Taigi, empatija, kaip sakoma, yra santykių pagrindas. Nejausdamas to, ką jaučiu aš, kitas žmogus negebės su manimi gerai subūti. Nenutuokdamas, kas gali būti svarbu kitam žmogui, vargu ar galėsiu tikėtis būti šio žmogaus priimtas. Iš kitos pusės, galvojant apie organizacinį kontekstą, žodį empatija jau greitai bus galima įrašyti į bullshit bingo lentelę, nes jis yra toks pat nuvalkiotas, kaip ir žodžiai pokyčiai ar iššūkiai.

Arūnas turi būti empatiškas buhalterei Dianai iš antro aukšto. Taip pat jis turi būti empatiškas savo kolegai, kuris jautriai reaguoja į bet kokį jo asmeninės erdvės, užimančios 30 kv. metrų, pažeidimą. Arūnas turi būti empatiškas valytojai Danutei, kuriai nepatinka, kad Arūnas kartais palieka ne iki dugno išgertą kavos puodelį ir Danutei nelengva tą puodelį įdėti į nešvarių puodelių dėžę, kurioje ji surenka puodelius iš kitų biuro vietų. Kitą dieną Arūno vadovas kalbasi su juo ir sako jam: klausyk, Arūnai, noriu pakalbėti apie tavo kolegiškumą, ar girdėjai, kad yra toks dalykas – empatija?

Neseniai man į rankas pakliuvo Adam Wayts, profesoriaus iš Northwestern University straipsnis Limits of Empathy, publikuotas Harvard  Business Review žurnale. Perskaitęs autoriaus tyrimais ir praktinėmis įžvalgomis paremtą tekstą, pagalvojau apie tą menamą personažą Arūną, kuris neriasi iš kailio bandydamas įlipti į visų jį supančių žmonių batus. Žinoma, kiekvienas turime mokėti panaudoti empatijos gebėjimą, tačiau pasak protingų žmonių, empatija turi tam tikras ribas. Tad kol mūsų herojui Arūnui netrūko kantrybė, kviečiu su jomis susipažinti.

Pirmoji riba: empatija (iš)vargina

Pagalbininkų profesijos, tokios kaip gydytojai, mokytojai, socialiniai darbuotojai, hmm, koučingo specialistai yra ypatingai jautrios šiam apribojimui. Pasak tyrimų, šių profesijų atstovai yra lengviau pažeidžiami ir yra mažiau atsparūs stresui ypač tada, kai šių profesijų atstovams keliamas lūkestis demonstruoti aukštą empatijos lygį. Skaityti daugiau…

Klinikinis psichologas Antanas Mockus vėl čia ir specialiai Coachingblog.lt jis parengė savo įspūdžius iš ICF Lietuva organizuojamos kasmetinės koučingo konferencijos, kurioje be kitų įdomių pranešimų buvo diskutuojama apie koučingo ir psichologijos santykį.

Esu klinikinis psichologas Antanas Mockus. Nesu koučingo specialistas ir kol kas juo neplanuoju būti. Mano pažintis su koučingu prasidėjo nuo kritiškų pastebėjimų, skepsio išsakymo asmeninėje feisbuko paskyroje. Pagrindinis oponentas ir žmogus, kuris netiesiogiai paskatino gilintis į koučingą (juk reikia medžiagos kontra-argumentams!), buvo koučingo specialistas Tomas Misiukonis, rašantis kritinio mąstymo nestokojantį tinklaraštį Coachingblog.lt. Jame dalinausi savo mintimis apie koučingą. Vėliau norėdamas paskatinti kolegas pasidomėti koučingu ir susidaryti nuomonę apie jį, surengiau diskusiją kasmetiniame Lietuvos psichologų kongrese. Ir štai jau sudalyvavau ICF Lietuva koučingo konferencijoje. Taigi, mano pažintis su koučingu tęsiasi toliau ir jaučiu, kad tai ne pabaiga. O dabar norėčiau pasidalinti įspūdžiais, pamąstymais po konferencijos, kuriuose taip pat atsispindi kiek apibendrintas ir dabartinis mano santykis su koučingu. Skaityti daugiau…

Iki šiol rubrikoje Koučingo Žmonės kalbinau koučingo specialistus, psichologus, psichoterapeutus ir mokslo žmones. Žinia, didelį dėmesį skiriu koučingo plėtrai organizacijose, tad nusprendžiau paimti interviu iš vadovo, kuris, tikrai žinau, taiko koučingo metodikas savo darbe. Tai – Linas Januševičius, SEB banko Verslo plėtros departamento vadovas, kuris kasdien dirba su 40 žmonių komanda. Lino vadovaujamas  departamentas kuria beveik visas banko paslaugas, procesus bei darbo su klientais strategijas. Linas atsakingas už ryšių su klientais valdymą, banko filialų tinklą ir elektroninę bankininkystę. Pakankamai reikalų, kad gyvenimas neatrodytų nuobodus.

