Dalinuosi labai dažnai vadovų užduodamais klausimais apie žmonių ugdymą ir koučingo taikymą darbe. Šiuos klausimus surinkau apibendrinęs paskutinius dešimt koučingo taikymo vadyboje seminarų nuo 2016 m. spalio mėn.

Ar koučingo taikymas gali pakeisti mane (vadovą)?

Koučingo taikymas apima ne tik klausimų uždavimą bei aktyvesnį kito žmogaus klausymąsi. Toks bendravimas skatina jus pasitikėti kitais žmonėmis ir tikėti jų galimybėmis, nes be šių dalykų koučingas iš viso neveikia. Koučingo pokalbio metu atrodote labiau susitelkę ir įsigilinę į pašnekovą. Natūralu, kad koučingo taikymas leis jums išugdyti geresnius bendravimo įgūdžius ir sustiprins jūsų santykius su kolegomis.

Ar galima koučingą taikyti savo vadovui (į viršų)?

Koučingas nėra vadovų privilegija, kuria gali naudotis tik vadovai. Koučingas yra žmonių bendravimo būdas sukurtas žmonėms. Jūsų kolega, kuriam vadovaujate gali būti geresnis klausytojas negu jūs. Taigi, koučingu naudotis gali visi, nes taikant koučingą negalioja jokia hierarchija. Jeigu jūsų vadovas prašo jūsų pagalbos pasidėlioti mintis rūpimu klausimu, pakalbinkite jį neprimesdami savo nuomonės. Koučingas gali vykti visomis kryptimis, ne tik iš viršaus į apačią. Skaityti daugiau…

Karštąja kėde vadinu koučingo kliento kėdę, kurioje sėdėdamas jis svarsto savo pasirinkimus, galimybes ir priima sprendimus. Taip jau nutiko, kad didelė dalis mano klientų – jauni vadovai, kurie dar neseniai kartą per savaitę gėrė alų su savo kolegomis, o šiandien jiems reikia rasti būdus, kaip tai komandai vadovauti. Nemažai tokių vadovų yra arba padarę karjerą iš kolegų komandos, arba tai yra įvairių sričių specialistai. Ko gero jie buvo geri specialistai ir neblogai sutarė su žmonėmis, todėl kažkas pasiūlė jiems tapti vadovais.

Jauni vadovai – specifinis vadovų segmentas. Tai greitai besimokantys, greitai bręstantys ir smalsūs žmonės, kurie, pasitaiko, prisigaudo įvairių baimių ar nuogąstavimų, kurie trukdo jiems kuo greičiau tapti gerais vadovais, kuriuos visi pripažintų ir gerai su jais jaustųsi. Šiame tekste noriu pasidalinti keletu jaunų vadovų problemų, kurios būdingos tame nelengvame pereinamajame etape. Taip pat pateiksiu įžvalgų, kaip su tomis problemomis tvarkytis. Visi žemiau išvardinti dalykai yra tikrų vadovų tikri liudijimai.

Nekeičia santykio su kolegomis arba daro tai grubiai

Pirmasis dalykas, kuris rūpi jauniems vadovams – užsitikrinti komandos pasitikėjimą ir pagarbą. Kita vertus, jauni vadovai daro prielaidą, kad kaip čia dabar būsi vadovu ir tebesivadovauja ankstesnėmis santykių prielaidomis. Pavyzdžiui, jie ir toliau išlieka draugeliais, kai derėtų pradėti didinti tą subtilų atstumą tarp savęs ir draugelių.

Iš kitos pusės, sutikau keletą vadovų, kurie užuot palengva didinę aptariamą atstumą, čia pat ėmėsi vadovauti. Pirmas darbas, kurį jie padarė – pavyzdžiui, paprašė kolegų pildyti esamas ir naujas ataskaitas, kad susipažintų su situacija. Toks veiksmas man kvepia bandymu parodyti kas čia vadovauja. Perdėtas kontrolės demonstravimas užtrauks nepagarbą ir pašaipas. Skaityti daugiau…

Daugybėje auditorijų vadovai klausia: kaip man išmokti būti kantresniu? Kaip man išmokti užduoti gerus, mąstymą skatinančius klausimus? Kaip man išmokti nekišti savo trigrašio, kai kalba kitas žmogus? Kaip man išmokti pasitikėti kitais žmonėmis, kad jiems sklandžiau deleguočiau darbus?

