Coachingblog.lt
pristato specialiai šiam tinklaraščiui parengtą interviu su Lėda Turai Petrauskiene (MCC) – ICF Global (Tarptautinė Koučingo Federacija) viceprezidente, koučingo specialiste, supervizore ir trenere.

Leda, esi didžiausios koučingo specialistų organizacijos pasaulyje – ICF Global valdybos narė, viceprezidentė. Kaip apibūdintum naujausias koučingo plėtros tendencijas pasaulyje? Kokiomis kryptimis pažengė koučingas per pastaruosius metus? Kur jis žengs toliau?

Įdomu, kad koučingas plinta visur, kur tik globalizacija įkelia savo kojas. Prieš kelerius metus Indijoje juokėsi iš koučingo ir sakė, kad giminių ir draugų ratas toks gausus, jog tinkamas klausytojas visada atsiras visiems gyvenimo klausimams. Šiandien mes matome, kad susidomėjimas koučingu labai sparčiai auga visuose žemynuose. Paskutinė ICF ir HCI (Human Capital Institute) bendra apklausa  irgi rodo, kad koučingo taikymas labai plečiasi ir įvairėja.

Bet tendencijų aptarimą pradėčiau nuo tyrimų gausos. Šiandien yra tūkstančiai tyrimų, atliktų koučingo srityje organizacijų kontekste apimant bene visas šalis ir kultūras. Kaip pavyzdys jei kažką domina kokia yra grąža iš investicijos į koučingą (ROI) Amerikos, Europos, Azijos ir kt. rinkose, nesunkiai ras tyrimus net pagal konkrečias šalis. Kalbant apie koučingą lyderystės srityje irgi matome, kad tyrimai subtilėja, studijuojami įvairūs lyderystės aspektai visų dydžių ir krypčių organizacijose (smulkus ar stambus verslas, pelno siekianti ar ne pelno įmonė, gamybinė ar paslaugų kompanija ir t.t.). Manau, kad ateityje bus labai reikalingos meta-studijos, kurios palygins ir apibendrins esamų tyrimų išvadas ir aiškiau parodys tendencijas. ICF šiuo metu investuoja į mokslinių tyrimų platformos vystymą, kad surinktų, surūšiuotų ir palengvintų prieigą prie esamų ir būsimų mokslinių darbų. Pernai valdybos posėdyje koučingo bei kitų giminingų disciplinų mokslo plėtrą iškėlėme kaip svarbų prioritetą ir nutarėme, kad tai bus centrinė pasaulinių ICF konferencijų tema. Šį rugsėjį Londone bus antroji tokio pobūdžio konferencija.

Taip pat nuolat tiriame ar ICF koučingo filosofija ir pagrindinės kompetencijos vis dar aktualios, kad esant reikalui laiku atliktume reikalingas korekcijas. Man ICF-e labai patinka tai, kad kiekvienas pokytis, kiekvienas sprendimas priimamas prieš tai atliekant tyrimus, darant apklausą pasauliniu mastu ir peržiūrėjus gerąją pasaulinę praktiką panašiais klausimais.

Taigi vadovaujantis ICF tyrimais matome, kad per paskutinius 5 metus taip vadinamas gyvenimo koučingas (life coaching) susitraukė ir padidėjo paklausa koučingui verslo srityje. Pasikeitė ir naudos gavėjų ratas, nes anksčiau koučingas buvo aukščiausio lygio vadovų privilegija, bet dabar jis siūlomas visų grandžių vadovams kaip vienas iš geriausių būdų tobulėti lyderystėje bei ,,high potential”, t.y. augimo potencialą turintiems darbuotojams. Aukščiausio lygio vadovams samdomi išoriniai koučingo specialistai, o su kitais dažnai dirba vidiniai koučingo specialistai. Organizacijos labiausiai pasitiki ICF kredencialus turinčiais išoriniais koučingo specialistais ir taip pat pastebima tendencija, kad vidiniai koučingo specialistai ne tik ugdomi pagal ICF akredituotas mokymų programas, bet jie irgi siekia laikyti ICF egzaminus ir įgyti kredencialus kaip kokybės rodiklį.

