Jau seniai rašiau apie koučingo technikas ar koučingo pokalbio valdymą. Buvau nunėręs į darbo su vadovais gylius, tad ir paskutiniai tekstai buvo šiek tiek nutolę nuo klasikinės koučingo praktikos. Dabar grįžtu su naujausiu patobulinimu, kurį pastaruoju metu naudoju koučingo pokalbiuose.

Koučingo pokalbio pabaigoje užduodu vieną paprastą klausimą. Kai pašnekovas apibendrina sesiją, susidėlioja, ką darys toliau ir mudu aptariame, kaip čia viskas šiandien vyko, aš jo paklausiu, pavyzdžiui: gerą valandą klausinėjau tavęs, o gal tu turi man kokių nors klausimų? Dar turime laiko ir galime pasikalbėti.

Tokio klausimo nesulaukdavau iš koučingo specialistų, pas kuriuos lankiausi, jo neužduodavo ir mano psichoterapeutas. Nepasakyčiau, kad pasigesdavau šios pokalbio dalies, nes man net nedaeidavo, kad galima taip imti ir apsukti pokalbį 180 laipsnių kampu. Ir dabar dar keista – aš juk skatinu žmogų mąstyti, jis dėliojasi mintis, o staiga imu ir pradedu atsakinėti į jo klausimus. Tačiau šis klausimas manęs kol kas nenuvylė, nes pašnekovai tuojau pat atgydavo ir paklausdavo ko nors panašaus, pavyzdžiui: o kaip tau, Tomai, pasirodė mano klausimas, ar čia normalu turėti tokią problemą? Arba: galbūt kiti žmonės turėjo panašių problemų, ką darė jie?  Skaityti daugiau…

Pirmą kartą prieš auditoriją atsistojau prieš 18 metų. Savo patirtį kartu su gerais kolegomis Mindaugu Grajausku ir Viktorija Matusevičiūte sudėjau į knygą „Dėmesio grupė!“, bet dabar noriu pasidalinti vienais esmingiausių supratimų, kurie galbūt bus naudingi dar neseniai savo karjerą pradėjusiems mokymų treneriams. Pastaruoju metu padedu keliems jauniems žmonėms žengti šiuo keliu, tad galbūt tai, ką šneku su jais, bus naudinga ir kitiems.

Būkite savimi. Nėra nieko klaikiau už besimaivantį, iš kailio, kad tik įtiktų dalyviams, mokymų trenerį. Žinau, kad būti savimi yra baisu, tačiau žmonės nori matyti jus, o ne kažkokią dirbtinę ir nusižiūrėtą jūsų versiją. Jeigu būti savimi nepavyksta, ši veikla – ne jums arba tai kainuos daug pastangų. Pagalvokite, apie pranešėjus, kurie jums kažkada patiko – jie visi buvo autentiški ir tikri.

Mokykitės patys. Meskite į šoną tas self help knygas, kurių turinį vėliau perpasakosite mokymų dalyviams, nebent jose pateikti geri modeliai, pagrįsti mokslu ir daugelio kitų žmonių indėliu. Jus gali gundyti paprasti ir kartu paslapties šydą sukuriantys dalykai, tačiau laimėsite, jeigu žinosite jų kilmę ir tikrus šaltinius. Be to, visus paprastus modelius visi jau yra girdėję, nebent dirbsite su ilgai miške ir be interneto gyvenusiais žmonėmis. Žmonės gerai jaučia lektoriaus išsilavinimą, tiesa, jiems kartais patinka jaustis pranašesniais. Skaityti daugiau…

Ar kada galvojote, kaip jums sekasi kalbėti su kitais žmonėmis?

Pavyzdžiui, jeigu esate koučingo specialistas, kaip jaučiatės ir elgiatės, kai jums tenka kalbėti su nauju klientu, kuris, jūsų žiniomis, yra šilto ir šalto matęs vadovas, galintis spręsti, ar samdyti jus kituose svarbiuose ugdymo projektuose.

O galbūt esate tas pats vadovas, kuris kalbasi su savo darbuotojais apie pokyčius ir išsako jiems lūkesčius bandydamas įtraukti juos į dialogą, bet kažkodėl tas dialogas taip gerai nesiklosto.

Daug sąlygų ir aplinkybių veikia mūsų pokalbius su kitais žmonėmis.

Viena jų yra mūsų autentiškasis buvimas (angl. authentic presence). Galima būtų ilgai kalbėti ir rašyti, kas tai yra, tačiau nusprendžiau šiame straipsnyje būti itin praktiškas ir konkretus.

