Viena galingiausių jėgų, kuri veikia organizacijose, yra nesaugumo jausmas.

Štai jauna vadovė, kuri atėjo dirbti su nauja komanda. Deja, ne ji pasirinko žmones į šią komandą, o paveldėjo ją. Tai – patyrę įmonės vilkai, matę ne vieną vadovą ir išgyvenę ne vieną pokytį. Kartais jie naujai atėjusiems vadovams draugiškai pataria nesidraskyti, nes vis tiek tie vadovai čia ilgai neištvers.

Pasunkinkime situaciją – komandoje vyrauja mačo kultūra, o pašaipūs seksistiniai juokeliai – kasdienis bendravimas. Valdyti patyrusius, čelendžinančius – nelengvas darbas. Nepavyzdžiu tai vadovei – siekdama išgyventi ji arba greitai užsiaugins skūrą, arba išeis į kitą padalinį prisiimti naujų iššūkių.

Štai pensijos laukiantis poskyrio vadovas užmirštoje įmonėje. Jis stengiasi išlikti lojalus, politiškai korektiškas ir reikalingas, nes jam reikia čia pabūti dar kelis metus. Ir būtų gerai, kad niekas labai nesikeistų, kad kėdė nesubraškėtų, kad judesio aplinkui daug nebūtų. Beje, tai labai skausminga situacija, nes šis žmogus energiją ne visada nukreipia į vertės kūrimą, bet į savo saugumo palaikymą. Skaityti daugiau…

Jau seniai rašiau apie koučingo technikas ar koučingo pokalbio valdymą. Buvau nunėręs į darbo su vadovais gylius, tad ir paskutiniai tekstai buvo šiek tiek nutolę nuo klasikinės koučingo praktikos. Dabar grįžtu su naujausiu patobulinimu, kurį pastaruoju metu naudoju koučingo pokalbiuose.

Koučingo pokalbio pabaigoje užduodu vieną paprastą klausimą. Kai pašnekovas apibendrina sesiją, susidėlioja, ką darys toliau ir mudu aptariame, kaip čia viskas šiandien vyko, aš jo paklausiu, pavyzdžiui: gerą valandą klausinėjau tavęs, o gal tu turi man kokių nors klausimų? Dar turime laiko ir galime pasikalbėti.

Tokio klausimo nesulaukdavau iš koučingo specialistų, pas kuriuos lankiausi, jo neužduodavo ir mano psichoterapeutas. Nepasakyčiau, kad pasigesdavau šios pokalbio dalies, nes man net nedaeidavo, kad galima taip imti ir apsukti pokalbį 180 laipsnių kampu. Ir dabar dar keista – aš juk skatinu žmogų mąstyti, jis dėliojasi mintis, o staiga imu ir pradedu atsakinėti į jo klausimus. Tačiau šis klausimas manęs kol kas nenuvylė, nes pašnekovai tuojau pat atgydavo ir paklausdavo ko nors panašaus, pavyzdžiui: o kaip tau, Tomai, pasirodė mano klausimas, ar čia normalu turėti tokią problemą? Arba: galbūt kiti žmonės turėjo panašių problemų, ką darė jie?  Skaityti daugiau…

Ar žinote, vadovai, dėl ko žmonės keistai reaguoja į jūsų užduodamus klausimus?

Galvoje turiu tą situaciją, kai jūs pasimokote koučingo ir pradedate uždavinėti klausimus: o ką tu galvoji? O ką tu darytum? Kokie būtų tavo pasiūlymai? ir pan. Gal grįžote iš kokio nors seminaro ir dabar norisi išbandyti dalykus praktiškai.

Ko gero uždavę klausimus pastebėjote tam tikrą žmonių priešiškumą, įtarumą arba pats pokalbis sklandžiai nesusiklostė. Paprastai tokiu atveju apkaltinama pati metodika, neva klausimai skamba nenatūraliai. Neveikia ir iš viso, kam jie reikalingi? Žinoma, reikia suprasti ir tai, kad klausimai skatina prisiimti atsakomybę, o žmonės ne visada nori tai daryti. Skaityti daugiau…

Tiems, kurie sprendžia dėl jaunų vadovų karjeros, pastarieji geba save parduoti puikiais rezultatais, beatodairišku tikslų siekimu ir dideliu reiklumu sau. Jauni vadovai siekia peršokti visus įmanomus barjerus ir tapti geriausiais. Visi šalutiniai to efektai yra pateisinami – laiko sau stoka, aukštas nerimo lygis, daugybė darbų vienu metu ir greitai besivystantis vienišumo bei „pats-sau-protingas“ jausmas.