Linai, žodis koučingas vadovų tarpe toks pat populiarus kaip ir žodžiai pokyčiai, iššūkiai, rezultatai, klientai… Kas tai – vadybos panacėja, dar viena mada organizacijose, o gal būdas kažkaip paveikti žmones? Galbūt personalo valdymo specialistai pernelyg sureikšmina šį ugdymo būdą ir jis iš tiesų menkai pasiteisina?

Ar koučingas dar viena mada? Turbūt, taip. Ar panacėja? Nežinau. Tačiau vien dėl to, kad koučingas dabar, iš tiesų, yra madingas daugelyje organizacijų, jis, kaip metodas, nuo to nepasidaro nei blogesnis, nei geresnis. Tai tiesiog dar vienas žmogaus ugdymo būdas, kuris, jei naudojamas tinkamai, net jei ir nebus panacėja, tikrai duos rezultatų. Bet man atrodo svarbiausia yra ne paties koučingo, kaip tokio, mada. O tai, kad daugelyje organizacijų tampa ne šiaip madinga, o tiesiog privaloma kalbėti, galvoti apie darbuotojų ugdymą. O ar daryti tai su koučingo pagalba ar kitaip, gal ne pats svarbiausias klausimas. Skaityti daugiau…

Dalinuosi LRT radijo laida, kurioje kalbėjome apie tai, kad mums trukdo keistis ir ką su tuo daryti. Palietėme motyvacijos klausimus ir, žinoma, spėjome duoti lazdų besaikiam motyvacinių citatų srautui socialiniuose tinkluose.

Laidą vedė Agnė Kairiūnaitė, o kartu su manimi diskutavo psichologė Gintė Gudzevičiūtė.

KLAUSYTI.

Andrius Užkalnis duoda interviu Coachingblog.lt ir paaiškina dalykus apie tobulėjimą, saviugdą bei sielos išsivalymą.

Andriau, ko gero jau esate rašęs apie viską, tačiau radau jums temą, apie kurią regis dar nekalbėjote. Noriu paklausti apie visokius populiariosios psichologijos reikalus. Kaip paaiškintumėte augantį žmonių susidomėjimą populiariąja psichologija?

Nes vis daugiau žmonių patikėjo, kad jie, o ne kažkas, yra savo gyvenimo šeimininkai. Tie, kas galvoja apie tai, kaip patobulinti save, yra puikūs, nes jie bent jau niekada nekalbės apie tai, kaip reikia didinti minimalią alga (jiems minimali alga apskritai nerūpi – jie dirba už didesnę) ir nekaltins valdžios dėl savo nesėkmių.

Žiūrėkit, kaip paprasta. Savo gyvenimo šeimininkas klausia: „ko aš noriu, ko man reikia, kad turėčiau tai, ko noriu, ir kur aš tai galiu gauti?“. Tam labai padeda išsinagrinėjimas, ką žmogus pats daro gyvenime ir kodėl, ir kas jam sekasi, o kas ne. Ir ką reikia keisti. Skaityti daugiau…

 

Coachingblog.lt viešnia saviugdos lektorė, karjeros ir gyvenimo koučingo specialistė Danguolė Kraskauskienė atliko naujojo ICF koučingo specialistų etikos kodekso analizę ir dalinasi jos apibendrinimu. Verta žinoti visiems, kurie praktikuoja koučingą.

Tikriausiai kaip ir daugumoje koučingo mokyklų, mano studijos prieš porą metų prasidėjo nuo to, kad kartu su mokytoja skaitėme profesinį etikos kodeksą, aiškinomės jo svarbą, nagrinėjomės, kas slepiasi už formuluočių ir pasirašėme po juo. Tik po to prasidėjo tikrosios koučingo studijos. Dar ir šiandien, atsivertusi segtuvą su mokymų medžiaga, pirmiausiai pamatau savo parašą – pažadą siekti profesionalumo. Skaityti daugiau…

Kas gali būti geriau?, – tokį klausimą koučingo specialistai užduoda žmonėms, kurie koučingo pokalbiuose sako: žinai, viskas kaip ir gerai, bet kažko trūksta, kažkas ne taip… Šis klausimas padeda susitelkti ne į problemas (nes net ir negrabiai jų ieškant, jų rastume apsčiai), bet į ateities perspektyvą. Apgalvodamas šį klausimą žmogus išsako preliminarias idėjas ir galimus sprendimus, kuriuos jis pavers savo praktika.

Šis straipsnis yra mano asmeninis bandymas pasvarstyti, kaip yra su koučingu Lietuvoje ir, kas su juo gali būti geriau. Šio straipsnio tikslas – paskatinti diskusiją koučingo specialistų bei entuziastų tarpe. Šiame straipsnyje iškėliau ne visus klausimus ir ne į visus atsakiau, tačiau galbūt tą norės padaryti skaitytojai.

Kad mano mintys nebūtų tokios vienišos, prieš kurdamas šį tekstą kreipiausi į kelis aktyvius koučingo kolegas ir bendražygius, kurie padėjo suformuluoti daugumą čia pateikiamų žinučių. Ačiū Aistei Dromantaitei, Danguolei Kraskauskienei, Andriui Jarašiūnui, Giedrei Lesmaitytei ir Ievai Lunskienei. Jūs rasite save tiek šio straipsnio eilutėse, tiek tarp jų.