Autentišką buvimą (AB) pokalbiuose nusako keturi kintamieji, kurių sąveika apsprendžia, kiek mes įdedame savęs į pokalbius su kitais žmonėmis, taigi, ir kiek jiems tais pokalbiais duodame. Jeigu jūsų darbas – su žmonėmis, tai greitai atpažinsite šiuos kintamuosius ir galėsite juos išmatuoti. Kad padarytumėte tai lengviau, pateiksiu jums savo asmeninį pavyzdį.

Autentiško buvimo (AB) pokalbyje formulė atrodo taip*

(AB) = (D) x (R) – (PM) x (A) Skaityti daugiau…

Ką daryti, kad metinis veiklos vertinimo pokalbis nebūtų nuobodus?

Daug vadovų metų pradžioje kalbėsis su savo darbuotojais apie jų metinę veiklą ir planuos naujus tikslus 2018 m.

Metinių pokalbių vedimo būdus skirstau į tris rūšis: a) formalus anketų užsipildymas, nes „mums ir taip viskas aišku, mes pastoviai kalbamės“, b) formalus pasikalbėjimas „ant smūgio“: kaip tu? Gerai. Tai gerai. Taip ir toliau. Gerai. Ir c) gilus ir pilnas pasikalbėjimas apie esminius žmogaus darbo aspektus bei jį patį skiriant tam ne mažiau kaip valandą laiko.

Čia išvardinti būdai, žinoma, yra karikatūriniai. Tikiu, kad egzistuoja ir tarpinių jų variantų, kurie visiems priimtini. Vis tik, vadovai klausia (daugelis dažnai nedrįsta klausti): tai ką ten po galis kalbėtis? Pasikalbi apie reikalus, algą ir viskas, pasirašom. Nėr ten ką šnekėti. Gi viskas aišku, kartu dirbam.

Yra ką šnekėti ir reikia šnekėti. Skaityti daugiau…

Vadovai nėra koučingo specialistai – jie tik naudoja koučingo metodiką bendraudami su kolegomis ir kitais darbuotojais – užduoda klausimus ir skatina atsirasti idėjas bei sprendimus.

Būtų gerai.

Būna, kad vadovai galvoja, jog koučingas yra kažkokia manipuliacija priversianti žmones elgtis taip, kaip vadovai nori. Deja, tai yra tik spaudimas, lydimas lavinos nukreipiančių klausimų: ar nemanai, kad? Ar negalvoji kad? Ar nebandei? Gal tu vis tik pabandyk. Šiuo atveju žmogus jaučiasi remiamas prie sienos ir ima gintis.

Kitu atveju vadovai iš tiesų taiko koučingą – nespausdami skatina kitus žmones atsiverti ir bendradarbiauti. Jie padeda generuoti idėjas ir vengia primesti savo nuomonę. Šiuo atveju žmonės noriau dalyvauja pokalbiuose, nes jiems nereikia gintis – jų mintys priimamos ir vertinamos.

Kiek pastebiu (per savaitę sutinku apie 40 – 50 liudininkų), koučingo taikymą žmonės vis tik priima kaip potencialią grėsmę ir manipuliaciją – su manimi čia kažką daro, ko aš nesuprantu ir aš nenoriu, kad tai tęstųsi. Tas suprantama – vadovai turi pasiekti veiklos rezultatus labai greitai, tad bet koks jų pokalbis su darbuotojais gali pavirsti spaudžiančia bei slegiančia patirtimi.

Vis tik, tikiu, kad koučingo metodika, jeigu taikoma tinkamai, labai pagerina vadovų ir jų kolegų bendravimą bei tarpusavio supratimą siekiant tikslų. Žemiau pateiksiu kelis patarimus, kaip elgtis, jeigu jaučiate, kad jūsų vadovai pokalbiuose su jumis taiko koučingo metodiką – užduoda klausimus ir nori išgirsti jūsų nuomonę. Skaityti daugiau…

Dalinuosi labai dažnai vadovų užduodamais klausimais apie žmonių ugdymą ir koučingo taikymą darbe. Šiuos klausimus surinkau apibendrinęs paskutinius dešimt koučingo taikymo vadyboje seminarų nuo 2016 m. spalio mėn.

Ar koučingo taikymas gali pakeisti mane (vadovą)?

Koučingo taikymas apima ne tik klausimų uždavimą bei aktyvesnį kito žmogaus klausymąsi. Toks bendravimas skatina jus pasitikėti kitais žmonėmis ir tikėti jų galimybėmis, nes be šių dalykų koučingas iš viso neveikia. Koučingo pokalbio metu atrodote labiau susitelkę ir įsigilinę į pašnekovą. Natūralu, kad koučingo taikymas leis jums išugdyti geresnius bendravimo įgūdžius ir sustiprins jūsų santykius su kolegomis.