Prieš gerus porą metų mane aplankė mintis, kad ugdymo įgūdžiai, kurių taip trūksta vadovams, nėra išmokstami linijiniu būdu. Pavyzdžiui, mokymasis vairuoti, jeigu to daryti nemokate, yra linijinis mokymasis. Jūs palengva lavinate vairavimo įgūdžius – praktikuojatės ir tampate vis labiau įgudę valdyti mašiną. Tačiau paimkime kitą pavyzdį – kaip išmokti vairuoti kairiąja kelio puse, jeigu, tarkime jūs atvykstate automobiliu į Jungtinę Karalystę? Pirmas dalykas, kurį reikia padaryti – atmokti vairuoti dešiniąja kelio puse! Pirmiausia tai yra mąstymo keitimas, kuris pasireikš nuolatiniu priminimu sau: Tomai, laikykis kairės, laikykis kairės, laikykis kairės!

Šią analogiją galime taikyti ir vadovavime. Jeigu vadovai galvoja, kaip jiems tapti geresniais ugdytojais, jiems reikia vadovautis atmokimo logika. Visi aukščiau paminėti ir nepaminėti dalykai, apie kuriuos kalba vadovai, reikalauja kitokio mąstymo modelio. Tam, kad vadovas išmoktų neskubėti žarstyti patarimų, jam reikia nustoti galvoti, kad jo patarimai yra geriausia, kas gali toje situacijoje suveikti. Jam taip pat reikia nustoti galvoti, kad kiti žmonės nėra pajėgūs priimti gerų sprendimų. Vadovui reikia nustoti manyti, kad užduodamas mąstymą stimuliuojančius klausimus jis tik gaišta laiką. Visa tai yra pasibaigusio galiojimo mąstymas, kurio neatsisakius, kalbos apie naujus darbo su žmonėmis gebėjimus negali būti. Skaityti daugiau…

Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose žmonės nustojo girtis savo aktyvaus gyvenimo būdo pasiekimais. Matyt, vienu metu visi persisotino upe plaukiančiais bėgiojančių draugų įrašais ir nuotraukomis iš Endomondo bei Nike programėlių. Na, bet vis tiek pateiksiu pavyzdį iš tos srities.

Pastebiu, kad kartais išbėgu vedamas tokios minties: reikia pabėgioti, nes jeigu nebėgiosiu, vėl priaugsiu svorio. Na, esu linkęs į tai. Yra vakarų, kai bėgu su tokia nuotaika: noriu šiandien išbėgti, nes šiandien man tiesiog to labai norisi. Kiek nubėgsiu, tiek.

Įdomu tai, kad pagal mano vidinę nuojautą ir savęs stebėjimą, mano bėgimo rezultatas bei pajėgumas būna didesnis tada, kai vadovaujuosi antrąja mintimi. Paradoksalu, juk pirmuoju atveju yra konkretus tikslas, kurį būtų verta vytis ir konkrečiai jį vykdyti. Yra aiškus šio tikslo pagrindimas. Antruoju atveju tai tiesiog tėkmė, gal kiek betikslis reikalas. Kiek nubėgsiu tiek. Hm.

