Kartą seminare diskutuojant apie vadovų tobulėjimą, viena vadovė atsilošė kėdėje, nusiėmė akinius ir pusiau rimtai, pusiau juokais skėlė: o, klausykite, gal galima nors vieną dieną netobulėti? Auditorija krito iš juoko, nes iki tol vykusi diskusija buvo tokia rimta, kad net Sokratą iš kapo būtų prikėlusi.

Kasdien po kelis kartus socialiniuose tinkluose peržiūriu naujienų srautą. Kiekvieną dieną įvairiomis formomis mane pasiekia pasiūlymai tobulėti. Tiek tiesioginiai (ateik į mokymus), tiek gerai užmaskuoti (paskaityk straipsnį, kur parašyta kas dar kas su tavimi negerai ir jau tada ateik į mokymus).

Štai kolega raito tekstą, nagrinėjantį asmeninio efektyvumo ir produktyvumo bėdas. Paskui straipsnio gale pasiūlo ateiti į jo mokymus, po kurių mano efektyvumas kažkiek ten paaugs. Kita kolegė sako, kad reikia būti atviram savo patirčiai, kelti ambicingus tikslus ir beatodairiškai jų siekti. Nieko nėra neįmanomo.

Užeinu į profesinę grupę, vieną, kitą, o ten jau nuo vakar kaba nauji pasiūlymai ateiti į daugybę mokymų. Pradedu galvoti, kad galbūt su manimi kažkas negerai. Dvasiniame lygyje negerai. Kūno lygyje netvarkoj. Bendravimo dimensijos pažeistos. Su kosmosu ryšys trūkinėja. Jaučiu, kaip virš mano galvos pakimba toks asmeninio efektyvumo problematikos balionas, ant kurio parašyta tobulėk arba mirk! Jau nebeaišku, apie ką čia reikėtų tobulėti ir kame, aišku tik viena – žmogau, esi netobulas ir turi ką nors daryti. Dabar, nes vietų skaičius ribotas. Metei rūkyti? Mesk dar kartą! Gyveni gražų gyvenimą? Ne toks jau jis gražus. Viskas tvarkoje su antrąja puse? O gal ne?

Naujojo amžiaus judėjimai sukūrė žmogaus ribotumo (o kartu ir beribio potencialo) mitą bei suformavo ne visai tikrą poreikį tobulėti taip, kad šis tobulėjimo siekis taptų platforma mokymų ir kitokios medžiagos pardavimui. Kitaip tariant, susiformavo dvi nuostatos: pirma, kad žmogus yra netobulas, antra, kad tobulėjimui ribų nėra. Taigi atsirado ir tas tarpas nuo dabartinio aš iki trokštamo aš. Skaityti daugiau…

Šiame straipsnyje noriu pasidalinti paskutiniu metu susikaupusiomis įžvalgomis apie pozityvų mąstymą. Laikykite šį straipsnį ankstesnio teksto Pozityvaus mąstymo kritika: kodėl pozityvus mąstymas atitolina nuo laimės? papildymu/tęsiniu.

Negatyvioji pozityvaus mąstymo pusė

Pirmiausia, žmogiškai ir atvirai. Pozityvus mąstymas erzina. Ir tegu tai bus pirmoji priežastis, kodėl pozityvus mąstymas yra problema. Tiems, kas jau nori karingai reaguoti ir straipsnio autorių prie sienos kalti, rekomenduoju skaityti antrąją šio straipsnio dalį, kur pateiksiu pozityvią pozityvaus mąstymo pusę. Tiesiog galima atmesti tai, kas šiame straipsnyje yra negatyvu ir kreipti dėmesį tik į tai, kas pozityvu. Argi ne to moko pozityvus mąstymas? Skaityti daugiau…

Pabandyk minutę negalvoti apie baltąją mešką ir pamatysi, kaip tas prakeiktas žvėris užvaldo tavo mintis.

Fiodor Dostojevskij

Dalijuosi įžvalgomis iš naujausios žurnalisto Oliverio Burkeman‘o knygos  The Antidote: Hapiness for people who can‘t stand positive thinking. Tai – leidinys, kuris  „nuleidžia ant žemės“ visas sėkmės ir laimės „mokslų“ teorijas. Viename jos skyrių autorius nagrinėja neigiamas pozityvaus mąstymo, kaip kelio į laimę, puses.

Savo pasakojimą Oliveris Burkeman pradeda prisiminimais apie vieną masinį „motyvacinį“ pozityvaus mąstymo seminarą, kuriame lankėsi būdamas JAV. Gana!!, – tada šaukė lektorius. Gana! Išmeskite žodį „neįmanoma“ iš savo galvos!! Galvokite pozityviai!!

Kas yra ne taip ir dėl ko visa tai atrodo netikra?, – klausia savęs ir skaitytojų autorius. Skaityti daugiau…