Koučingo blogo atgimimo proga noriu paskelbti visiškai šviežią interviu su Peter Jackson, koučingo disciplinos dėstytoju ir profesionaliu praktiku. Labai džiaugiuosi, kad Peter maloniai sutiko atsakyti į Coachingblog.lt klausimus.

Peter Jackson yra Oxford Brookes University (Oxford, UK) koučingo ir mentorystės magistrantūros programų dėstytojas. Jis taip pat užsiima individualia koučingo bei konsultavimo praktika.

Kartu su Tatjana Bachkirova ir David Clutterbuck, Peter Jackson yra knygos Coaching Supervision: Theory and Practice autorius. Jis taip pat yra peskelbęs daugybę straipsnių įvairiuose moksliniuose žurnaluose bei knygose apie koučingą.

Peter Jackson šiuo metu rašo daktaro disertaciją apie koučingo specialistų psichologiją.

Šis Koučingo Blogo svečias  gyvena Gloucestershire (UK)

Yra skeptiškų nuomonių apie koučingą. Kai kurie žmonės pašaipiai vadina koučingą magija ar manipuliacijos forma. Ar jums teko girdėti tokių nuomonių? Ką reikėtų atsakyti šiems žmonėms?

Tiesą pasakius, man neteko girdėti tokių nuomonių. Tačiau esu susidūręs su kai kuriomis nuomonėmis, kurios ginčija koučingo veiksmingumą. Aš nemanau, kad tai teisingas klausimas – ar koučingas iš tikrųjų veikia. Manau, kad kur kas tiksliau būtų aiškintis kas, kada ir kaip konkrečiai veikia. Mes, koučingo specialistai ir tyrėjai turime nagrinėti būtent tokius klausimus. Džiugu, kad mes vis daugiau sužinome apie koučingą, įsitraukiame į tyrimus, dalyvaujame konferencijose ir studijuojame šią discipliną universitetuose. Tai mums leidžia pažinti ir suprasti koučingą kur kas geriau.

Kokiose srityse koučingas jau yra įsitvirtinęs?

Man neteko susidurti su kokiu nors solidžiu tyrimu kuris teigtų, kad koučingas yra įsitvirtinęs kokioje nors srityje.

Jei koučingo specialistas nori lavinti savo kompetencijas, kokias disciplinas jam reikėtų studijuoti? Ką jis turėtų mokytis papildomai?

Reikėtų vertinti kokioje srityje koučingo specialistas ketina taikyti koučingo praktiką. Kai kuriose srityse šios disciplinos yra griežtai apibrėžtos. Tačiau, kaip suprantu, klausiate apie bendrąsias disciplinas. Peter Bluckert savo knygoje Psychological Dimensions of Executive Coaching’ akcentuoja, kad koučingo specialisto tobulėjimas yra neatsiejamas nuo jo praktikos. Aš pilnai sutinku su šiuo principu. Jo laikausi ir dstydamas savo studentams Oxford Brookes universitete. Laikantis šio principo, koučingo specialistas turi vystyti savo praktiką, siekti teorinių žinių ir užsiimti reflektyviu mąstymu. Nors jūs dar paklausėte apie papildomas disciplinas, pirmiausia koučingo specialisto tobulėjimą turime vertinti per mano paminėtus principus.

Žinoma, pirmiausia tai yra psichologijos disciplina. Ši mokslo sritis labai daug prisidėjo prie koučingo, tad psichologinių žinių poreikio koučinge negalime ignoruoti. Kaip žmonės priima sprendimus, kaip jie pasirenka, kaip jausmai įtakoja jų pasirinkimus, kaip jie vadovaujasi savo nuostatomis, kaip jie elgiasi…visa tai mums padeda suprasti psichologijos mokslas. Koučingo specialistui reikia išmanyti pasichologinio konsultavimo ir psichoterapijos sritis. Šios sritys nagrinėja pokyčių procesus, kurie taip pat pasireiškia ir koučinge.

