Nostalgija – toks dalykas, kuris su laiku dar labiau nostalgiškėja. Neatsisipiriu jai. Vėl pasiduodu. Kiekvieną kartą iššokęs iš autobuso, atvežusio mane į Oxfordą, įkvepiu šio miesto oro. Taip kvepia knygynuose ir vinilinių plokštelių parduotuvėse. Tiek nedaug pastarųjų liko. Toks jaukus, savitas ir užsibūti kviečiantis kvapas.

Mano nostalgija keliauja šio miesto gatvėmis. Sustoja ties amžius menančiais mokslo rūmais. Stabteliu kažkuriame kieme. Nostalgija pasilieka žaliuose parkuose, kurie kažkada priglausdavo mane ant atokaus suolelio su knyga rankose.

Mačiau tris rudenius šiame mieste. Patyriau jame daug angliško lietaus. Išklausiau galybę gyvai atliekamos muzikos. Sutikau tuziną mano gyvenime pėdsakus palikusių žmonių.

Kiekvieną kartą išlipdamas iš to autobuso pagalvoju: negaliu čia nesugrįžti. Skaityti daugiau…