Daugelį sprendimų vadovai priima vadovaudamiesi savo baimėmis. Įdomu tai, kad šios baimės ne visada yra pastebimos – jas sunku įvertinti ar greitai susieti jas su elgesiu. Jį lengviau pateisinti įvairiomis išorinėmis aplinkybėmis, pavyzdžiui, konkurentų veiksmais ar nemotyvuotais darbuotojais.

Vadovų baimės kyla dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, jaunas vadovas gali baimintis, kad komanda jo nepriims ir dėl to daug dėmesio jis skiria ne veiklos vystymui, bet savo kompetencijos įrodinėjimui. Tuo tarpu kitas, savo kompetencijos trūkumus slepiantis vadovas, galbūt apribos komandai pateikiamą informaciją, nes norės pats valdyti svarbias situacijas tam, kad parodytų savo nepakeičiamumą.

Kiekvienas vadovas yra unikalus žmogus su jam vienam būdinga motyvacija, charakteriu ir nuostatų rinkiniu. Sakyti, kad visi vadovai vienodai bijo, yra neperspektyvu, nes kai kurie vadovai neturi baimės jausmo – pasitiki savimi ir komanda. Jų netrikdo tai, kad komanda gali turėti kitą nuomonę ir jie nesibaimina jeigu ši nuomonė kartais yra geresnė negu jų. Tokiam vadovui nebaisu deleguoti sprendimus ir jis nesijaučia prarandantis valdžią, jeigu jam reikia pasakyti nežinau. Skaityti daugiau…

Daugybėje auditorijų vadovai klausia: kaip man išmokti būti kantresniu? Kaip man išmokti užduoti gerus, mąstymą skatinančius klausimus? Kaip man išmokti nekišti savo trigrašio, kai kalba kitas žmogus? Kaip man išmokti pasitikėti kitais žmonėmis, kad jiems sklandžiau deleguočiau darbus?

Prieš gerus porą metų mane aplankė mintis, kad ugdymo įgūdžiai, kurių taip trūksta vadovams, nėra išmokstami linijiniu būdu. Pavyzdžiui, mokymasis vairuoti, jeigu to daryti nemokate, yra linijinis mokymasis. Jūs palengva lavinate vairavimo įgūdžius – praktikuojatės ir tampate vis labiau įgudę valdyti mašiną. Tačiau paimkime kitą pavyzdį – kaip išmokti vairuoti kairiąja kelio puse, jeigu, tarkime jūs atvykstate automobiliu į Jungtinę Karalystę? Pirmas dalykas, kurį reikia padaryti – atmokti vairuoti dešiniąja kelio puse! Pirmiausia tai yra mąstymo keitimas, kuris pasireikš nuolatiniu priminimu sau: Tomai, laikykis kairės, laikykis kairės, laikykis kairės!

Šią analogiją galime taikyti ir vadovavime. Jeigu vadovai galvoja, kaip jiems tapti geresniais ugdytojais, jiems reikia vadovautis atmokimo logika. Visi aukščiau paminėti ir nepaminėti dalykai, apie kuriuos kalba vadovai, reikalauja kitokio mąstymo modelio. Tam, kad vadovas išmoktų neskubėti žarstyti patarimų, jam reikia nustoti galvoti, kad jo patarimai yra geriausia, kas gali toje situacijoje suveikti. Jam taip pat reikia nustoti galvoti, kad kiti žmonės nėra pajėgūs priimti gerų sprendimų. Vadovui reikia nustoti manyti, kad užduodamas mąstymą stimuliuojančius klausimus jis tik gaišta laiką. Visa tai yra pasibaigusio galiojimo mąstymas, kurio neatsisakius, kalbos apie naujus darbo su žmonėmis gebėjimus negali būti. Skaityti daugiau…

Vadovai dažnai klausia: kaip padaryti, kad mano kolegos būtų labiau atviri su manimi? Kaip juos prakalbinti, kai susiduriame su sunkumais? Kaip įtraukti juos į jautrias diskusijas ir užtikrinti, kad kalbėdami atvirai jie jaustųsi gerai?

Žinoma, yra technikų, kaip prakalbinti žmones, tačiau jūs nenorėsite jų naudoti. Jeigu ir prakalbinsite ką nors spausdami, jie ir kalbės tik tai, ką jūs norite girdėti. To jums nereikia, nebent jums tai patinka.

Ne visi vadovai įvertina tai, kad ne kažkokios bendravimo technikos paskatina žmones būti atviresniais, bet vadovo santykis su konkrečiu žmogumi, kuris įgalina abi puses atsiverti arba užkerta tam kelią.

Visi žino, kad pirmasis, esminis bet kurio gero santykio pagrindas yra abipusis pasitikėjimas. Vadovai, kurie nori pakviesti kolegas kalbėti atviriau, turėtų galvoti ne apie dar vieną gerą frazę, kuri suveiks lyg burtų lazdelė, bet apie pasitikėjimo kūrimą.

Pasitikėjimą bet kokiame santykyje padeda sukurti vienos ar abiejų pusių parodytas pažeidžiamumas. Pažeidžiamumas – tai rizikos ir neapibrėžtumo pojūtis bei emocijų raiška.

Kartą apie tai pasakiau vienai vadovų grupei ir iš karto gavau į kaktą. Keli žmonės pasakė, kad vadovai negali parodyti pažeidžiamumo. Ko gero, nes čia galioja stereotipas – jeigu parodysiu savo pažeidžiamumą, tuomet kiti pamanys, kad esu silpnas ir nesusitvarkau su problemomis. O mūsų įmonėje žmonių, juolab vadovų, kurie nesusitvarko su problemomis, nereikia. Pasakyti, kad nesijaučiu pažeidžiamas, tai reiškia tą patį, lyg pasakytumėte, kad nepatiriate streso, rizikos ir nuolat jaučiatės pakiliai. Žinoma, visi tuo patikės. Skaityti daugiau…