Kartą dalyvavau vienoje diskusijoje, kurioje sprendėme, ar koučingo specialistas turi būti autoritetas savo klientams? Papildomai to paties klausimo pasiteiravau socialiniame tinkle. Sulaukiau daugiau nuomonių.

Nei vienoje iš diskusijų sprendimo neatradome, tačiau apgalvojęs tai, kas buvo kalbėta, patyriau kelias įžvalgas.

Akivaizdu, jog eidami kalbėtis apie savo gyvenimus tikimės, kad mūsų klausantis žmogus bus kompetetingas ir gebės sukurti su mumis saugų, pasitikėjimu pagrįstą ryšį. Tikriausiai to pakanka, kad galėtume atsiverti ir pasikliauti šiuo žmogumi.

Tačiau įsivazduokite situaciją – po kelių dienų jūs sutinkate koučingo specialistą roko koncerte arba pamatote jį šėlstantį vakarėlyje. Kaip reaguosite? Kaip vertinsite šį žmogų, kuris dar aną savaitę jums atrodė rimtas ir patikimas, o dabar jis – atsipalaidavęs ir nerūpestingas? Niekuo nesiskiriantis nuo kitų žmonių. Žinoma, rašydamas apie pastaruosius dalykus naudojuosi stereotipu. Tad vietoje mano minėto roko koncerto ar vakarėlio galite pagalvoti apie kokią nors kitą kontraversišką aplinką. Skaityti daugiau…

Tikrai neketinu neigti to, ką sukūrė ir kuo užsiima dešimtys tūkstančių koučingo specialistų visame pasaulyje. Pats prie to prisidėjau. Neketinu prieštarauti akivaizdžioms koučingo naudoms. Jos įrodytos mokslo, jas patvirtina ir ilgametė koučingo specialistų praktika.

Tiesiog man įdomu glostyti dalykus prieš plauką. Taip mokausi ir atrandu tiesą.

Šiame straipsnyje noriu iš naujo apibrėžti koučingo lauką. Iškelti koučingo grynuolį į šviesą, atidžiai jį apžiūrėti ir padėti į lentyną. Nebūtinai į tą pačią, kurioje jis gulėjo. Tad šios mintys yra ieškojimas, kuris galbūt paskatins diskusiją apie tai, kaip mes, koučingo specialistai, turėtume vystyti savo profesiją. Kokio galbūt kitokio (jei jo reikia) identiteto ir suvokimo mums reikia dairytis? Skaityti daugiau…

 (Koučingas) tai toks protingas iš tuščio i kiaurą pilstymas. Profesionalūs balamutai:)

Komentaras iš Facebook

Kažkada pasakiau sau, kad skeptikams apie koučingą nieko neįrodinėsiu. Jei jie norės klausti, tegu klausia, bet dažniausiai neklausia. Mano tikslas – karavanu rūpintis, o ne pavymui lojančiais. Bet, kaip bebūtų.

Pernai suvokiau vieną dalyką – dalykus vertinti man pasidarė velniškai sunku.Tai, apie ką turėjau skeptišką nuomonę, tapo priimtina. Tai, apie ką atsiliepdavau pozityviai, nebeatrodo taip patrauklu. Vėliau supratau, kad mano suvokimas ir vertinimas priklausė nuo to, kiek aš tuos dalykus norėjau pažinti ir gilintis į juos. Remdamasis šia subjektyvia patirtimi ir šiokiu tokiu mokslu, darau prielaidą, kad skepsis ar perdėtas pozityvumas kyla dėl nežinojimo ir nenorėjimo gilintis.

Mes labai greitai susiformuojame nuomonę. Atrodytų, kad nereikia nei faktų, nei pagrindimo. Ir aš suprantu. Pavyzdžiui, jei skeptikas turėjo kokią nors patirtį su šarlatanu, kuris dar ir kAučeriu prisistatė… tada net ir papildomos žinios nepadės. Štai tokie komentarai kaba prie vieno koučingo specialisto pristatymo Youtube:

Tai štai kas yra kaučeris. Pritaikęs visą savo fantaziją, atmetęs visą šlamštą, atrinkęs vien tik produktyvumą ir sveiką pozityvumą, konstatuoju. Kaučingas mėšlas. Skaityti daugiau…

Klausydamasis daugybės koučingo pokalbių, pastebiu, kad koučingas kartais nepasiseka dėl netinkamai suvokiamo koučingo specialisto vaidmens. Ypač tas aktualu vadovams, kurie užima ne tik koučingo specialisto vaidmenį, bet ir vadybininko bei lyderio roles. Jiems reikia gebėti šiuos vaidmenis atskirti ir derinti tarpusavyje.

Kartą vienoje mokymų grupėje demonstravau koučingo pokalbį. Vienas iš vadovų, stebėjusių mano darbą, replikavo: …Tačiau pašnekovo jūs nieko nepaklausėte apie jo darbą, jo situaciją, nesigilinote į detales.  Jei būtumėte jo pasiklAusęs, būtumėte žinojęs ką jam patarti…“. Šio vadovo pastebėjimas buvo puiki pradžia įdomiai diskusijai. Ar koučingo specialistas turi būti savo pašnekovo veiklos srities ekspertas? Kiek detaliai koučingo specialistui reikia aiškintis savo pašnekovo situacijos detales? Kokį vaidmenį jam reikėtų priimti? Skaityti daugiau…

Idant tobulėtų, kiekvienas koučingo specialistas privalo užsiimti reflektyvia praktika.

Reflektyvi praktika yra žmogaus gebėjimas apgalvoti ir mokytis iš savo patirties. Ypač daug dėmesio šiai sričiai skyrė profesorius Donald Shon, 1983-aisiais išleidęs garsią knygą The Reflective Practitioner. Jis vystė savo teoriją sakydamas, kad reflektyvi praktika yra veiksminga tada, kai žmogus sugeba susijungti su savo patirtimi emociškai ir analizuoti savo reakcijas į turėtą patirtį. Taip pat žmogus turi gebėti įvertinti visas savo veiksmų aplinkybes bei pasekmes. Kad tai būtu efektyvu, Skaityti daugiau…

Koučingo Blogas plečia „Koučingo Žmonių“ skiltį. Dabar ją papildys ne tik žymių užsienio koučingo praktikų bei mokslininkų įžvalgos, tačiau ir interviu su Lietuvos koučingo specialistais bei kitais profesionalais, kurie prisideda prie koučingo profesijos stiprinimo.

Pristatau skaitytojams interviu su koučingo specialiste Agne Zinkevičiūte.

Agne, pasakyk keletą žodžių apie save, kokioje koučingo srityje specializuojiesi? Kaip apibūdintum savo klientų ratą?

Mano specializacija – gyvenimo koučingas bei karjeros koučingas.

Man geriausiai sekasi dirbti su tais klientais, kurie yra pasiruošę būti atviri visų pirma sau. Jei jie atviri sau, jie atsiveria ir man. Tačiau atvirumo nepakanka. Būtina prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.

Tikiu, kad tik stiprus žmogus gali pripažinti sau, jog jam reikalinga pagalba ir tik stiprus žmogus gali ja tinkamai pasinaudoti. Malonu dirbti su stipriais žmonėmis. Skaityti daugiau…