Visi šie mano paminėti dalykai pasireiškia jau įtvirtintose disciplinose, tokiose kaip vadyba ar verslo valdymas. Antra vertus, yra daugybė disciplinų, kurios pateikia įžvalgų apie koučingo procesą ir koučingo santykį. Pavyzdžiui sistemų teorija, sociologija ir antropologija. Aš asmeniškai studijavau kalbas, vėlgi, ši sritis plačiai pasireiškia koučinge – per kalbą ir reikšmes, kurias suteikiame savo kalbai. Manau, kad koučingas yra filosofija veiksme, tad galbūt koučingo specialistai turi studijuoti ir filosofiją.

Ką dar galėtumėte patarti koučingo specialistams dėl jų tobulėjimo?

Vėlgi, aš remiusi Peter Bluckert ir noriu akcentuoti, kad į koučingo santykį mes atsinešame daug savo asmeninių dalykų, tad bet kas, kas skatina mūsų sąmoningumą ir įsisąmoninimą, yra vertinga. Koučingo supervizija – puiki pradžia norintiems tobulėti koučingo specialistams. Iš dalies manau, kad psichoterapija taip pat padėtų jiems geriau pažinti save. Bet kokie ryšiai su kolegomisi irgi prisideda prie asmeninio tobulėjimo. Didelę papildomą vertę gali suteikti jau mano paminėtų disciplinų studijos universitetuose. Kiekvienais metais stebiu magistrantūrą baigiančius studentus ir matau, kad jie universitetą palieka būdami visai kitokie žmonės, nei tada kai stojo mokytis.

Kuo koučingas patraukė akademikų dėmesį?

Nežinau, ar galiu atsakyti už visus akademikus. Tačiau man koučingas – ypatinga sritis, nes ji apjungia teoriją ir praktiką. Koučingas yra tarpdisciplininis dalykas ir jis daro tiesioginį poveikį žmonėms.

Kokie yra įdomiausi šiuolaikiniai tyrimai apie koučingą? Kurios koučingo sritys dar nėra pakankamai gerai ištirtos?

Koučinge yra begalė sričių, kurias galima tirti. Keliame plačius tyrimų klausimus. Yra praktinių klausimų, pavyzdžiui, kokios yra veiksmingos koučingo specialistų praktikos? Koučingas yra kompleksiškas fenomenas, taigi nėra taip lengva pateikti aiškius atsakymus į tokius klausimus. Taip pat manau, kad kai kurie tyrimai užuot detaliai nagrinėję šią sritį, pakliuvo į spąstus bandydami matuoti kiekybinius koučingo efektyvumo rodiklius. Aš atsargiai vertinu įvairias išvadas, padarytas naudojant apklausas, kuriose dalyviai skatinami spekuliuoti įvairiais klausimais apie koučingą. Aš daugiausia užsiimu psichologinių koučingo aspektų tyrimais.

Ar galėtumėte pasidalinti kokia nors koučingo kritika?

Bet kuris geras tyrimas visuomet yra kritiškas.

Ar tikite, kad koučingas ras savo vietą organizacijose? Jei taip, kokie yra jūsų argumentai?

Jūs verčiate mane spekuliuoti! Mano patirtis dirbant su organizacijomis kartais man primena indų plovimą: aš tarsi bandau aptaškyti nešvarias lėkštes su šaltu vandeniu. Kai kurios iš jų tik sušlampa, o kai kurios taip ir lieka nešvarios. Taigi vėliau man tenka kruopščiai plauti kiekvieną iš jų. Mano mintis yra ta, kad organizacijos sudėtingėja ir dirbti jose darosi vis sudėtingiau. Nuolatinis atsinaujinimas, inovacijos ir mokymasis yra dalis organizacijų gyvenimo. Ir kruopščiai joms pritaikytas mokymasis yra kur kas efektyvesnis nei paprastas taškymasis vandeniu norint išplauti po vakarienės likusias lėkštes.

Kokią asmeninę naudą gali gauti vadovai, taikantys koučingą?

