Coachingblog.lt pristato dar vieną „koučingo žmonės“ temos įrašą. Šį kartą – tai interviu su vienu žymiausių Lietuvos psichoanalitiku ir psichoterapijos mokytoju Raimundu Milašiūnu.

Su Raimundu susitikome šiltą popietę jo asmeniniame kabinete Valakupių Psichoterapijos Centre. Pokalbyje palietėme asmenybės tobulėjimo temas, koučingo bei psichoterapijos skirtumus ir panašumus, aptarėme sunkų vadovų darbą ir pasikalbėjome, ką iš tiesų reiškia padėti kitam žmogui keistis… Tad spaudžiu savo diktofono mygtuką „Record“ ir klausausi išmintingo žmogaus.

Pastaruoju metu stebiu vieną reiškinį – knygynų lentynos lūžta nuo populiariosios psichologijos leidinių, internete gausu pasiūlymų apsilankyti įvairiuose seminaruose…kas lemia tokį mūsų susidomėjimą psichologija?

Anksčiau psichologijai niekas neskyrė tiek dėmesio, kiek jo skiriama dabar. Anuomet psichika buvo greičiau biologija, nei psichologija. Pastaroji nebuvo pagrindinis dalykas, nes tai, ką dabar vadiname psichologija, buvo aiškinama hormonų ar fermentų sąveika mūsų smegenyse. Apie jokius psichodinaminius veiksnius ar ryšius tada niekas nekalbėjo… Manyčiau, kad čia suveikė tam tikras švytuoklės efektas. Kai kažkas prakalbo apie psichologiją, visi metėsi į priešingą pusę ir taip suklestėjo šis susidomėjimas. Tačiau, atsisukę į psichologiją, mes nuslydome ir į tam tikrus kraštutinumus…. Man kelia šypseną, kai kartais su psichologija mes perlenkiame lazdą. Pavyzdžiui, koks nors kulinarinis žurnalas pasikviečia psichologą, kad šis pakomentuotų, kokią psichologinę reikšmę turi produktas su krienais arba garstyčiomis…

Antras dalykas, reiktų pripažinti, kad psichologija yra kažkiek susijusi su mistika, tad psichologinis dalykų atspalvis mums pasidaro įdomus, patrauklus, sakyčiau, mistifikuotas. Iš čia gimsta įvarūs mitai, pavyzdžiui, kai kurie žmonės sako, kad psichoterapeutas neva kiaurai permato žmogų. Taip nėra. Galiausiai, žmonės pradeda suprasti, kad pažindami save ir geriau jausdami kitus, jie gali žymiai efektyviau bendrauti. Su šiuo aspektu aš taip pat siečiau ir asmeninio tobulėjimo ar noro pažinti psichologiją siekį.

Kita bėda, šis siekis skatina įvairių, nenorėčiau taip sakyti, šarlatanų veiklą. Kažkas perskaitė vieną knygą ir ima save vadinti guru, sėkmės mokytojais ir auklėti kitus ar mokyti juos kaip reikia gyventi. Mums tai patinka, nes šie žmonės pasako mums receptus, maža to, jie dar pasako kaip viskas bus. Kai kuriems žmonėms tas atrodo labai paprasta, smagu ir patrauklu. Taip žmonės tarsi prisiliečia prie paslapties, prie nepažintos srities. Jiems nereikia stipriai vargti – juk labai gerai, kad kažkas man pasako ką ir kaip daryti. Tačiau jei žvelgtume giliau, psichologija ir jos supratimas yra didelis ir juodas darbas.

O jei tai, ką sakote papildytume organizacijų kontekstu… Kaip visa tai atsispindi organizacijų gyvenime ir kiek šie dalykai jose pasireiškia?

Organizacijoje šie dalykai taip pat galioja. Organizaciją galime laikyti didele šeima, kur kasdien susiduriame su daugybe žmonių ir daugybe skirtingų santykių. Kuo daugiau žmonių tarpusavyje komunikuoja, tuo daugiau jie patiria problemų ir konfliktų. Tad čia psichologija vaidina labai didelį vaidmenį. Vadovams bei kitiems jų kolegoms psichologijos žinios yra būtinos ir reikšmingos.

