Pirmasis patyrimas, kuris aplanko besimokančius koučingo žmones – tai suvokimas, kaip sunku neįsiterpti į koučingo pokalbį savais patarimais ar nukreipimais. Ypatingai ryškiai tai atsispindi vadovų pokalbiuose su darbuotojais, nes vadovai, nors ir sako, kad taiko koučingą, vis tik jie dalinasi patarimais ar kitaip perduoda pašnekovui savo valią. Pavyzdžiui, užmaskuoja savo mintį klausime ar tu nemanai, kad…? Tiesiai šviesiai kalbant, jie tam ir yra vadovai. Yra atvejai, kai nuo patarimų reikia susilaikyti. Yra situacijos, kai tie patarimai būtini.

Kaip bebūtų, esminė koučingo nuostata sako, kad kiekvienas žmogus turi atsakymus, tik reikia jam padėti tuos atsakymus surasti. Tiesą sakant, nesu koučingo radikalas ir koučingo pokalbiuose su pašnekovais pasidalinu savo įžvalgomis ar grįžtamuoju ryšiu. Mano patirtis rodo, kad laiku pateiktos ir tinkamai dozuotos įžvalgos gali paskatinti naujas pašnekovo mintis.

Kartais žmonės jaučiasi beviltiškai ir paguodos žodis ar pasidalinimas patirtimi gali jiems padėti. Bet prieš nusprendžiant, kokią koučingo filosofiją pasirinksite, vis tiek reikia išmokti taikyti klasikinį koučingą – švarų nuo bet kokių patarimų ar koučingo specialisto medžiagos. Jeigu bandėte vesti koučingo pokalbius ir vis dar jaučiate, kad patarimai ar išankstinis jūsų matymas lenda į paviršių, tuomet šis tekstas jums. Skaityti daugiau…

Kai vadovai pradeda mokytis koučingo, pirmoji kliūtis su kuria jie susiduria – nesibaigiantis patarinėjimas koučingo pokalbio metu. Kiti vadovai žino, kad patarinėti nereikia, tačiau noras tą daryti niekur nedingsta, tad patarimai būna maskuojami klausimais, pavyzdžiui, ar nebandei…? Ar negalvoji, kad…? Čia pateiksiu keletą įžvalgų, dėl ko taip sunku nepatarti ir ką su tuo daryti, kai savo pokalbiuose norėsite to daryti mažiau.

Pats vertingiausias patarimas yra tas, kurio jūsų paprašė. Anksčiau esu rašęs, kad žmonės, kalbėdami apie savo rūpesčius, pirmiausia laukia supratimo ir išklausymo, o jūsų patirtis, kokia turtinga bebūtų, jiems gali visai negelbėti. Tai, kas tiko jums, nebūtinai turi tikti kitiems. Kitą kartą pagalvokite apie save – kai kalbate apie savo sunkumus, ko tokiais atvejais jums reikia iš pašnekovo? Tikrai ne patarimo. Jis duos labai gerą patarimą, tačiau tik tada, kai paprašysite. Taip pat būtų veiksminga po patarimo davimo pasikalbėti su pašnekovu: kaip vertini mano patarimą? Kaip jis tau tinka? Ką norėsi su tuo daryti? Skaityti daugiau…

Prieš rašydamas tolimesnius sakinius, noriu akmenyje iškalti tokį tekstą: dalindami patarimus sąmoningi žmonės dažniausiai turi geras intencijas. Jie nori nuoširdžiai padėti.

Tačiau jie nesusimąsto, kad patarimų dalybos – tik tuščias energijos švaistymas, nes…dažniausiai jų patarimų niekam nereikia. Net jei patarimus gaunantis nuolankiai linksi galva ir sako: taip, taip, gerai sakai. Neabejoju, kad dauguma po to nusigręžia ir pasielgia priešingai nei liepia patarimas.

Bet koks patarimas – tai paskata keistis. Patariate draugui mesti seniai įsipykusį darbą – skatinate jį keisti ne tik požiūrį, bet ir daugelį kitų gyvenimo aspektų. Patariate bičiuliui atsisakyti cigaretės dūmo – kėsinatės į mažus jo malonumus, kuriems jis negaili nei sveikatos, nei pinigų. Siūlote geriausiai draugei iš esmės pasikalbėti su vyru – stumiate ją į galimą konfliktą, o ji nenori jokio konflikto. Būdami visų gyvenimo sričių ekspertais ir galvodami, kad mūsų patarimai veiksmingi, pamirštame, kad žmonės keičiasi ne tada, kai gauna gerą mūsų patarimą, bet tada, kai jie to nori! Skaityti daugiau…