. Vargu ar galėtume orientuotis aplinkoje jei neklijuotume kitiems etikečių. Tačiau klausimas kitas – ar visada šios etiketės atitinka vertinamą objektą? O gal etikečių spausdinimo automatas – sugedęs?

Mes vertiname tuos kitų žmonių bruožus, kurių patys negalime toleruoti. Pavyzdžiui, jei esate drovus žmogus ir susitinkate labai komunikabilų žmogų, tuojau pat klijuojate jam etiketę – kas per narcizas, jam terūpi kitų dėmesys! Jūs tikrai taip nesielgtumėte ir dėl to smerkiate kitus. Jei atpažintumėte savo susierzinimą ir atsakytumėte į klausimą, ar jūsų reakcija yra labiau apie jus, ar apie tą kitą žmogų, galbūt galėtumėte rinktis nuosaikesnę, adekvatesnę reakciją.

Pasitaiko atvejų, kad mes giliai viduje smerkiame kokį nors savo pačių bruožą, tačiau nesame to įsisąmoninę. Tad projektuojame šį bruožą į kitus žmones ir smerkiame jį ne savyje, o kituose. Pavyzdžiui, galime smerkti plepius, paskalas skleidžiančius žmones, tačiau patys giliai suvokiame, kad tai – mūsų pačių bruožas. Nenorėdami šio bruožo pripažinti, tenkinamės kritikuodami kitus. Ir dažniausiai darome tai garsiai, kad kiti matytų.

Neadekvatų vertinimą skatina pavydas ar nusivylimas savimi, kuomet pastebime, kad kiti žmonės turi tai, ko patys stokojame. Pavyzdžiui, tie, kas yra pasiekę karjeros aukštumų ar įgyvendinę kūrybinius siekius, gali erzinti ir užsitraukti nemalonę tų, kad neturi šių pasiekimų. Užuot kitus laikę pavyzdžiu, mes neretai apkalbame juos, ieškome neigiamų šių žmonių bruožų vien tam, kad pateisintume savo neveiklumą. Tai su jais kažkas negerai, ne su manimi, – sakome.

Apibendrinant, dauguma neadekvačių vertinimų kyla iš siekio išvengti nemalonių situacijų, apginti savo teritoriją, savo asmenį, paslėpti asmeninius trūkumus ar nemalonias charakterio savybes. Jei to nesuvokiame, mūsų vertinimai kaskart tampa sunkesni ir kreivesni, tarsi tie vaizdą iškraipantys veidrodžiai cirke.

Saviugdos kelias

Mes negalime išvengti vertinimų, bet suvokdami kaip juos kuriame, galime rinktis kur kas efektyvesnius ėjimus. Gera saviugdos strategija šioje srityje – kuo labiau įsigilinti į asmeninių vertinimų mechaniką – dėl ko renkamės būtent šią etiketę? Ar ši etiketė pasako daugiau apie tą žmogų, kuriam ją klijuojame, ar apie mane – šios etiketės dizainerį? Galbūt verta rinktis ne paruoštą etiketę, o baltą lapą, kurį užpildysiu kai geriau pažinsiu prieš mane esantį žmogų. Galbūt tai, ką skubėsiu smerkti jame, tai tebus mano paties atspindys. Tai ko pavydėsiu jam, taps mano tobulėjimo siekiu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.