Bandydamas ieškoti skirtumų tarp šių dviejų nuostatų, ėmiau nejučia galvoti, kad tikslų įgyvendinimas, apie kurį tiek daug kalbame, gali priklausyti nuo to, su kokia nuostata šiuos tikslus įgyvendiname. Jeigu pozicija paremta baime (pavyzdžiui, baime priaugti svorio) bus vienas kelias, jeigu pozicija bus paremta aistra (tiesiog prasilėkti pučiant gaiviam rudens vakaro vėjui), bus kitoks kelias. Galbūt skambu banaliai, tačiau pagalvokite apie save. Juk tuos savo tikslus, apie kurių galutinį pasiekimą negalvojote ir vykdėte juos su tam tikru lengvumu ir aistra, pasiekėte lengviau negu tuos, kuriuos primetėte patys ar tą padarė kiti. Skaityti daugiau…

Mes visi turime tą kolegą, kuris darbe būna nepatenkintas viskuo. Naujomis kėdėmis, nes dėl jų pradėjo skaudėti nugarą. Kolegomis, kurie tik konkuruoja, yra savanaudžiai ir jų nieko nepaprašysi. Viršininkais, kurie tik ir žino, kaip devintą kailį lupti. Klientais, kurie niekada nežino, ko nori ir dar isterijas paskui kelia. Ir šiaip sunku. Kam dabar lengva? Niekas nepasikeis. Ai, ką čia. Negi man čia reikia? Ko gero atpažinote Birutę iš buhalterijos. Andrių iš pardavimų. Donatą iš gamybos ar Audronę iš administracijos.

Visi šie žmonės lyg susimokę užima aukos vaidmenį, kuris jiems naudingas dėl tokių priežasčių:

Pirma, aukos gauna nuolatinį dėmesį ir sulaukia nuolatinio savo teisumo patvirtinimo. Garsiai skųstis apsimoka, nes galima sulaukti kitų žmonių palaikymo ir užtarimo. Žiūrėk, biuro virtuvėlėje tik užsiminei lūpų krašteliu, kad viršininkas – tas lopas ir vėl kažko nori, argi įmanoma čia dirbti ir tuojau pat sulauki pritariančių, kad ei, jo, jo, teisingai sakai. Vadinu tai ofiso planktono folkloru – skųstis viskuo, kas juda, o jeigu nejuda, tai pajudini ir toliau skundiesi. Tiesa, aplinkiniai gana greitai susizgrimba, kad įsivėlė į aukos pinkles ir ilgainiui aukų ima vengti. Žinoma, aukos pereina į kitą lygį – skundžiasi subtiliau, užuominomis, sumaniai, kad neišsišoktų. Skaityti daugiau…

Ko gero iš karto paklausite: o kodėl negalima suderinti abiejų santykio formų? Galima, tačiau daugybė vadovų laužo galvas, kaip tarp šių dalykų atrasti ribas ir jas išlaikyti. Pavyzdžiui, toks klausimas labai svarbus vadovams, kurie padarė karjerą savoje komandoje. Anksčiau visi kolegiškai po darbo kartą per savaitę eidavo gerti vyno ir apkalbinėdavo kitų padalinių darbuotojus, gi dabar jau nei šis, nei tas. Išlaikyti šią tradiciją ir elgtis kaip niekur nieko, ar vis tik kažką keisti?

Kita situacija – vadovas ateina į komandą iš kitos įmonės. Jam taip pat svarbu sukurti gerus santykius ir pelnyti žmonių pasitikėjimą. Kad tai nutiktų, vadovas turi mažinti atstumą tarp savęs ir kolegų, pavyzdžiui,  dalintis šiokiais tokiais asmeniškais dalykais. Vadovai bando laimėti taškų kurdami gerą draugišką santykį, tačiau čia pat nevynioja į vatą: jeigu pernelyg su jais suartėsiu, jie užlips man ant galvos. Taip pasakęs vadovas galvoje turėjo tai, kad susidraugavęs su komanda jis negalės pareikalauti veiklos rezultatų. Skaityti daugiau…

Nepamenu, kur apie tai skaičiau, tačiau reikalas toks: jeigu reikėtų ko nors paklausti, kiek problemų tas žmogus turi esamu momentu, jis ko gero sutriktų ir negalėtų įvardinti nei vienos. Ten buvo rašoma, kad problemų mes turime, tačiau dauguma jų koncentruojasi arba ateityje, arba praeityje.

