Kai tave pradeda erzinti jaunuoliai, tai reiškia, kad tu sensti, – apie kartų skirtumus rašė prancūzų rašytojas Frederic Beigbeder.

Ne vienas mano bendraamžis keturiasdešimtmetis yra pripažinęs, kad gatvėje sutiktas barzdotas dvidešimtmetis su dar nenudžiūvusia tatuiruote suerzino juos savo laisvumu (ir kitais dalykais, pasirinktinai). Laisvumu bendrauti, taip, kaip mano bendraamžiai nebendravo, nes kaip gi taip galima. Laisvumu veikti tai, ko jie niekada neveiks, nes dabar galima veikti daug ką. Laisvumu paprašyti pakelti pareigose praėjus trims dienoms nuo priėmimo į darbą. Kas per įžūlumas?!

Kartais aš pagalvoju, kad skirtumai tarp kartų nėra realūs. Juos tiesiog sukuriame tam, kad būtų lengviau paaiškinti savo elgesį su kitų žmonių grupėmis ir rasti vietą, kur tas grupes padėti, kai jos pradeda užknisti. Tiksliau, tada, kai matome, kad kiti žmonės daro kitokius pasirinkimus negu mes.

Harvard Business Review aptaria konsultacijų, kuriuos skirtos Y kartos nagrinėjimui, rinkos apimtį ir teigia, kad ji turėtų būti tikrai nemenka. Didesnės organizacijos yra praėję programas Kaip dirbti su Y karta. Dar pridėkime knygas, paskaitas, straipsnių upes. Žurnalas juokiasi, kad yra tokių konsultantų, kurie ruošia konsultantus konsultuoti apie Y kartą. Leidinio išvada sarkastiška – šiuolaikiniai jaunuoliai organizacijose laikomi ateiviais iš kitų planetų, kurie reikalauja neva atskiro ypatingo priėjimo. Ar girdėjote kur nors apie kokį nors seminarą, kuriame būtų nagrinėjami ne kartų skirtumai, bet jų panašumai? Aš negirdėjau. Skaityti daugiau…

Jeigu atvertėte šį tekstą, tai gali reikšti, kad ir jums, kaip ir daugybei vadovų, kuriuos sutinku koučingo sesijose, kyla sunkumų dirbant su komanda. Nuolat klausau, kaip vadovai atsiliepia apie savo žmones ir pirmasis požymis, kuris rodo, kad vadovo tikėjimas savo komanda svyruoja, yra įvardžių ir jie naudojimas. Galima išgirsti tam tikrą vadovo nepasitenkinimą apie neišpildytus jo lūkesčius. Kartais susierzinimą ar net ironiją savo darbuotojų atžvilgiu.

Tai yra subtili situacija – dažnu atveju komanda pasiekia jai nustatytus tikslus, tačiau takoskyra tarp vadovo lūkesčių ir jų išpildymo (vadovo akimis) yra tiek didelė, kad pradeda kenkti tarpusavio supratimui, santykiams ir visų pusių savijautai. Mes tiek daug kartų kalbėjome, tačiau jie vis tiek nevykdo susitarimų. Gal čia reikia jiems kokių nors mokymų?, – klausia vadovai. Ne, jokių mokymų, bent jau tokių, kuriuose būtų mokoma kaip klausyti savo vadovų, jiems nereikia.

Tai, kad komandoje nevykdomi susitarimai, yra dar vienas požymis, kuris rodo prastą vadovavimą ir lyderystės trūkumą. Jeigu jums skauda kelį, jūs kurį laiką bandote gydytis patys – ribojate sportinį aktyvumą, geriate vaistus nuo skausmo. Tačiau anksčiau ar vėliau, jeigu skausmas nedingsta, užsirašote pas gydytoją ir sprendžiate reikalą iš esmės.

