Štai jums du tikslai:

a) priversti kitą žmogų šypsotis

b) priversti kitą žmogų pasijusti laimingu

Kaip manote, kurį iš jų pasiekę labiau laimingi jausitės patys? Abiems tikslams pasiekti jūs turite įvairių priemonių: galite tiems žmonėms padovanoti dovaną, padaryti paslaugą ar kitaip juos paskatinti.

Tokį klausimą dviems savanorių grupėms uždavė psichologijos studijos Getting the most out of giving: Concretely framing a prosocial goal maximizes happiness (2014) autoriai. Skaityti daugiau…

Jau kurį laiką mane domina lūkesčių valdymo tema. Man smalsu, kodėl negandų akivaizdoje vieni žmonės laikosi tvirčiau, kai tuo tarpu kiti, susidūrę su sunkumais, jaučiasi blogiau. Kai kurie tyrimai sako, kad tie, kurie laukiamam rezultatui turi mažesnius lūkesčius, patiria mažiau streso negu tie, kurie toms pačioms situacijoms turi aukštus lūkesčius. Neabejoju, kad jūs turite tokių patirčių.

Savo veikloje susiduriu su žmonėmis, kurie sprendžia daugybę įvairių klausimų. Didelė dalis šių klausimų yra susiję su noru padaryti įtaką aplinkai ir gyventi geriau – turėti geresnius santykius, geresnę karjerą ar tiesiog geriau jaustis.

Kai kurios istorijos turi pasikartojančią tendenciją. Pastebėjau, kad kai kuriuos klausimus žmonės lengviau sprendžia tada, kai į spendimus įsitraukia turėdami mažesnius lūkesčius galutiniam rezultatui. Skaityti daugiau…

Įsivaizduokite situaciją – į jūsų vadovaujamą skyrių ateina dirbti naujas darbuotojas. Jam prireiks bent mėnesio, kad jis jaustųsi visavertis ir užduotis atliktų kokybiškai. Greičiausiai per tą laiką klausimų turės darbuotojas, o ne jūs. Prireikus paaiškinti, kas ir kaip turi būti padaryta, jūs neklausite jo nuomonės, neanalizuosite įvairiausių tobulėjimo aspektų, o tiesiog nurodysite, liepsite, pasakosite. Šitaip jūs per trumpą laiką žmogui suteiksite daug žinių ir informacijos, reikalingos darbui atlikti. Tai būtina daryti, idant žmogus greičiau pradėtų dirbti savarankiškai. Tik vėliau, kai darbuotojas pats pradės geriau suprasti užduotis ir jų atlikimo principus, galėsite padėti jam tobulėti pačiam.  Skaityti daugiau…

Dr. Aistė Dromantaitė – socialinių moklų daktarė, dėstytoja, mokymų lektorė ir sertifikuota koučingo specialistė, baigusi Tarptautinę Lyderystės ir Koučingo mokyklą (Novaterra Coaching) .

Naujas požiūris į vadovavimą: koučingo taikymo praktika Lietuvos organizacijose

Įžanga

Šiuo straipsniu norėčiau pristatyti tokiu pačiu pavadinimu esantį mokslinį tyrimą „ Naujas požiūris į vadovavimą: koučingo taikymo praktika Lietuvos organizacijose“, kuris išleistas mokslo studijoje „Veiksmingos vadybos gairės: teorinės įžvalgos ir Lietuvos organizacijų atvejai“ (2014). Knyga skirta aukštųjų mokyklų dėstytojams, aukštesniųjų pakopų studentams, įmonių vadovams ir konsultantams.

Šioje knygoje tarp daugelio kitų išties įdomių ir naudingų atvejo analizės principu atliktų tyrimų Skaityti daugiau…

Nors apie koučingo specialistų kompetencijos brandą rašiau dar prieš dvejus metus, prie šios temos vėl grįžtu. Paskelbti šį tekstą paskatino keli skaitytojų laiškai, kuriuose pasikartoja tas pats klausimas – kaip tobulėti koučingo specialistams?

Noriu pasidalinti asmeninėmis įžvalgomis ir patyrimu, kuris galbūt padės besidomintiems koučingu nusibrėžti savo augimo kelią. Sąvoka augimas skamba kiek nuvalkiotai. Tebūnie tai bus straipsnis apie tai, kaip koučingo specialistai turėtų mokytis, kad jų praktika vis gerėtų ir jie taptų stipriais profesionalais. Visi patarimai, kuriuos čia pateiksiu yra asmeninio pobūdžio. Jie gimė mano koučingo praktikoje, pats ėjau šiuo keliu ir juo tikiu. Tuo pačiu suvokiu, kad visada yra alternatyvų. Tad kviečiu į šį tekstą žiūrėti kritiškai ir vadovautis juo tik kaip gaire.