Man atrodo, kad šie žmonės patiria daugiau pasitenkinimo darbu ir mažiau nerimo. Koučingas gali padėti pagerinti asmeninius santykius ir paskatinti naudotis gerosiomis praktikomis. Manau, kad daug vadovų turi sunkumų tvarkydamiesi su jiems tenkančiu darbo krūviu. Jie turi suderinti savo, organizacijos ir darbuotojų interesus. Koučingas gali padėti sumažinti šią įtampą, pavyzdžiui, deleguojant užduotis kitiems.

Kaip vadovui atrasti motyvaciją taikyti koučingą?

Jei tik jis mato koučingo naudą, jis atras šią motyvaciją. Dažniausiai organizacijos kreipia dėmesį įprastus motyvatorius – pavydžiui, skatina ir apdovanoja darbuotojus už trumpalaikius pasiekimus. Bet negalime negalvoti ir apie vidinius, tikruosius motyvatorius. Jei norėtumėte daugiau pasidomėti šia sritimi, rekomenduoju susipažinti su Robert Kegan koncepcija Immunity to Change.

Kaip vadovui sustvarkyti su pavaldinių pasipriešinimu koučingui?

Koučingas turi būti diskretiškas. Jei žmogaus iš karto paklausime „ko tu nori ir kaip galiu tau padėti“, tai nebus veiksminga. Vadovai susiduria su iššūkiu išlaikyti savo autoritetą. Jau patys vadovo vaidmens pokyčiai gali sukelti kitų pasipriešinimą. Taigi dilema: ar atsisakyti galių, ar atsisakyti koučingo? Manau, kad nėra tokios savokos kaip „koučingą taikantis vadovas“ ir „koučingo netaikantis vadovas“. Aš manau, kad vadovavimas turi būti tobulinantis, leidžiantis kitiems augti ir vystytis. Tad apie koučingą vadovo darbe galvočiau kaip apie vadovavimo stilių ar požiūrį į vadovavimą.

Išoriniams koučingo specialistams taip pat yra apie ką pagalvoti. Neseniai perskaičiau Catherine Sandler knygą apie psichodinaminį požiūrį į koučingą. Ji teigia, kad pats pasipriešinimo koučingui faktas gali būti naudingas mokymosi prasme ir netgi padėti koučingo procesui.

Kaip jūs asmeniškai atradote koučingą?

Aš supratau, kad mano įdomiausi ir vertingiausi darbai apie organizacijų pokyčius vyko individualaus darbo su kitais žmonėmis metu, o ne grupėse ar dideliuose projektų komandų susitikimuose.

Kaip koučingas padėjo jums, kaip srities profesionalui ir akademikui?

Koučingas man padėjo tada, kai aš neturėjau išorinės pagalbos ir paramos. Šiuo metu aš vaikštau į fizioterapijos susitikimus dėl savo sužeisto kelio. Išaiškėjo, kad mano koja nesilanksto taip gerai, nes kai kurie jos raumenys yra nepakankamai gerai išsivystę. Tad gydytojas užsiėmimų metu man padėjo šiuos raumenis išjudinti, ko aš vienas nebūčiau galėjęs padaryti. Man regis tai panašu į koučingą.

Kokia buvo pati geriausia jūsų pravesta koučingo sesija?

Manau, kad mes turime vengti pernelyg mėgautis savimi.

Kaip apibūdintumėte koučingo ateitį? Kur link koučingas žengia, vertinant tiek organizacijų, tiek mokslo perspektyvas?

Manau, kad abi šios sritys vystysis drauge ir maitins viena kitą idėjomis. Koučingas yra labai jaunas. Tikiu, kad atsiras tampresnis ryšys tarp vadybos ir koučingo. Manau, kad vadovų vaidmuo koučinge taps kur kas aiškesnis. Taip pat manau, kad tiek išoriniai, tiek vidiniai organizacijų koučingo specialistai atras vis daugiau sričių kur jie gali pagelbėti.

Ką atsakytumėte žmogui, kuris abejoja ar pasinaudoti koučingu?

O ko šis žmogus galėtų bijoti?

This post is also available in: English

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.