Grįžtamasis ryšys šiais laikais yra kultas. Organizacijos ant savo vėliavų rašo feedback is a gift, o jaunoji karta atstačiusi krūtines reikalauja reakcijos į savo idėjas. Į prašymą sutekti grįžtamąjį ryšį verta reaguoti klausimu: o ką tu darysi su mano grįžtamuoju ryšiu? Jeigu žmogus į šį klausimą atsako nerišliai, tada galbūt verta susilaikyti. Tik nepirkite tos frazės tai padės man tobulėti. Dažnai žmonės nežino, ką šneka ir gavę grįžtamąjį ryšį įsižeidžia ar įsiskaudina.

Taip, pritariu, kad grįžtamasis ryšys gali padėti tobulėti, jeigu grįžtamojo ryšio gavėjas moka su juo elgtis, o davėjas savo žodžių nevynioja į vatą. Kita vertus, sunkesnėse situacijose, kuriose kyla konfrontacija, grįžtamasis ryšys gali suveikti kaip padegamoji bomba. Ko gero žinote, kad tuo galima manipuliuoti – paprašyti grįžtamojo ryšio ir vėliau pasinaudojus žmogaus atvirumu jį pulti atgal bei eskaluoti situaciją. Žvelgdamas į abi medalio puses tinkamiausio atsakymo nerandu – kada pasakyti, ką galvoju, o kada geriau patylėti?

Viename 2013 metais darytame tyrime (publikuotas Harvard Business Review) daugiau kaip 200 respondentų dalinosi įžvalgomis, ką jie galvoja, kai atsiduria sunkesnėse diskusijose, kuriose reikia išsakyti savo nuomonę. 97% respondentų pasakė, kad jie jaudinasi dėl to, kaip jaučiasi kitas žmogus. 94% atsakiusių teigė, kad jie baiminasi užgauti ir nuliūdinti kitą žmogų. Daugiau negu pusė dalyvių taip pat teigė, kad nors grįžtamojo ryšio sakymas yra jų darbo dalis, vis tik jie galvoja, kad neturi tam reikiamų gebėjimų. Nėra ką ir pridėti. Akivaizdu, kad grįžtamojo ryšio davimas – rakštis užpakalyje. Skaityti daugiau…

Mano puikūs kolegos iš OVC Consulting kompanijos apklausė 222 įvairių Lietuvos įmonių darbuotojus ir išsiaiškino, kaip yra su grįžtamojo ryšio teikimu, gavimu ir jo kokybe. Štai pagrindinės įžvalgos iš tyrimo, kurio rezultatus galite parsisiųsti iš čia ir panaudoti savo pristatymuose (išlaikant tiesioginę nuorodą į OVC Consulting).

Vadovai grįžtamąjį ryšį darbuotojams suteikia retai.

Darbuotojams iš vadovų labiau trūksta pagyrimų nei kritikos.

Darbuotojus tenkina vadovų grįžtamojo ryšio kokybė.

Parsisiųsti tyrimą.

Yra tokia populiari korporatyvinė frazė: grįžtamasis ryšys – tai dovana (angl. feedback is a gift). Iš tiesų, juk grįžtamasis ryšys yra vienas geresnių mokymosi šaltinių. Norėdami sužinoti, ką mums savyje reikėtų tobulinti, galime tai padaryti labai greitai – reikia tik paklausti aplinkinių, o jie bus laiminti galintys mums padėti. Tiesa, tiek jūsų, tiek ir mano aplinkoje yra žmonių, kurie pasiruošę suteikti grįžtamąjį ryšį ar pakoučinti jums net nepaprašius. Čia kaip su ta dovana – juk kiekvienas esame gavę ką nors klaikaus ar nemielo. Prastus kvepalus, dviem dydžiais per didelius marškinius ar tautiniais raštais išaustą kaklaraištį.

Kai pasiklausau istorijų apie vadovų bei darbuotojų santykius arba ugdymą, tenka išgirsti tokių atvejų, kur grįžtamasis ryšys buvo labiau destruktyvus negu konstruktyvus. Toks grįžtamasis ryšys visada turi pasekmes ir dažniausiai liūdnas. Geriausiu atveju, grįžtamojo ryšio gavėjas vengs kontakto su grįžtamąjį ryšį suteikusiu asmeniu. Blogiausiu – norėdamas pritapti prie aplinkos, jis nustos daryti tai, kas galėjo būti naudinga ar efektyvu.

Ar visada verta vadovautis suteiktu grįžtamuoju ryšiu? Žemiau pateiksiu savo ir Dorie Clark (When it‘s OK to ignore feedback, HBR 2015) pasvarstymus, kada grįžtamąjį ryšį verta ignoruoti. Bijau, kad po to grįžtamojo ryšio man reikės perrašyti visą knygą, – kartą pasiskundžiau bičiuliui, kai pasakojau jam apie tai, kad daviau paskaityti savo tekstus vienam žmogui, kuris galėjo sumalti viską į miltus ar net pasišaipyti. Bet juk tu gali nekreipti į tai dėmesio, – atsakė mano pašnekovas. Tikrai. Juk galiu į tai nekreipti dėmesio.

Ignoruokite grįžtamąjį ryšį tada, kai jis yra abstraktus. Skaityti daugiau…