Nuo ko pradėti?

1-6 mėn.

Norint pradėti mokytis koučingo neverta skubėti užsirašyti į brangią mokymo programą. Skaityti daugiau…

Daugelyje organizacinių kontekstų žodžiai koučingas (coaching) ir mentorystė (mentoring) naudojami kartu. Nors savo tikslais panašios, šios savokos turi esminių skirtumų, kuriais ir noriu pasidalinti. Šiame tekste taip pat įvardinsiu, kada ir kokiais atvejais verta imtis mentorystės ir/arba koučingo. Tikiuosi, kad straipsnis bus naudingas vadovams bei vidiniams organizacijų specialistams, kurie ieško geriausių būdų, kaip padėti augti ir tobulėti kitiems. Žinau, kad pažangios organizacijos kuria ir puoselėja mentorystę. Tad apie tai verta pagalvoti ir toms įmonėms, kurios dar tik pradeda vystyti ilgalaikes mokymosi iniciatyvas. Skaityti daugiau…

Įprasta, kad koučingo specialistai po koučingo pokalbių prašo klientų įvertinti įvykusios sesijos naudą – teiraujasi kliento grįžtamojo ryšio. Taip galima nušauti du zuikius – ne tik įvertinti savo atliktą darbą, tačiau padėti klientui įsitraukti į papildomus apmąstymus. Vertindamas koučingo pokalbius, klientas dar kartą peržvelgia savo mintis -  įvardina išmokimus ir daro naujas išvadas. Čia gali kilti naujų įdomių temų koučingui arba gali koreguotis jau sutartos temos.

Kad kliento teikiamas grįžtamasis ryšys būtų naudingas jam pačiam, nepakanka priimti tokių jo atsakymų, pavyzdžiui, man patiko/nepatiko, aš jaučiausi gerai/blogai, tu uždavei gerus/blogus klausimus ir pan. Toks grįžtamasis ryšys yra paviršutiniškas ir neduoda jokios naudos nei koučingo specialistui, nei pačiam klientui. Skaityti daugiau…

Labai ačiū visiems koučingo kolegoms ir bičiuliams, kurie dalyvavo šiame pranešime! Dalinuosi.

Coachingblog.lt pristato Danguolės Kraskauskienės, saviugdos lektorės, karjeros ir gyvenimo koučingo specialistės, straipsnį. Subalansuota visiems, ieškantiems šviesesnio santykio su savimi ir kitais.

Danguolė Kraskauskienė

Kodėl verta būti OK?

Jau kuris laikas stebiu žiaurųjį cirką, kuris vyksta portaluose, bloguose bei televizijų laidose. Kalbu apie bendrą patyčių ir niekinimo atmosferą, apie požiūrį „Aš esu kietas, o tu – nelabai“. Tai ką žinomi (ar vos vos prakutę) dėdės bei tetos drąsiai rėžia į „eterį“ seniai nebetelpa į jokias etikos ir elementarios pagarbos normas. Grubūs, ant padorumo ribos svyruojantys pasisakymai, akių draskymas kiekvienam, kuris sėdi kitoje įsivaizduojamų barikadų pusėje tapo greitu tramplynu į užtikrintą populiarumą ar bent jau žinomumą. Skaityti daugiau…

Nostalgija – toks dalykas, kuris su laiku dar labiau nostalgiškėja. Neatsisipiriu jai. Vėl pasiduodu. Kiekvieną kartą iššokęs iš autobuso, atvežusio mane į Oxfordą, įkvepiu šio miesto oro. Taip kvepia knygynuose ir vinilinių plokštelių parduotuvėse. Tiek nedaug pastarųjų liko. Toks jaukus, savitas ir užsibūti kviečiantis kvapas.

Mano nostalgija keliauja šio miesto gatvėmis. Sustoja ties amžius menančiais mokslo rūmais. Stabteliu kažkuriame kieme. Nostalgija pasilieka žaliuose parkuose, kurie kažkada priglausdavo mane ant atokaus suolelio su knyga rankose.

Mačiau tris rudenius šiame mieste. Patyriau jame daug angliško lietaus. Išklausiau galybę gyvai atliekamos muzikos. Sutikau tuziną mano gyvenime pėdsakus palikusių žmonių.

Kiekvieną kartą išlipdamas iš to autobuso pagalvoju: negaliu čia nesugrįžti. Skaityti daugiau…

5 - 14««...34567...10...»»