Mes visi turime tą kolegą, kuris darbe būna nepatenkintas viskuo. Naujomis kėdėmis, nes dėl jų pradėjo skaudėti nugarą. Kolegomis, kurie tik konkuruoja, yra savanaudžiai ir jų nieko nepaprašysi. Viršininkais, kurie tik ir žino, kaip devintą kailį lupti. Klientais, kurie niekada nežino, ko nori ir dar isterijas paskui kelia. Ir šiaip sunku. Kam dabar lengva? Niekas nepasikeis. Ai, ką čia. Negi man čia reikia? Ko gero atpažinote Birutę iš buhalterijos. Andrių iš pardavimų. Donatą iš gamybos ar Audronę iš administracijos.

Visi šie žmonės lyg susimokę užima aukos vaidmenį, kuris jiems naudingas dėl tokių priežasčių:

Pirma, aukos gauna nuolatinį dėmesį ir sulaukia nuolatinio savo teisumo patvirtinimo. Garsiai skųstis apsimoka, nes galima sulaukti kitų žmonių palaikymo ir užtarimo. Žiūrėk, biuro virtuvėlėje tik užsiminei lūpų krašteliu, kad viršininkas – tas lopas ir vėl kažko nori, argi įmanoma čia dirbti ir tuojau pat sulauki pritariančių, kad ei, jo, jo, teisingai sakai. Vadinu tai ofiso planktono folkloru – skųstis viskuo, kas juda, o jeigu nejuda, tai pajudini ir toliau skundiesi. Tiesa, aplinkiniai gana greitai susizgrimba, kad įsivėlė į aukos pinkles ir ilgainiui aukų ima vengti. Žinoma, aukos pereina į kitą lygį – skundžiasi subtiliau, užuominomis, sumaniai, kad neišsišoktų. Skaityti daugiau…