Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose žmonės nustojo girtis savo aktyvaus gyvenimo būdo pasiekimais. Matyt, vienu metu visi persisotino upe plaukiančiais bėgiojančių draugų įrašais ir nuotraukomis iš Endomondo bei Nike programėlių. Na, bet vis tiek pateiksiu pavyzdį iš tos srities.

Pastebiu, kad kartais išbėgu vedamas tokios minties: reikia pabėgioti, nes jeigu nebėgiosiu, vėl priaugsiu svorio. Na, esu linkęs į tai. Yra vakarų, kai bėgu su tokia nuotaika: noriu šiandien išbėgti, nes šiandien man tiesiog to labai norisi. Kiek nubėgsiu, tiek.

Įdomu tai, kad pagal mano vidinę nuojautą ir savęs stebėjimą, mano bėgimo rezultatas bei pajėgumas būna didesnis tada, kai vadovaujuosi antrąja mintimi. Paradoksalu, juk pirmuoju atveju yra konkretus tikslas, kurį būtų verta vytis ir konkrečiai jį vykdyti. Yra aiškus šio tikslo pagrindimas. Antruoju atveju tai tiesiog tėkmė, gal kiek betikslis reikalas. Kiek nubėgsiu tiek. Hm.

Bandydamas ieškoti skirtumų tarp šių dviejų nuostatų, ėmiau nejučia galvoti, kad tikslų įgyvendinimas, apie kurį tiek daug kalbame, gali priklausyti nuo to, su kokia nuostata šiuos tikslus įgyvendiname. Jeigu pozicija paremta baime (pavyzdžiui, baime priaugti svorio) bus vienas kelias, jeigu pozicija bus paremta aistra (tiesiog prasilėkti pučiant gaiviam rudens vakaro vėjui), bus kitoks kelias. Galbūt skambu banaliai, tačiau pagalvokite apie save. Juk tuos savo tikslus, apie kurių galutinį pasiekimą negalvojote ir vykdėte juos su tam tikru lengvumu ir aistra, pasiekėte lengviau negu tuos, kuriuos primetėte patys ar tą padarė kiti. Skaityti daugiau…

Nors jau buvau rašęs apie tai, kaip mūsų tikslai trukdo pasiekti mūsų tikslų, prie šios temos vis grįžtu. Vis iš skirtingų pusių. Vis kitaip sukasi mintys.

Prisimenu vasaros penktadienius, kai po visos savaitės darbo su antrąja puse šokdavome į automobilį ir lėkdavome pajūrio link. Prisipažinsiu, spausdavau greičio pedalą smarkiau, negu leidžia KET. Bet turėjau gerą pasiteisinimą!

Aš tiesiog  labai norėjau išsimaudyti jūroje, kol dar saulė nenusileido. Vakarėjant ten labai gražu.

Jei žiūrėtume iš racionalios pusės, tai tokia skuba visų pirma, yra rizikinga. O ir neekonomiška – viršijant 130 km/h kuro sąnaudos gerokai išauga. Bet aš nesu toks racionalus. Būčiau nuobodus pats sau.

Neseniai keletą vakarų skyriau psichologijos ir elgesio ekonomikos profesoriaus Dan Ariely tekstams, o konkrečiai – dviems jo knygoms Predictably Irrational  ir The Upside Of Irrationality. Remdamasis tyrimais autorius jose atskleidžia, kaip mūsų polinkis priimti neracionalius sprendimus atsiliepia svarbiems mūsų gyvenimo aspektams. Skaityti daugiau…