Tad ką vadovai turėtų žinoti apie psichologiją, kad būtų efektyvūs ir gebėtų tinkamai vadovauti?

Pirmiausia reikia pažinti save. Šiandien tai labai ryšku. Tiek savo pacientus, tiek kitus žmonės aš galiu pažinti tik per save. Tas galioja mums visiems. Jei žinau save, pažįstu savo jausmus, jei suvokiu, ką mano jausmai man sako apie kitus žmones, tada man atsiveria didelės galimybės suprasti, kaip kurti santykius su kitais, į kurią pusę judėti.  Tada aš kaip vadovas galiu stimuliuoti kitus žmones, kad, pavyzdžiui, jie geriau dirbtų.

Kitas dalykas, vėlgi, labai reikšmingi yra mentalizacijos, arba kitaip – refleksijos įgūdžiai. Mūsų vadovams būtų svarbu ne tik gebėti pajausti kitą žmogų, bet ir pabūti jo batuose, suprasti tendencijas, numatyti tai, kas to kito žmogaus viduje vyksta. Tai padėtų žymiai labiau atsipalaiduoti pačiam ir padėtų atpalaiduoti kitus. Reikėtų žinoti ir kai kuriuos psichologinius „triukus“ ar teorijas, pavyzdžiui, psichologinių žaidimų teoriją, ar kitokius techninius niuansus. Tačiau pirmiausia akcentuoju savęs pažinimą.

Kaip komentuotumėt vadovų norą mokytis daryti kitiems įtaką? To vadovai dažnai teiraujasi įvairių mokymų metu.

Bijau, kad iš tikrųjų jie nori mokytis manipuliacijų. Jie norėtų išmokti daryti su žmonėmis tam tikrus dalykus taip, kad kiti žmonės nesuprastų, kad kažkas su jais daroma. Aš žinau, ką darau ir galiu tave pastumti į vieną ar kitą pusę, o tu apie tai nežinai…

Realizuoti savo galią?

Būtent. Pajausti ir realizuoti galią. Tai kyla iš to, kad vadovai dažnai susiduria su savo bejėgiškumu. Jei vadovas vadovauja 30-40 žmonių, neišvengiamai kažkuriuo momentu ar kažkuriuoje vietoje jis pasijaučia bajėgis. Tada kyla klausimas, ką su tuo daryti – ar pripažinti savo bejėgiškumą ir ieškoti būdų kaip kartu dirbti kitaip, ar pradėti žaisti jėgos žaidimus. Jų metu manipuliuojama kitais, žmonės kiršinami, kitaip sakant, daroma tai, ko žmonės neva nesupranta, o supranta tik vienas vadovas.

Pasikalbėkime apie koučingą – sąlyginai naują pagalbos kitiems žmonėms būdą. Ar galima sakyti, kad koučingas ir  psichoterapija yra giminingos sritys?

Manau, kad taip. Gal tik mano asmenine nuomone psichoterapijoje daugiau gilinamasi į žmogaus vidų, tuo tarpu koučinge aptariama struktūra – žmogaus santykiai su aplinka, jo ryšys su kitais žmonėmis. Tačiau net ir tame yra susilietimas. Kalbėdamas su žmogumi apie jo vidų neišvengsiu klausimų apie jo santykius su aplinka. Tad tikrai galima sakyti, kad esame panašūs. Manau, kad panašūs ir mūsų darbo principai – mes nadalijame patarimų, skatiname žmogų reflektuoti ir analizuoti. Mes padedame jam suvokti ir suprasti, kas vyksta su juo, jo aplinka, kokie ryšiai tarp šių dalykų.

Jei vistik dalintumėte patarimus, ko reikėtų pradedančiąjam koučingo specialistui? Kaip jis turėtų tobulėti?

Visada labai naudinga praeiti savo asmeninę psichoterapiją. Tokiu būdu šis žmogus geriau pažintų save. Nutinka, kad dažnai esame linkę savo mechanizmus ir procesus užkrauti ant kitų. Nesuvokdami savęs, mes kartais pradedame gydytis kitų sąskaita. Koučingo specialistui būtų labai naudinga praeiti savo psichoterapiją ir naudotis supervizija. Taip žmogus pažintų save ir tada per save jis galėtų geriau suprasti tuos, kurie kreipiasi į jį.

