Džiaugiuosi galėdamas pristatyti dar vieną koučingo žmogų! Šį kartą tai Sheffield Universiteto (UK) profesorius David Megginson. Pagrindinė jo darbo sritis – žmogiškieji ištekliai ir, pirmiausia, koučingas bei mentorystė. ICF Lietuva derina profesoriaus dalyvavimą šiemet vyksiančioje koučingo konferencijoje lapkričio mėnesį čia, Lietuvoje, tuo tarpu jis mielai sutiko pasidalinti savo įžvalgomis su Coachingblog.lt.

David Meggisson yra vienas koučingo ir mentorystės pradininkų Europoje, kartu su kolegomis įkūręs Europos Koučingo ir Mentorystės tarybą (EMCC). Profesorius yra daugybės koučingo ir mentorystės srites knygų bei straipsnių autorius. Šiuo metu David Megginson dėsto aukštosiose mokyklose bei užsiima privačia koučingo ir konsultavimo praktika.

David‘ai papasakokite, kaip jūs įsitraukėte į koučingo veiklą?

Dar 1979 metais aš parašiau knygą  A manager’s guide to coaching, kurią skyriau vadovams. Tuo pat metu pradėjau individualią pagalbos kitiems praktiką – mentorystę. Man teko individualiai dirbti su aukščiausio lygmens vadovais. Kuo daugiau domėjausi koučingu, tuo labiau jis papildė kitas mano naudojamas organizacijų vystymo praktikas. Nors šiandien vis dar koncentruojuosi į individualų darbą su klientais, tačiau taip pat man tenka konsultuoti organizacijas koučingo kultūros kūrimo klausimais.

Kuo koučingas jus įkvepia labiausiai?

Man labai patinka dirbti su protingais ir išmintingais žmonėmis. Mane žavi jų pasaulio suvokimas. Man taip pat patinka dirbti ir su, pavadinkime, sunkiais – gynybiškais ar narcisistiniais žmonėmis. Nors pastaruoju atveju šis iššūkis reikalauja daug pastangų, aš jį priimu.

Ar jūsų karjeroje pasitaikė momentų kai abejojote koučingu?

Man taip pasitaiko kasdien. Jei koučingo specialistas neturės kritiško požiūrio į tai, ką jis daro, jis rizikuoja tapti pernelyg savimi patenkintu.

Kokią koučingo sritį tiriate dabar? Gal pasidalintumėte keletu įžvalgų?

Šiuo metu su kolegomis tiriame tikslus koučinge. Šiemet išleisime knygą apie tai, ji vadinsis Rethinking Goals. Šiuo metu atliekame apklausą, kuria siekiame išsiaiškinti kaip koučingo specialistų patirtis ir išslavinimas įtakoja jų darbą su kliento tikslais. Mūsų išeitinė hipotezė yra ta, kad kuo koučingo specialistai yra labiau patyrę, tuo jie mažiau remiasi tikslais koučinge. Tuo tarpu jų išsilavinimas koučingo srityje skatina juos labiau pasikliauti tikslais. Per kelis mėnesius pabaigsime šį tyrimą. Aš taip pat norėčiau paprašyti Lietuvos koučingo specialistų skirti laiką šiai apklausai ir užpildyti pridėtą anketą: Goals in Coaching Questionnaire. Taip pat šiuo metu tiriame daugybę koučingo kultūros organizacijose kūrimo atvejų. Jais papildysime antrąjį knygos Making Coaching Work: Creating Coaching Culture leidimą.

Kokios naujausios koučingo taikymo tendencijos?

Visų pirma, komandų koučingas, kurį atlieka tiek vidiniai organizacijų koučingo specialistai, tiek išoriniai profesionalai. Kita įdomi iniciatyva – tai Lean, Six Sigma ir kokybės valdymo metodų jungtuvės su koučingu. Kita naujovė – kritiškas požiūris į kliento formuluojamus tikslus, na ir, žinoma, tolimesnė koučingo plėtra organizacijose.

Jūs paminėjote komandų koučingą. Kaip vadovas galėtų pakeisti savo vaidmenį iš komandos lyderio ir imtis komandos koučingo?