Problema viena – kažkas turi būti tokių vadovų komandoje ir pripažinti jų lyderystę. Kartu tai reiškia patirti slepiamą neišmanymą, gynybines reakcijas bei didelį nesaugumo jausmą, pateisinamą nuvalkiota fraze: esu reiklus sau ir kitiems. Daug tokių vadovų nebūna praėję gilesnių lyderystės mokymų ir žinias įgyja savarankiškai, iš juos supančių pavyzdžių ar paviršutiniškų pranešimų konferencijose. Vadyboje gausu stereotipų bei klišių, kuriais lengva vadovautis. Skaityti daugiau…

Pirmą kartą prieš auditoriją atsistojau prieš 18 metų. Savo patirtį kartu su gerais kolegomis Mindaugu Grajausku ir Viktorija Matusevičiūte sudėjau į knygą „Dėmesio grupė!“, bet dabar noriu pasidalinti vienais esmingiausių supratimų, kurie galbūt bus naudingi dar neseniai savo karjerą pradėjusiems mokymų treneriams. Pastaruoju metu padedu keliems jauniems žmonėms žengti šiuo keliu, tad galbūt tai, ką šneku su jais, bus naudinga ir kitiems.

Būkite savimi. Nėra nieko klaikiau už besimaivantį, iš kailio, kad tik įtiktų dalyviams, mokymų trenerį. Žinau, kad būti savimi yra baisu, tačiau žmonės nori matyti jus, o ne kažkokią dirbtinę ir nusižiūrėtą jūsų versiją. Jeigu būti savimi nepavyksta, ši veikla – ne jums arba tai kainuos daug pastangų. Pagalvokite, apie pranešėjus, kurie jums kažkada patiko – jie visi buvo autentiški ir tikri.

Mokykitės patys. Meskite į šoną tas self help knygas, kurių turinį vėliau perpasakosite mokymų dalyviams, nebent jose pateikti geri modeliai, pagrįsti mokslu ir daugelio kitų žmonių indėliu. Jus gali gundyti paprasti ir kartu paslapties šydą sukuriantys dalykai, tačiau laimėsite, jeigu žinosite jų kilmę ir tikrus šaltinius. Be to, visus paprastus modelius visi jau yra girdėję, nebent dirbsite su ilgai miške ir be interneto gyvenusiais žmonėmis. Žmonės gerai jaučia lektoriaus išsilavinimą, tiesa, jiems kartais patinka jaustis pranašesniais. Skaityti daugiau…

Krapštausi po savo archyvus ir radau gražią LRT Opus laidą su mano bičiuliu, kolega ir…nežinau, kažkuo su manimi susisiekiančiu žmogumi Antanu Mockumi.

Man labai patinka Antanas.

Savo ramybe, išmintimi, reikiama tyla ir neskubėjimu. Kalbinau jį 2016 -ų ir 2017 -ų metų sandūroje. Jeigu neįvykdėte kokių nors naujųjų metų rezoliucijų, gali būti, kad Antano mintys jums labai patiks.

O ir šiaip, prisimenu šį jaukų pokalbį labai gražiai.

Klausyti.

Ar kada galvojote, kaip jums sekasi kalbėti su kitais žmonėmis?

Pavyzdžiui, jeigu esate koučingo specialistas, kaip jaučiatės ir elgiatės, kai jums tenka kalbėti su nauju klientu, kuris, jūsų žiniomis, yra šilto ir šalto matęs vadovas, galintis spręsti, ar samdyti jus kituose svarbiuose ugdymo projektuose.

O galbūt esate tas pats vadovas, kuris kalbasi su savo darbuotojais apie pokyčius ir išsako jiems lūkesčius bandydamas įtraukti juos į dialogą, bet kažkodėl tas dialogas taip gerai nesiklosto.

Daug sąlygų ir aplinkybių veikia mūsų pokalbius su kitais žmonėmis.

Viena jų yra mūsų autentiškasis buvimas (angl. authentic presence). Galima būtų ilgai kalbėti ir rašyti, kas tai yra, tačiau nusprendžiau šiame straipsnyje būti itin praktiškas ir konkretus.

Autentišką buvimą (AB) pokalbiuose nusako keturi kintamieji, kurių sąveika apsprendžia, kiek mes įdedame savęs į pokalbius su kitais žmonėmis, taigi, ir kiek jiems tais pokalbiais duodame. Jeigu jūsų darbas – su žmonėmis, tai greitai atpažinsite šiuos kintamuosius ir galėsite juos išmatuoti. Kad padarytumėte tai lengviau, pateiksiu jums savo asmeninį pavyzdį.

Autentiško buvimo (AB) pokalbyje formulė atrodo taip*

(AB) = (D) x (R) – (PM) x (A) Skaityti daugiau…

Bet kokia kritika yra suvokiama kaip psichologinė grėsmė, kuri ilgainiui sukelia depresiją ar nerimo priepuolius. Gavę kritiką žmonės dažniausiai ne pasimoko, bet nutraukia ryšius su kritikos davėjais ir ieško patvirtinančios aplinkos – žmonių, kurie jų nekritikuoja ir su kuriais galima gyventi saugiai, – sako Paul Green, kuris kartu su trimis kolegomis atliko tyrimus apie kritikos sakymą (Negative feedback rarely leads to improvementHarvard business review, 2018). Ko gero pastebėjote, kad gavę kritiką, jūs atsitraukėte nuo kritikuojančio žmogaus ir ieškojote kitų žmonių, kurie jus palaikytų ar paguostų. Tai visiškai normali reakcija į kritikos sukeltą stresą ir, pasak tyrėjų, tokia reakcija yra labiau apie gynybą, negu apie mokymąsi.