Kokios koučingo organizacijos reikia Lietuvai?

Paprastai kiekvienos profesijos ar interesų grupės atstovai jungiasi į bendruomenes ar formalias asociacijas, kad visi kartu jaustųsi stipresni ir pasiektų daugiau. Taip buvo ir yra su koučingo profesija, kurią Lietuvoje nuo pat pradžių atstovavo koučingo specialistų asociacija ICF (International Coach Federation) Lietuva. Pasaulyje organizacija ICF Global jungia daugiau kaip 20 000 narių ir yra sukūrusi stiprią bei nuolat tobulinamą koučingo specialistų sertifikavimo sistemą.

Nei vienas koučingo specialistas neabejoja, kad Lietuvai reikia šeimininkiškos ir dinamiškos koučingo organizacijos, kuri rūpintųsi koučingo plėtra ir sklaida. Tai dariusi vienintelė nešališka ir kiek įmanoma nuo privačių verslo interesų laisva ICF Lietuva, šiuo metu sumenko ir prarado tiek savo žavesį, tiek įtaką. Tai nutiko dėl keleto objektyvių priežasčių. Skaityti daugiau…

Daugiau patirties turintys koučingo specialistai ilgainiui pastebi, kad vesdami koučingo pokalbius, jie nesivadovauja jokiais koučingo modeliais. Žinoma, kad taip nutiktų, reikalinga sukaupti daug koučingo praktikos valandų, subrandinti savo kompetenciją ir gerai žinoti savo galimybes.

Pradedantys koučingo specialistai paprastai linksta prie konkrečių technikų ir modelių. Ne veltui tokie raktažodžiai kaip koučingo technikos ar geri koučingo klausimai yra vieni populiariausių ieškant informacijos apie koučingą.

Vienas geriausių (nes aiškiausias ir gerai struktūruotas) modelių koučinge yra modelis GROW, kuris leidžia identifikuoti pašnekovo siekį, įvertinti dabartinę pašnekovo situaciją, rasti idėjų, kaip šią situaciją keisti ir suformuluoti veiksmus, kaip šias idėjas įgyvendinti praktiškai.

O kaip vesti koučingo pokalbį nesivadovaujant jokiu modeliu?, – kartais klausia koučingo specialistai. Skaityti daugiau…

Tiek koučingo pokalbiuose, tiek kitokiose ugdymo sesijose visada tariamasi dėl veiksmų, kurių imsis ugdomasis ar komanda. Įprasta, manyti, kad koučingo pokalbiai turi užsibaigti tam tikru veiksmų planu, kuriuos pašnekovas įgyvendins artimiausiu metu.

Vis tik, ko gero visiems yra pasitaikę, kad sutarti veiksmai buvo geriausiu atveju įgyvendinti tik iš dalies.

Viena to priežasčių – koučingo pokalbį vedančiojo ar komandos sesiją kuruojančio specialisto kompetencijos trūkumas arba manymas, kad čia koučingo pokalbis ir turi pasibaigti. Būtent koučingo specialistas turi padėti ugdomiesiems suformuluoti ne tik veiksmus (kas turi būti padaryta), bet ir būdus šiems veiksmams įgyvendinti (kaip turi būti padaryta).

Štai ištrauka ir dažnai pasitaikančių koučingo pokalbių treniruočių:

- Tai kokie tavo pirmieji žingsniai?

- Na, aš manau, kad pirmiausia turėsiu pasikalbėti su savo vadovu, o paskui žiūrėsim. Skaityti daugiau…

Kai vadovai pradeda mokytis koučingo, pirmoji kliūtis su kuria jie susiduria – nesibaigiantis patarinėjimas koučingo pokalbio metu. Kiti vadovai žino, kad patarinėti nereikia, tačiau noras tą daryti niekur nedingsta, tad patarimai būna maskuojami klausimais, pavyzdžiui, ar nebandei…? Ar negalvoji, kad…? Čia pateiksiu keletą įžvalgų, dėl ko taip sunku nepatarti ir ką su tuo daryti, kai savo pokalbiuose norėsite to daryti mažiau.

Pats vertingiausias patarimas yra tas, kurio jūsų paprašė. Anksčiau esu rašęs, kad žmonės, kalbėdami apie savo rūpesčius, pirmiausia laukia supratimo ir išklausymo, o jūsų patirtis, kokia turtinga bebūtų, jiems gali visai negelbėti. Tai, kas tiko jums, nebūtinai turi tikti kitiems. Kitą kartą pagalvokite apie save – kai kalbate apie savo sunkumus, ko tokiais atvejais jums reikia iš pašnekovo? Tikrai ne patarimo. Jis duos labai gerą patarimą, tačiau tik tada, kai paprašysite. Taip pat būtų veiksminga po patarimo davimo pasikalbėti su pašnekovu: kaip vertini mano patarimą? Kaip jis tau tinka? Ką norėsi su tuo daryti? Skaityti daugiau…

2 - 1412345...10...»»