Ar galima koučingą taikyti savo vadovui (į viršų)?

Koučingas nėra vadovų privilegija, kuria gali naudotis tik vadovai. Koučingas yra žmonių bendravimo būdas sukurtas žmonėms. Jūsų kolega, kuriam vadovaujate gali būti geresnis klausytojas negu jūs. Taigi, koučingu naudotis gali visi, nes taikant koučingą negalioja jokia hierarchija. Jeigu jūsų vadovas prašo jūsų pagalbos pasidėlioti mintis rūpimu klausimu, pakalbinkite jį neprimesdami savo nuomonės. Koučingas gali vykti visomis kryptimis, ne tik iš viršaus į apačią. Skaityti daugiau…

Sakoma, kad mokymasis turi būti turtingas ne tik turiniu, tačiau ir savo formomis. Formų kaita, jų smagumas ir įdomumas veikia kaip įtraukiantis aspektas. Prisiminkite save – koks seminaras jums buvo įdomus ir paliko pėdsaką jūsų praktikoje? Kada tokiame užsiėmime iš nuobodulio norėjosi graužti stalą?

Įsitraukimas į mokymąsi didele dalimi priklauso nuo programos ir jos turinio aktualumo (mokytis turi būti įdomu, dalyviai turi matyti mokymosi prasmę) bei nuo lektoriaus gebėjimo programą išdėstyti (medžiaga turi būti pateikta įtikinamai, su pavyzdžiais, turi būti skatinamos refleksijos). Kita vertus, svarbi dedamoji mokymosi procese yra patys dalyviai ir jų asmeninė atsakomybė čia būti efektyviai.

Šiame tekste noriu pasidalinti ydingais mokymosi procesą žalojančiais užsiėmimų dalyvių elgesiais, kurie trukdo įsisavinti medžiagą tiek jiems patiems, tiek kitiems, aktyviau mokytis nusiteikusiems žmonėms. Kitame tekste pasidalinsiu ir konsultantų klaidomis, kurios lygiavertiškai lemia prastą dalyvių mokymosi kokybę.

Siautėja dedovščina

Dažnoje mokymų grupėje dalyvauja labiau darbe patyrę žmonės. Kartais jie jaučiasi viską žinantys ir komentuoja vykstantį procesą iš žinau, kaip turi būti pozicijos. Kartais jie jaučiasi nesaugiai ir nori iškelti savo statusą aukščiau kitų dalyvių ar lektoriaus. Savo komentarais jie tildo mažiau patyrusius, dar savo pozicijų toje grupėje neįtvirtinusius žmones. Kartais pastarieji pereina į dedovščinos pusę ir nenorėdami gadinti santykių su senbuviais, pradeda bereikalingą chaosą.

Sprendimas: nekovoti su dedovščina, leisti jiems būti, pagal galimybes įtraukti. Demonstruoti ramų užtikrintą tvirtumą. Organizuoti darbą grupėse išsklaidant erelius. Skaityti daugiau…

Knygoje Koučingo Praktika Vadovams esu aptaręs daugelį situacijų, kuriose tinka naudoti koučingą. Pavyzdžiui, aptariant darbuotojo veiklos rezultatus ar kalbantis apie jo tobulėjimo galimybes. Nors perleidžiant knygą šias situacijas papildžiau naujomis, vis tik nepelnytai pamiršau aprašyti, kaip panaudoti koučingą deleguojant.

Regis nėra čia ką nagrinėti, nes delegavimas – paprastas dalykas. Pasakei, ką ir kaip daryti, ir tiek žinių. Deja, tokia situacija – vadovo svajonė, nes realybė yra kitokia. Dirbdamas su vadovais ir klausydamas jų problematikos koučingo sesijose išgryninau kelis du esminius aspektus, kurie jiems kliudo deleguoti. Pirma, vadovams koją kiša jų pačių nuostatos ir gebėjimų valdyti delegavimo dialogą (ne monologą!).

Vadovo nuostatos

Dauguma vadovų sako, kad jie nedeleguoja, nes nenori gaišti laiko aiškindami, kaip ir ką reikia padaryti. Geriau jau padarysiu pats, – jie sako. Taip ir daro. Iki 18.00 val. Iki 19.00 val. Iki 20.00 val.

Dar vadovai sako, kad, jeigu jie deleguos, tai žmonės darbą padarys ne taip, kaip vadovas įsivaizdavo. Privels klaidų, kurias paskui reikės taisyti. Vadovas geriausiai žino, kaip čia viskas daroma.