Nors korporatyvinis folkloras teigia, kad kritika yra dovana ir ji moko, tačiau dažniausiai kritika iškreipia mūsų savęs matymo vaizdą ir mes vėl ieškome tos aplinkos, kur tas vaizdas grįžtų į savo vietas. Pavyzdžiui, jeigu girdžiu kritiką savo adresu, kad esu pernelyg kritiškas kokio nors objekto atžvilgiu, aš rinksiuosi tą aplinką, kuri palaikys mano požiūrį ir priglaus, o ne neigs mane. Lygiai tas pats vyksta ir su informaciniais burbulais, kuriuose gyvename. Socialiniame tinkle ko gero ignoruojate jums nepatinkančius žmones ar net esate blokavę juos, jeigu jie pasisako įkyriai priešingai. Tokiu būdu mes susikuriame sau patogią aplinką, kurioje nebepastebime savo tobulintinų pusių. Skaityti daugiau…

Aš taip pat buvau koučingo romantikas. Pamenu, kaip mokydamasis šios praktikos išpažinau vieną esminį jos principą – koučingo specialistas nepataria, o jeigu pataria klientui, tai jau nėra koučingas, nes tai jau konsultacija. Pradedantys koučingo specialistai į konsultacijų teritoriją nekėlė kojos, lyg ji būtų už magiško rato, kuris saugo nuo burtų ir raganų.

Šiemet sukanka dešimt metų nuo pirmųjų mano koučingo sesijų. Remdamasis savo patirtimi galiu pasakyti, kad dirbant su klientu vien tik pasyvaus klausinėjimo nepakanka. Jo pakaktų ir jis būtų efektyvus, jeigu žmogus programoje dirbtų ilgai, kaip psichoterapijoje. Tuo tarpu koučingas dažniausiai yra skirtas žmogaus veiklai gerinti – didinti jo suvokimą ir jį įveiksminti. Koučingo paskirtis kita – padėti veiksniam žmogui susidėlioti mintis ir įgyvendinti to rezultatą praktiškai. Tam kartais pakanka kelių koučingo sesijų. Jeigu į sesiją atbėgo vadovas ir nori pasitarti su koučingo specialistu, kaip jam geriausiai pasielgti būsimame susitikime, jam nebūtina dirbti ilgas valandas. Tai lyg pastūmėjimas ar palydėjimas ilgesniame pokyčio kelyje. Žnoma, sesijas galima pratęsti ir tai bus naudinga, tačiau ne visada taip nutinka. Puiku, jeigu koučingo specialistai su klientais dirba ilgiau, bet net ir šiuo atveju dalykiniuose reikaluose koučingo specialisto pasyvumas nėra labiausiai sveikintinas dalykas. Skaityti daugiau…

Dešimt atvejų iš dešimt pasakęs kam nors, kad žaidžiu PokemonGo sulaukiu dviejų klausimų: ar žaidimas dar vyksta? Ar dar yra žaidėjų? Dažna reakcija būna palydėta lengvos ironijos ar nuostabos. Turėčiau susinepatoginti – 42 metų žmogus su pradėjusia žilti galva, kažkiek kažkur žinomas ir turintis kažkokį įvaizdį, gaudo skaitmeninius žvėrelius. Laksto paskui juos miesto pakampėmis, kovoja įsivaizduojamus mūšius kitoje, skaitmeninėje dimensijoje.

Bet kur kavinėje, gatvėje ar kitoje viešoje erdvėje PokemonGo žaidėją pažinsi iš tolo. Amžius: nuo 6 iki 70 metų. Tiek vyrai, tiek moterys. Tiek kostiumuoti, bėgantys iš susitikimo į susitikimą, tiek tiesiog šiaip, gatvės mados atstovai. Tiek tylūs ir susigūžę, tiek be galo komunikabilūs, apie žaidimą ir gyvenimą išmanantys viską. Narcizai. Ekstravertai. Atsiskyrėliai. Intravertai. Suplukę, pailsėję, besijuokiantys, pasakojantys, laikantys atstumą. Negalėčiau nupasakoti vieno žaidėjų bruožo, sunku būtų tokį pažinti iš tolo, nes dabar pusė praeivių gatvėje eina nunarinę galvas ir žiūri į mažus ekranus. Bet palaukit, atrodo kažką užčiuopiu. Skaityti daugiau…

1 - 4312345...102030...»»