Viena galingiausių jėgų, kuri veikia organizacijose, yra nesaugumo jausmas.

Štai jauna vadovė, kuri atėjo dirbti su nauja komanda. Deja, ne ji pasirinko žmones į šią komandą, o paveldėjo ją. Tai – patyrę įmonės vilkai, matę ne vieną vadovą ir išgyvenę ne vieną pokytį. Kartais jie naujai atėjusiems vadovams draugiškai pataria nesidraskyti, nes vis tiek tie vadovai čia ilgai neištvers.

Pasunkinkime situaciją – komandoje vyrauja mačo kultūra, o pašaipūs seksistiniai juokeliai – kasdienis bendravimas. Valdyti patyrusius, čelendžinančius – nelengvas darbas. Nepavyzdžiu tai vadovei – siekdama išgyventi ji arba greitai užsiaugins skūrą, arba išeis į kitą padalinį prisiimti naujų iššūkių.

Štai pensijos laukiantis poskyrio vadovas užmirštoje įmonėje. Jis stengiasi išlikti lojalus, politiškai korektiškas ir reikalingas, nes jam reikia čia pabūti dar kelis metus. Ir būtų gerai, kad niekas labai nesikeistų, kad kėdė nesubraškėtų, kad judesio aplinkui daug nebūtų. Beje, tai labai skausminga situacija, nes šis žmogus energiją ne visada nukreipia į vertės kūrimą, bet į savo saugumo palaikymą. Skaityti daugiau…

Ko gero iš karto paklausite: o kodėl negalima suderinti abiejų santykio formų? Galima, tačiau daugybė vadovų laužo galvas, kaip tarp šių dalykų atrasti ribas ir jas išlaikyti. Pavyzdžiui, toks klausimas labai svarbus vadovams, kurie padarė karjerą savoje komandoje. Anksčiau visi kolegiškai po darbo kartą per savaitę eidavo gerti vyno ir apkalbinėdavo kitų padalinių darbuotojus, gi dabar jau nei šis, nei tas. Išlaikyti šią tradiciją ir elgtis kaip niekur nieko, ar vis tik kažką keisti?

Kita situacija – vadovas ateina į komandą iš kitos įmonės. Jam taip pat svarbu sukurti gerus santykius ir pelnyti žmonių pasitikėjimą. Kad tai nutiktų, vadovas turi mažinti atstumą tarp savęs ir kolegų, pavyzdžiui,  dalintis šiokiais tokiais asmeniškais dalykais. Vadovai bando laimėti taškų kurdami gerą draugišką santykį, tačiau čia pat nevynioja į vatą: jeigu pernelyg su jais suartėsiu, jie užlips man ant galvos. Taip pasakęs vadovas galvoje turėjo tai, kad susidraugavęs su komanda jis negalės pareikalauti veiklos rezultatų. Skaityti daugiau…

Vienas dažniausiai koučingo pokalbiuose nagrinėjamų klausimų apie kurį kalba vadovai, yra jų santykių su pavaldiniais arba kolegomis problemos.

Pavyzdžiui, vadovas gali būti nepatenkintas kokiu nors pavaldiniu, nes šis neatitinka jo lūkesčių. Nebūtinai rezultatų prasme. Galbūt jie nesusikalba, nes skirtingai bendrauja ir dėl to vienas kitą erzina. Kitas vadovas kremtasi, kad vienas darbuotojas bando prieš vadovą nuteikti kitus žmones ir dėl to jo komanda dirba nedarniai. Dar kitas vadovas sako, kad kiti jo kolegos su juo konkuruoja dėl resursų ar kitokios gerovės ir dėl to jis prastai jaučiasi. Kitas pavyzdys – vadovas nusivylęs, nes vienas jo pavaldinių yra generalinio direktoriaus bičiulis ir dėl to vadovas negali pareikalauti iš to žmogaus tiek pastangų, kiek jis reikalauja iš kitų darbuotojų. Tokių pavyzdžių gausu. Gausu jų tiek gyvenime, tiek ir darbe.

Šiame tekste noriu pasidalinti keletu strategijų, kurias naudoju koučingo pokalbiuose, kuomet noriu padėti savo pašnekovams sutvarkyti jų santykius su kitais žmonėmis. Žinoma, viskam yra ribos, tačiau, tikiu, kad daugeliu atvejų tokie klausimai yra išsprendžiami, tik reikia norėti juos spręsti. Šias strategijas pateiksiu klausimų, kuriuos užduodu vadovams, forma. Todėl, jeigu santykių darbe tema jums taip pat yra aktuali, pabandykite pagalvoti, ką į šiuos klausimus atsakytumėte.

Kiek jaučiatės atsakingi už susidariusią situaciją (santykių problemą)?

Toks klausimas padeda pašnekovui geriau suprasti savo indėlį į susidariusią problemą ir geriau suvokti savo vaidmenį joje. Skaityti daugiau…