Mes, koučingo specialistai sakome, kad padedame žmogui tobulėti, tad kaip galima būtų apibrėžti – kas tai yra žmogaus tobulėjimas?

Geras klausimas, kas gi tas tobulas žmogus..? Tobulėjimas yra procesas, o ne galutinis taškas. Nemanau, kad koučinge ar psichoterapijoje mes kartu su žmogumi galime pasiekti tą “galutinį tašką“. Mūsų metodikos ir procesas įgalina žmogų įgyti tam tikras galias, kad tobulėjimo darbą jis atliktų pats. Tobulėjimas tai – savęs supratimas, refleksija ir gebėjimas tęsti tai, ką jis pradėjo koučingo ar psichoterapijos proceso metu.

Kokių vidinių išgalių reikia, tam, kad toks tobulėjimas vyktų?

Labai sunkus klausimas… yra labai daug skirtingų žmonių ir mokosi jie skirtingai. Pirmiausia aš vertinu žmogaus gebėjimą reflektuoti ir psichologizuoti. Ar žmogus pajėgus suprasti kitus žmones? Ar jis mato ryšius tarp praeities, dabarties, savo konfliktų ir išgyvenimų? Jei šie dalykai yra, tuomet mes galime sakyti, kad žmogus turi vidines galimybes tobulėti.

O jei vėl pridėtume organizacijų kontekstą, ką reiškia – tobulėti organizacijoje?

Tikrai nepakaks knygų ar išorinių žinių šaltinių. Tas pats vadovas, jei jis mano, kad perskaitęs E. Berne knygą „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ jau žino, kas vyksta jo organizacijoje, dar nieko iš tiesų nežino. Mano manymu, tobulėjimas organizacijoje yra gebėjimas per asmeninę patirtį pažinti save ir kitus, tad dalykai, kuriuos anksčiau minėjau, galioja ir čia.

Susiduriu su nuomone, neva mūsų, lietuvių, mentalitetas riboja mūsų pačių tobulėjimą. Mes tarsi užsidarome savyje ir nesame linkę ieškoti pagalbos keistis. Ar tai teisybė, ar mitas?

Mes šį bruožą tikrai turime ir tai nėra mitas. Galbūt tai yra mūsų palikimas, kai mes kažko laukiame ir tikimės, kad mums kažkas kažką duos. Tokią tendenciją galima įžvelgti net istoriniuose įvykiuose. Tačiau girdžiu ir tokio savo požūrio kritiką. Man sako, kad jauni lyderiai jau gimė kitu laiku ir tas posovietinis mąstymas jiems nebegalioja. Atsakau, kad tokį mąstymą dar turi jų tėvai. Turi pasikeisti dar kelios kartos, kad mes įgautume tikrąjį laisvės pojūtį, kuris pirmiausia mums sakys, kad mes patys esame atsakingi už savo tobulėjimą.

Kalbate apie atsakomybę…

Taip, mes turime suvokti, kad viskas priklauso nuo mūsų. Ir kaip psichoterapeutas galiu pridėti, kad mūsų savijauta priklauso taip pat nuo mūsų, o ne nuo kažko kito. Sutinku, kad kai kurių dalykų nematome ir nepastebime. Tam ir yra mūsų profesijos, kurios padeda žmonėms tai pamatyti.

Tarp kitko, jei kalbėtume apie mūsų profesijas, ar jos turi būti reguliuojamos?

Manau, kad taip, nes tiek psichoanalitikais, tiek koučingo specialistais šiandien gali pasivadinti bet kas ir profesionalai neturi kam apie tai pasiskųsti… Mūsų sistemai, turiu galvoje sveikatos apsaugos ministerijai, neįdomūs diplomai, kurie išduoti respektabilių tarptautinių organizacijų. Taip išlieka painiava, kurioje neišku, kas yra kas. Manau, kad ir jūsų profesijoje koučingo specialistu gali pasivadinti bet kas. Tikriausiai koučingui šitas dalykas dar prieš akis, nes jūsų profesija dar labai jauna.