Su tokiu teiginiu galima sutikti. Štai sėdžiu ant minkštasuolio kaime, rašau šį tekstą, pakeliu galvą, stebiu obelį pro langą ir po ja slampinėjantį katiną. Ar dabar, šią sekundę aš turiu kokių nors rimtų klausimų, kuriuos man reikėtų spręsti, tarkime, koučingo sesijoje? Tikrai ne. Aš dabar net nenusiteikęs turėti problemų.

Iš kitos pusės, žinoma, manyje, kaip ir jumyse, pilna neužbaigtų dalykų, problemų, jeigu norite, kurias man galbūt reikėtų nagrinėti ir galvoti, ką su jomis daryti. Štai kitą savaitę turėsiu svarbų seminarą, jam reikia pasiruošti. Dar manęs laukia X ir Y dalykai, kurie, nors ir vyks ateityje, nerimą kelia jau dabar.

Tai aš ir galvoju, ar turiu kokių nors problemų ir ar man reikia su jomis kažką daryti dabar? Skaityti daugiau…

Parašiau teksto pavadinimą ir pagalvojau, kad jis skamba taip tabloidiškai, kaip koks clickbaitas. Matyt pasąmoningai pradėjau sekti blogais pavyzdžiais, o gal nejučia tikiuosi, kad toks pavadinimas privers skaitytoją atsiversti šį tekstą.

Privers?

Bandau primityviai motyvuoti žmones atkreipti dėmesį, nors žinau, kad sąvoka motyvuoti neegzistuoja. Motyvuoti – tai sukurti sąlygas motyvacijai atsirasti, nes apie motyvacijos didėjimą arba jos mažėjimą sprendžia patys žmonės, o ne kažkas kitas, kuris nusprendė juos motyvuoti.

Vedu daug mokymų vadovams ir kiekviename seminare jie klausia, kaip jie galėtų motyvuoti savo darbuotojus. Galima laikyti šį tekstą komentaru (ne atsakymu) apie daugelį vadovų klausimų šia tema, nors bijau, kad šis komentaras vadovams gali nepatikti.

Motyvuoti kitą yra tas pats lyg bandytume padaryti taip, kad kažkam pradėtų patikti tai, kas tam žmogui nepatinka. Nusivedėte savo bičiulį į koncertą, o šis pasirodė ne jo skonio. Kaip motyvuosite šį žmogų pasilikti? Galbūt jis neparodys savo susierzinimo, nes esate draugai, tačiau jei jis galėtų pasirinkti, ko gero eitų namo. Žmogus nepasakys jums, kad jam nepatiko koncertas, nes nenorės pasirodyti šiknium, tačiau kitą kartą jis įkalbinės jus rinktis kitą renginį.

Motyvuoti kitą – liepti galvoti, jaustis ir elgtis kažkaip, kaip tam žmogui (dar) nesinori. Ar yra jėga, kuri galėtų mus priversti tai daryti? Kai kalbu apie atsakymo į klausimą apie motyvaciją sunkumą, galvoje turiu tai, kad pats klausimas dvelkia bejėgiškumu. Jame užprogramuota savotiška neviltis, bylojanti apie pastangas pakeisti kitus žmones. Skaityti daugiau…

Šis tekstas nebus pozityvus, nes jame pakomentuosiu kone kasdien sutinkamas klišes apie tobulėjimą, saviugdą bei panašius dalykus. Kas tai yra klišės? Pagaliau penktadienis! yra klišė, nes ji byloja apie visuotinį skundą savo nemylimu darbu. Kaip bus, taip gerai taip pat yra nuvalkiota klišė, kuri vartojama tada, kai kas nors nuleidžia rankas. Paveikslėlyje matote dar vieną klišę – Dr. Ernesto Rafael Guevara de la Serna atvaizdą, kurį daugelis nešioja kaip brendą, nors šitas bičas savo idėjomis sugebėjo nustekenti milžinišką potencialą turėjusią šalį.