Jeigu šią analogiją pritaikytume aprašomai situacijai, yra vadovų, kurie dėl užsivėlusių dalykų su savo komanda pas gydytoją niekada taip ir nenuėjo. Jie tiesiog toleruoja situaciją rasdami pasiteisinimų, kad ai, niekas nėra tobulas, ai, vis tiek niekas čia nesikeis, ai, tiek iškenčiau, kentėsiu dar. Visi šie pasiteisinimai tik atitolina realias galimybes kažką pakeisti. Ne vienas vadovas, koučingo sesijos metu paklaustas, ką darytų su savo komanda, jeigu jis turėtų visas galimybes ir resursus, yra pasakęs: pusę išmesčiau. Ar dar yra klausimų apie tokio vadovo tikėjimą savo komanda?

Skaityti daugiau…

Kai vadovai apie koučingo taikymą darbe sako, kad jie ir taip jį taiko, tik iki šiol nežinojo, kad klausimų uždavimas yra vadinamas koučingu, aš santūriai patyliu. Paprastai tokie pasakymai nuskamba mokymų pabaigoje, kai aptariame visas praktines įžvalgas. Tokiais atvejais aš nepradedu ilgos diskusijos. Žmonės jau būna pavargę, prikaupę įspūdžių ir galvoja apie kitus dalykus. Viskam savas laikas.

Šiame tekste noriu šiek tiek giliau pažvelgti į vadovų frazę aš ir taip tai darau, tik nežinojau, kad tai yra koučingas. Pasidalinsiu tiek savo įžvalgomis, tiek vienu įdomiu tyrimu, kuriuo buvo siekiama išsiaiškinti, kaip vadovai suvokia savo koučingo gebėjimus ir kaip šiuos gebėjimus patiria vadovų aplinka.

Koučingas nėra vien tik klausimų uždavimas ar parodymas, kad klausaisi to, ką kitas žmogus tau sako. Žmonės gali atsakinėti į klausimus lyg duotų interviu, tačiau tai nėra koučingas. Pats klausimo uždavimo faktas nepadaro pašnekesio koučingo pokalbiu. Su klausymu panašiai – jeigu vadovai uždavę klausimą jau žino, kaip jo kolega turi į jį atsakyti, tai taip pat nėra tas klausymasis, kurio reikia koučinge. Jeigu vadovai veda pašnekovą ten, kur jie nori jį nuvesti ir nesuteikia erdvės atsirasti spontaniškiems atsakymams, tai nėra koučingas.

Taip, vadovai tai daro – užduoda klausimus ir klausosi, tačiau kitame lygmenyje. Vadinu šį lygį vadovišku arba žinau, ką pasakysi, todėl geriau paklausyk manęs lygiu.

Vadovai, neįsižeiskite. Skaityti daugiau…

Kai tik biure kyla gandai, aš suprantu, kad žmonės turi per mažai darbo, – mokymų metu pasisukus kalbai apie gandų valdymą, sako vienas vadovas. Darbas gydo nuo visų blogybių, – juokiasi tas žmogus ir man sunku jam nepritarti.

Gandai – daugelį komandų žalojantis dalykas. Turbūt kiekvienas kolektyvas turi vieną ar kelis žmones, kurie turi tokią dovaną – kurti ir skleisti gandus. Mes bodimės tokiais žmonėms, bet patys nepajuntame, kaip įsitraukiame į gandų sūkurį. Jaučiamės bjauriai, bet ką padarysi, įsitraukei – turi dalyvauti. Ir tai jau nebėra nekaltas garsenybių iš Žmonių ar Stiliaus žurnalų aptarinėjimas virtuvėlėje. Gandai ima kenkti santykiams tarp kolegų ir palengva pradeda negatyviai atsispindėti žmonių veikloje. Kažkas su kažkuo pradėjo mažiau bendradarbiauti, girdisi kalbos jeigu tu man taip, tai ir aš tau taip arba jeigu tau nereikia, tai ir man nerūpi. Kita vertus, mačiau straipsnį, kuriame belgų (ne britų!) mokslininkai sako priešingai – gandai žmonėms padeda atsipalaiduoti ir atkreipti dėmesį į taisytinas vietas.