Jei jie turi tokią galimybę, pirmiausia patys turėtų pajusti koučingo naudą gaudami koučingą iš savo vadovo.

Jei vadovas nori taikyti koučingą savo veikloje, ar yra kas nors, ko jam reikėtų atsisakyti?

Pirmiausia už durų jie turėtų palikti savo ego. Jie turėtų būti pasiruošę užduoti kelis paprastus klausimus užuot pateikę atsakymus. Ir dar, jie turėtų numesti į šalį savo iliuzijas apie kitų kontrolę.

Kokių patarimų pateiktumėte vadovams, kurie netaiko koučingo, nes tam priešinasi jų darbuotojai ar oirganizacija?

Darbuotojų atveju reikėtų klausti, kas lemia, kad jie yra taip priklausomi nuo vadovo, o organizacijų atveju klausčiau, ar tai ta vieta į kurią aš noriu atsinešti savo patirtį ir išmintį? Jei ne, laikas judėti pirmyn.

Man teko girdėti, kad SMART metodika nėra veiksminga ar net rizikinga koučinge?

Nepasakyčiau, kad rizikinga. Greičiau beprasmė! Mano klientai yra į rezultatą orientuoti žmonės, tad nusistatę SMART tikslus, jie patys galėtų juos pasiekti. Koučingas visų pirma yra apie  „piktybines problemas“ kurios mums siūlo dilemas, o ne paprastus pasirinkimus.

Tad kokia rizika naudoti modelius koučinge, pavyzdžiui GROW modelį?

Rizika ta, kad naudodami modelius mes įsitraukiame į nuobodžią rutiną užuot stengęsi suprasti, ką mūsų klientas sako ar daro. Ypač mane neramina GROW modelis, nes jis skatina užsibrėžti tikslus koučingo programos pradžioje. Daug klientų dar nebūna pasirengę formuluoti tikslų šiame etape. Kai kurie žmonės niekada negalės to padaryti.

Ar pakanka tinkamų nuostatų ir išlavintų įgūdžių, kad koučingo specialistas galėtų vadinti save profesionalu?

Man patinka įsigilinti ir suprasti savo kliento vidinį pasaulį, patirti gilią empatiją tam, ką mano klientas sako ir daro. Taip pat koučingo specialistas turėtų įsipareigoti nuolatiniam tobulėjimui.

Tad jei koučingo specialistas turi visus reikiamus sertifikatus, turi reikiamą praktinę patirtį, naudojasi supervizija, kokia tobulėjimo strategija jam geriausiai tiktų artimiausiems 3-5 metams?

Patarčiau tokiam specialistui įsigilinti į tas sritis, kurių jis dėl kokių nors priežasčių iki šiol vengė ar baiminosi. Jis turėtų užduoti sau klausimą Kaip aš turėčiau dirbti šioje srityje jei situacija to pareikalautų?

2012 metai ką tik prasidėjo. Ką jie atneš koučingui ir kouičingo profesijai?

Manau, kad geriausi koučingo specialistai turės daugiau darbo. Atsiras didesnė konkurencija koučingo pasaulyje, tad visiems teks pasitempti. Organizacijos, manau, skirs daugiau dėmesio koučingui ir didins reikalavimus išoriniams koučingo specialistams.

Koučingas po trijų – penkerių metų. Kokia jūsų vizija?

Manau, kad išryškės dviejų pagrindinių tarptautinių koučingo organizacijų, jungiančių koučingo specialistus, vaidmuo. Sustiprės vidiniai organizacijų koučingo specialistai. Manau, kad koučingo negaunantys organizacijų darbuotojai ims ieškotis koučingo patys. Labai gali būti, kad koučingas taps trumpesniu, ir bus naudojamas „pagal pareikalavimą“. Neabejotinai išaugs elektroninių kanalų vaidmuo, pavyzdžiui, koučingas persikels į socialinius tinklus. Taip pat manau, kad pasikeis ir koučingo specialistų demografija – turėsime daugiau jaunų koučingo specialistų ir mažiau šešiasdešimtmečių profesionalų.

Ir pabaigai, ar yra koks nors universalus pokyčių receptas?:)

Žinoma, ateikite į mūsų užsiėmimą Lietuvoje ir patys pamatysite:)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.