Nenoriu nuvertinti populiariosios psichologijos, tačiau pavyzdžiui, NLP krypties atstovai save dažnai vadina ir koučingo specialistais, ir psichologais vos sudalyvavę viename kitame mokyme. Juk patrauklu viskas, kas paprasta. Lygiai tas pats ir su transakcine analize, kuri kažkada buvo vadinama pop psichologija. Kai dirbau transakcinės analizės metodu, po penkių susitikimų su pacientu viskas pasibaigdavo, aš nežinodavau ką galiu daryti toliau. Manau, kad šis pop psichologijos atspalvis yra patrauklus tuo, kad yra paprastas, lengvai suprantamas ir prieinamas.

Tarsi priartėjame prie paslapčių?

Taip, kai matome ir žavimės paprastais metodais, įtikime, kad lengvai galime padėti kitiems.

Jūs kalbėjote apie tam tikrą eklektiką tarp asmeninio tobulėjimo priemonių, atskyrėte profesionalus nuo šarlatanų, tad kaip atskirti ar tai yra tikra pagalba ar prasimanymas?

Sunkus klausimas. Tokius klausimus užduoda ir mano pacientai. Esminis dalykas – profesionalumas. Kai renkames specialistą, išsiaiškinkime, kas jis iš tikrųjų yra. Ne tik žmogiškąja prasme, tačiau ir profesine. Šiandien matome ir girdime daug sėkmės mokytojų, tačiau neaišku kokios sėkmės jie moko – savo sėkmės, kitų sekmės, ar kažkokios kitos, mistinės sėkmės? Taip pat turiu galvoti apie tai, kokį kontaktą ir kokį ryšį su manimi kuria tas specialistas. Turiu jaustis saugiai su šiuo žmogumi…

Jei galiu taip klausti, kiek galima pasikliauti koučingu kaip būdu padėti spręsti einamuosius gyvenimiškus ar darbinius klausimus? O gal geriau eiti pas psichologą ar psichoterapeutą? Galiausiai, kiek koučingas yra geras būdas tokiems klausimams spręsti?

Manau, kad takoskyra tarp psichoterapijos ir koučingo lemia, kad aš kaip savo srities specialistas neapsiimu spręsti tokių klausimų kaip, pavyzdžiui, kodėl mano organizacija netinkamai funkcionuoja ar kodėl aš joje nefunkcionuoju. Mano asmeniniu patyrimu, jei žmogus apskritai blogai jaučiasi šiame gyvenime, į tokio klausimo sprendimą jau turi įsikišti kitos srities – psichoterapijos ar psichoanalizės specialistas. Koučingo specialistas tikrai gali būti naudingas, kai žmogui reikia tiesiog susidėlioti dalykus.

Tikiu vienu – manau, kad tiek koučinge, tiek psichoterapijoje žmogus pats turi ieškoti atsakymų. Mano akimis žiūrint, abiem atvejais reikia padėti suvokti žmogui kas su juo vyksta. Tačiau stebiu kitą dalyką – žmonėms tokia darbo forma neatrodo patraukli. Jie mieliau renkasi patarimus ar receptus. Labai gerai suprantu, kad net ir koučinge, tarkime, vadovai tikisi, kad kažkas ateis ir už juos nuveiks visą darbą, kurį iš tiesų daryti turi jie patys. Mane nuvilia… gąsdina sėkmės mokytojų žadama gerovė ar sėkmė. Tačiau šią gerovę ir sėkmę turi kurti pats žmogus. Niekas kitas už jį to nepadarys…

Dėkoju už pokalbį.

One comment on “Interviu su psichoanalitiku Raimundu Milašiūnu: Žmogus pats atsako už savo tobulėjimą

  1. Aistė on said:

    Labai ačiū už šį straipsnį! Labai įdomios pašnekovų mintys, verčiančios apgalvoti, susimąstyti, pasverti, pamatuoti, ieškoti savo atsakymų juose ir gretinti… Tikrai dėkui! Geras užtaisas galvoti :)

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 5.5/10 (11 votes cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.