Nereikia painioti gandų su tiesiog kalbėjimu apie žmones. Mes visi kasdien kalbame apie kitus žmones jiems negirdint, tačiau gandų atveju tos kalbos būna nuspalvinamos jautria diskretiška informacija (kas, su kuo, kur ir kada) bei įžeidžiančiais vertinimas (tas tai toks, o ta tai tokia). Skaityti daugiau…

Dr. Aistė Dromantaitė dalinasi nauja studija, kuria ji ir jos kolegos tyrė, kaip koučingas suvokiamas bei naudojamas inovatyviose ir neinoivatyviose įmonėse.

Noriu pristatyti vadovų koučingo tyrimą pagal vadovų veiklas (elgsenas) Lietuvos inovatyviose ir neinovatyviose organizacijose.

Prieš pristatydama apibendrintus tyrimo duomenis, dar trumpai noriu pateikti bendrą informaciją apie vadovų koučingo metodą ir jo esminius principus.

Vadovų koučingas (angl. executive coaching) yra skirtas vadovavimo procesų ir darbo klausimų sprendimui gerinti (Cavanagh, 2005; Noer, 2008;  Whitmore, 2002). JAV vadovų koučingo forumo (angl. Executive coaching forum) dalyviai, siekdami sukurti ir išlaikyti aukšto lygio vadovų koučingo standartus, išleido knygą „Vadovų koučingo vadovas“ (angl. „The executive coaching handbook“, 2012), kurioje vadovų koučingo sampratą išplėtoja teigdami, jog vadovų koučingas – tai patyrimu pagrįstas bei individualizuotas vadovo tobulinimo procesas, formuojantis vadovo gebėjimą įgyvendinti trumpalaikius ir ilgalaikius organizacijos tikslus. Šis procesas atliekamas individualiai ir/ar grupinių susirinkimų metu ir yra vykdomas pasitelkiant įvairias informacijos perspektyvas bei yra paremtas abipusiu dalyvių pasitikėjimu ir pagarba (The Executive Coaching Hanbook, 2012). Trumpai tariant, vadovų koučingą būtų gali apibūdinti kaip individualaus vadovavimo tobulinimo procesą, kurio pagrindinis tikslas – formuoti vadovo gebėjimą įgyvendinti trumpalaikius ir ilgalaikius organizacijos tikslus, prie kurių įgyvendinimo prisideda ne tik pats vadovas, bet ir visi organizacijoje dirbantys darbuotojai. Skaityti daugiau…

Dalinuosi pranešimo KAIP FORMULUOTI MĄSTYMĄ SKATINANČIUS IR ĮTRAUKIANČIUS KLAUSIMUS skaidrėmis. Pranešimas skaitytas Verslo Žinių Personalo vadovų konferencijoje.

PARSISIŲSTI SKAIDRES

Kartą seminare diskutuojant apie vadovų tobulėjimą, viena vadovė atsilošė kėdėje, nusiėmė akinius ir pusiau rimtai, pusiau juokais skėlė: o, klausykite, gal galima nors vieną dieną netobulėti? Auditorija krito iš juoko, nes iki tol vykusi diskusija buvo tokia rimta, kad net Sokratą iš kapo būtų prikėlusi.

Kasdien po kelis kartus socialiniuose tinkluose peržiūriu naujienų srautą. Kiekvieną dieną įvairiomis formomis mane pasiekia pasiūlymai tobulėti. Tiek tiesioginiai (ateik į mokymus), tiek gerai užmaskuoti (paskaityk straipsnį, kur parašyta kas dar kas su tavimi negerai ir jau tada ateik į mokymus).

Štai kolega raito tekstą, nagrinėjantį asmeninio efektyvumo ir produktyvumo bėdas. Paskui straipsnio gale pasiūlo ateiti į jo mokymus, po kurių mano efektyvumas kažkiek ten paaugs. Kita kolegė sako, kad reikia būti atviram savo patirčiai, kelti ambicingus tikslus ir beatodairiškai jų siekti. Nieko nėra neįmanomo.