Sąvokos, kurias čia aprašysiu, pačios savaime yra tvarkoj, tačiau netvarkoj yra jų perdėtas ir entuziastingas naudojimas kur reikia ir kur nereikia. Laikykite šį tekstą dar vienu kukliu mėginimu iš chaoso padaryti tvarką.

Stebuklai nutinka išėjus iš komforto zonos

Apie šią klišę jau rašiau plačiau, tačiau vėl ir vėl grįžtu prie jos, nes kur bepasisuksiu, mane vis bando įtikinti, kad aš gyvenu kažkokiame komforte ir man reikia kažką keisti.

Anądien mačiau filmuką, kuriame du jaunuoliai eksperimentuoja su išėjimu iš komforto zonos. Tame video mergina eina į gatvę ir kalbina nepažįstamuosius, taip mokydamasi kurti kontaktą su naujais žmonėmis. Viskas atrodo šiek tiek banaliai ir perdėtai entuziastingai, nes tame filmuke sudaromas įspūdis, kad tobulėjimui pakanka tik vieno – išėjimo iš komforto zonos.

Supurtykite juos, išveskite juos iš komforto zonos, – kartais sako vadovai pateikdami užsakymą mokymams. Klausiu: kam to reikia? Jie atsako, kad tai reikalinga, kad jie (jų darbuotojai) pasiektų geresnių rezultatų.

Anądien dirbau su viena įmone, kurios komandai (ją sudaro specifines profesines paslaugas teikiantys žmonės) keliamas tikslas – tapti labiau orientuotiems į klientą ir verslą. Deja, tie žmonės laiko save srities profesionalais ir su tradiciniais pardavėjais savęs netapatina. Net žodis pardavimai jiems kelia priepuolius. Skaityti daugiau…

Profesinis tinklaraštis aka blogas yra puiki saviraiškos, mokymosi ir savęs viešinimo platforma. Tie, kurie dirba mokymų, saviugdos srityse ar teikia kitokias paslaugas, savo kompetenciją ir žinomumą gali sustiprinti blogo pagalba. Kai kurie žmonės kartais klausia: kaip pradėti rašyti blogą? Kaip palaikyti savo motyvaciją? Coachingblog.lt rašau jau šeštus metus, o Salesblog.lt atidariau pernai pavasarį. Per tą laiką susikaupė šiek tiek rašymo patirties, tad nutariau ja pasidalinti. Nevarčiau jokių kitų patarimų, tad tai, ką išdėstysiu žemiau, yra mano asmeninis patyrimas, kuris gali skirtis nuo konvencinių tipsų.

Kaip pradėti? Daugybė patarimų byloja, kad prieš rašant profesinį blogą reikia gerai žinoti, ką ir kaip darysite. Reikia numatyti veiklos strategiją, apsibrėžti skaitytojų ratą, pasirinkti rašymo formą, suplanuoti skaitomumo didinimo būdus, gerai apgalvoti turinį. Visa tai teisinga, tačiau aš ėjau kitokiu keliu.

Pirmiausia susikūriau puslapį nemokamoje platformoje ir pradėjau rašyti tai, kas man pačiam yra įdomu ir mane veža. Pirmiausia tai buvo eksperimentas, tik vėliau viskas pavirto į nuoseklų ir prasmingą rašymą. Pastebėjau, kad straipsniai po truputį įgauna formą, o vienas turinys veda prie kito. Palengva atsirado skaitytojų, kurie pradėjo reaguoti į tekstus, o tai labai padėjo vairuojant šį reikalą. Manote, kad gerai žinojau, ką ir kaip darysiu? Tikrai ne, nes viskas prasidėjo kaip avantiūra. Nuotykio aspektas man asmeniškai turi daugiau energijos negu nuobodi strategija.

Skaityti daugiau…

1 - 4112345...102030...»»