Tai tik paviršiniai argumentai, bet jie jau atskleidžia ydingą ratą – nedeleguoju, nes neturiu laiko, neturiu laiko, todėl nedeleguoju. Nedeleguoju, nes nepasitikiu, nepasitikiu, todėl nedeleguoju. Skaityti daugiau…

Per koučingo mokymus vadovai dažnai sako: gal yra kokių nors gerų klausimų, kad iš karto suveiktų? Kai pasiteirauju, kas jų manymu čia turėtų suveikti, jie pasako, kad na, kad pavyktų priversti žmogų mąstyti.

Priversti.

Užtenka galvoje turėti šį žodį ir jau atsistojame ne į tą poziciją. Mes negalime priversti kito žmogaus, tačiau galime jį sudominti ir įtraukti į pokalbį, kuriame jausdamasis saugus jis galėtų kalbėti. Suprantu vadovų intencijas – jie nori viską padaryti efektyviai. Minimaliomis laiko ir pastangų sąnaudomis. Na, bet žmonės – ne iPadai. Nepabraukysi ekranėlyje priversdamas vykdyti programą.

Vienas iš gerų būdų įtraukti, sudominti ir paskatinti pašnekovo minčių srautą yra geri mąstymą stimuliuojantys klausimai. Kita vertus, tie klausimai, kuriuos vadovai stengiasi išmokti mintinai, ilgainiui tampa nuspėjami ir neefektyvūs. Pašnekovai žino, ko jų paklaus, tad jie atsakinėja šabloniškai – eina paviršiumi.

Pavyzdžiui, tie klausimai su skalės naudojimu (pavyzdžiui, įvertink, nuo 1 iki 10, kaip tu vertini savo rezultatus?) nors ir gerai struktūruota pokalbį, tačiau yra gerokai pabodę. Juk suprantate, kad jeigu pasakysite vertinu 7, tai kitas klausimas jums bus ką gali padaryti, kad tai būtų 10? Gudresni vadovai klaus: ką gali padaryti, kad tai būtų 8?

Žemiau pateiksiu keletą šabloniškų klausimų ir variantų, kaip juos būtų galima pakeisti, kad nebūtumėte nuspėjami ir nuobodūs. Žinoma, tai, ką pasiūlysiu, yra mano formuluotės, kurias naudoju. Galite jas modifikuoti savaip. Skaityti daugiau…

Grįžtamasis ryšys šiais laikais yra kultas. Organizacijos ant savo vėliavų rašo feedback is a gift, o jaunoji karta atstačiusi krūtines reikalauja reakcijos į savo idėjas. Į prašymą sutekti grįžtamąjį ryšį verta reaguoti klausimu: o ką tu darysi su mano grįžtamuoju ryšiu? Jeigu žmogus į šį klausimą atsako nerišliai, tada galbūt verta susilaikyti. Tik nepirkite tos frazės tai padės man tobulėti. Dažnai žmonės nežino, ką šneka ir gavę grįžtamąjį ryšį įsižeidžia ar įsiskaudina.

Taip, pritariu, kad grįžtamasis ryšys gali padėti tobulėti, jeigu grįžtamojo ryšio gavėjas moka su juo elgtis, o davėjas savo žodžių nevynioja į vatą. Kita vertus, sunkesnėse situacijose, kuriose kyla konfrontacija, grįžtamasis ryšys gali suveikti kaip padegamoji bomba. Ko gero žinote, kad tuo galima manipuliuoti – paprašyti grįžtamojo ryšio ir vėliau pasinaudojus žmogaus atvirumu jį pulti atgal bei eskaluoti situaciją. Žvelgdamas į abi medalio puses tinkamiausio atsakymo nerandu – kada pasakyti, ką galvoju, o kada geriau patylėti?

Viename 2013 metais darytame tyrime (publikuotas Harvard Business Review) daugiau kaip 200 respondentų dalinosi įžvalgomis, ką jie galvoja, kai atsiduria sunkesnėse diskusijose, kuriose reikia išsakyti savo nuomonę. 97% respondentų pasakė, kad jie jaudinasi dėl to, kaip jaučiasi kitas žmogus. 94% atsakiusių teigė, kad jie baiminasi užgauti ir nuliūdinti kitą žmogų. Daugiau negu pusė dalyvių taip pat teigė, kad nors grįžtamojo ryšio sakymas yra jų darbo dalis, vis tik jie galvoja, kad neturi tam reikiamų gebėjimų. Nėra ką ir pridėti. Akivaizdu, kad grįžtamojo ryšio davimas – rakštis užpakalyje. Skaityti daugiau…

1 - 712345...»»