Užeinu į profesinę grupę, vieną, kitą, o ten jau nuo vakar kaba nauji pasiūlymai ateiti į daugybę mokymų. Pradedu galvoti, kad galbūt su manimi kažkas negerai. Dvasiniame lygyje negerai. Kūno lygyje netvarkoj. Bendravimo dimensijos pažeistos. Su kosmosu ryšys trūkinėja. Jaučiu, kaip virš mano galvos pakimba toks asmeninio efektyvumo problematikos balionas, ant kurio parašyta tobulėk arba mirk! Jau nebeaišku, apie ką čia reikėtų tobulėti ir kame, aišku tik viena – žmogau, esi netobulas ir turi ką nors daryti. Dabar, nes vietų skaičius ribotas. Metei rūkyti? Mesk dar kartą! Gyveni gražų gyvenimą? Ne toks jau jis gražus. Viskas tvarkoje su antrąja puse? O gal ne?

Naujojo amžiaus judėjimai sukūrė žmogaus ribotumo (o kartu ir beribio potencialo) mitą bei suformavo ne visai tikrą poreikį tobulėti taip, kad šis tobulėjimo siekis taptų platforma mokymų ir kitokios medžiagos pardavimui. Kitaip tariant, susiformavo dvi nuostatos: pirma, kad žmogus yra netobulas, antra, kad tobulėjimui ribų nėra. Taigi atsirado ir tas tarpas nuo dabartinio aš iki trokštamo aš. Skaityti daugiau…

Sakoma, kad mokymasis turi būti turtingas ne tik turiniu, tačiau ir savo formomis. Formų kaita, jų smagumas ir įdomumas veikia kaip įtraukiantis aspektas. Prisiminkite save – koks seminaras jums buvo įdomus ir paliko pėdsaką jūsų praktikoje? Kada tokiame užsiėmime iš nuobodulio norėjosi graužti stalą?

Įsitraukimas į mokymąsi didele dalimi priklauso nuo programos ir jos turinio aktualumo (mokytis turi būti įdomu, dalyviai turi matyti mokymosi prasmę) bei nuo lektoriaus gebėjimo programą išdėstyti (medžiaga turi būti pateikta įtikinamai, su pavyzdžiais, turi būti skatinamos refleksijos). Kita vertus, svarbi dedamoji mokymosi procese yra patys dalyviai ir jų asmeninė atsakomybė čia būti efektyviai.

Šiame tekste noriu pasidalinti ydingais mokymosi procesą žalojančiais užsiėmimų dalyvių elgesiais, kurie trukdo įsisavinti medžiagą tiek jiems patiems, tiek kitiems, aktyviau mokytis nusiteikusiems žmonėms. Kitame tekste pasidalinsiu ir konsultantų klaidomis, kurios lygiavertiškai lemia prastą dalyvių mokymosi kokybę.

Siautėja dedovščina

Dažnoje mokymų grupėje dalyvauja labiau darbe patyrę žmonės. Kartais jie jaučiasi viską žinantys ir komentuoja vykstantį procesą iš žinau, kaip turi būti pozicijos. Kartais jie jaučiasi nesaugiai ir nori iškelti savo statusą aukščiau kitų dalyvių ar lektoriaus. Savo komentarais jie tildo mažiau patyrusius, dar savo pozicijų toje grupėje neįtvirtinusius žmones. Kartais pastarieji pereina į dedovščinos pusę ir nenorėdami gadinti santykių su senbuviais, pradeda bereikalingą chaosą.

Sprendimas: nekovoti su dedovščina, leisti jiems būti, pagal galimybes įtraukti. Demonstruoti ramų užtikrintą tvirtumą. Organizuoti darbą grupėse išsklaidant erelius. Skaityti daugiau…

Kai Paulius Gritėnas parašė apie koučingo specialistus aka koučerius (iš kur ta r atsirado, aš nežinau) man netapo nei šilčiau, nei vėsiau. Vėsu dabar tik čia, jūroje, Alandų salose.

Tai jau ne pirmas najiezdas ant koučingo specialistų. Iki Pauliaus Gritėno tą puikiai padarė Ramūnas Urbštavičius. Laukiu Andriaus Užkalnio straipsnių, bet jis šią temą kažkaip praleido, nors pats davė interviu Coachingblog.lt.

Koučingo specialistai nuo tokių antpuolių ginasi taip pat ne pirmą kartą. Įtaigų atsikirtimą Pauliui Gritėnui parašė Dr. Aistė Dromantaitė. Rašo ir kiti kolegos, o mano bandymą galima rasti čia. Ypač daug diskusijų kyla, kai kolegos psichologai pradeda į sieną kalti vis tą patį vinį. Koučingas – nesąmonė, marketinginis išmislas, nes va, šamanai be diplomų. Be mokslų šarlatanai, tik pinigus ima nežinodami už ką. Džiugu, kad kolegų psichologų tarpe atsirado draugiškų veidų, kurie moka išvengti keistų nusistatymų, pavyzdžiui, Antanas Mockus.

Suprantu, kad yra patirtys, įsitikinimai ir stereotipai. Koučingo atžvilgiu skeptiški žmonės džiaugiasi tada, kai aplinkoje atsiranda naujų faktų, kurie patvirtina jų nuostatas ir atitinka stereotipus.  Taip nutiko ir Pauliaus Gritėno teksto atveju, nes autorius peržvelgė tik vieną pakankamai suveltą viešą koučingo aprašą ir išdėjo jį į šuns dienas. Gal ir gerai, ką aš žinau? Skaityti daugiau…

Prieš dešimt metų organizacijos ėjo iš proto dėl žodžio koučingas, dabar naujuoju šūkiu tapo įgalinimas. Kai visi išsikoučino ir pagaliau suprato, kad koučingas nėra greito rezultato, kurio reikėjo dar vakar, išmušimas iš žmogaus, atėjo nauja mada – įgalinimas (angl. empowerment).

Populiariojoje vadybos literatūroje įgalinimu vadinama galios (plačiąja prasme) suteikimas darbuotojams, kad šie galėtų sprendimus priimti patys bei imtųsi visa ko gerinimo, pradedant veiklos efektyvumu ir baigiant savijauta darbe. Žodžiu, gauname resursus, reikiamas sąlygas motyvacijai bei ekspertinę pagalbą ir reikalus sprendžiame taip, kad visiems, kurie čia dirba, viskas pagerėtų. Kadangi čia nuo koučingo niekur nenutolstame, reikėtų paminėti, kad koučingas įgalinimo procese gali būti panaudotas kaip priemonė įgalinanti įgalinimą. Pavyzdžiui, įgalinimo procese koučingas gali padėti darbuotojui savarankiškai priimti sprendimus ir nuspręsti, kaip juos įgyvendinti, nes išorinius resursus šiam reikalui jis turi.

Atkreipiau dėmesį į tai, kaip apie įgalinimą kalba organizacijos, kurios dar tik neseniai susipažino su įgalinimo sąvoka bei suka galvą, kaip tą įgalinimą iš kažkur gauti ir pasidaryti pas save. Išeitinė mintis šiame tekste yra ta, kad įgalinimas yra žmonėms ir apie žmones, todėl su šia sąvoka reikia elgtis dėmesingai. Dabar išryškinsiu kelias įžvalgas, kurios galbūt padės konkrečiau įvertinti įgalinimo praktiką jūsų organizacijose.

Įgalinimo įgyvendinimas nėra programa

Įgalinimas negali būti nuleistas. Suprantate, apie ką kalbu. Nepavyks apie įgalinimą pranešti eiliniame pusmetiniame įmonės veiklos rezultatų aptarimo sambūryje, nes įgalinimas ateina iš apačios ir negali būti palieptas. Apie įgalinimą reikia pradėti kalbėti tose žmonių komandose ir grupėse, kurios, kaip tikimasi, bus įgalinamos. Neįmanoma įgalinti nieko, kas nenori būti įgalintas. Lygiai tas pats ir su koučingu – negali vesti ugdomojo pokalbio su darbuotoju apie jo tobulėjimą, jeigu to tobulėjimo reikia tik organizacijai. Įgalinimo galimybes vadovai turi įžvelgti bendraudami su savo žmonėmis. Jeigu pastarieji pasakys, kad jiems tai įdomu ir jie pasiruošę tokiam reikalui, tada pirmyn. Skaityti daugiau…

1 - 4012345...102030...»»