Vadovavimas darbuotojams taikant koučingo požiūrį ir įgūdžius atneša geriausius rezultatus darbuotojų motyvavimo, vystymo ir efektyvumo atžvilgiu. Ir tai galioja ne tik pelno įmonėms, bet ir ne pelno organizacijų bei vyriausybinių institucijų kontektse. Prieš kelis metus Jungtinės Tautos laimėjo ICF prizą ,,PRISM AWARD”, suteikiamą už brandžią koučingo kultūrą  bei išmatuojamus rezultatus pasiekusioms įmonėms.

Švietimo įstaigos irgi neišimtis. Mokyklų iniciatyva mokytojai ir tėvai mokosi ir taiko koučingo įgūdžius ir rezultatai stulbinantys!

Turbūt galėčiau vardinti ir vardinti kaip koučingas ima prigyti medicinoje, kokius įdomius atradimus daro neuromokslininkai apie smegenų veiklą tirdami klientus koučingo sesijų metu,  bet užbaigsiu šią temą pasakydama dar tik tiek, kad ko gero koučingas bus didelių visuomeninių pokyčių katalizatorius artimiausioje ateityje, o po to galbūt ateis nauji vėjai, susikurs naujos profesijos, žodžiu pasaulis vystysis, kaip visada pagal natūralios atrankos ir naujai atsirandančių poreikių principus.

Apie koučingą Lietuvoje diskutuojama daug. Noriu pasiteirauti, kaip tu vertini kai kurių psichologų ir psichoterapeutų kritišką nuomonę apie koučingą? Kokius argumentus patartum naudoti koučingo specialistams kuomet jie susiduria su skeptiška aplinkos nuomone apie šį darbo būdą?

Koučingas susiformavo ir vis dar formuojasi natūraliai, nes buvo ir yra poreikis. Galima jį kritikuoti ir nemėgti, bet vargu ar sustabdysime jo evoliuciją. Panašiai kaip ir kompiuterių įsiskverbimas į mūsų vaikų gyvenimus. Tikrai negalime sustabdyti šios tendencijos, bet galima padėti vaikams sąmoningai  ir išmintingai naudotis kompiuteriu ir mes patys galim pasimokyti iš jų. Manau, kad užuot kritikavus, vertėtų iš arčiau susipažinti su juo, susidomėti, kodėl jis plinta, ką tokio turi, ko neturi psichoterapija, kuo panašios ir kuo skiriasi šios disciplinos ir kaip galėtume sėkmingai bendradarbiauti. Kiekviena disciplina turi savo ribas ir mes turime gerai žinoti mūsų profesijų galimybes. Aš pati turėjau kelis atvejus, kai savo klientams parekomendavau tam tikrais klausimais verčiau kreiptis į psichoterapeutus, nes nei aš, nei klientai neturėjome pakankamai žinių ir patirties. Vienu atveju (tai buvo smurtavimas šeimoje) iš karto rekomendavau ir konkretų psichoterapeutą.

Į profesionalius koučingo specialistus kreipiasi daug žmonių klausdami įvairiausių klausimų, pavyzdžiui, daugelis teiraujasi, ko reikia, kad taptų geru koučingo specialistu. Pasidalink savo patirtimi ir keliu koučingo srityje. Ko prireikė tau pačiai asmeniškai, kad įgytum aukščiausią koučingo specialisto kvalifikaciją – MCC (Master Certified Coach)?

Reikėjo žinių apie koučingo galimybes ir ribas, apie koučingo kompetencijas ir apie žmonių psichologiją, neurologiją kad suprasčiau, kaip sąveikauja koučingo specialistas ir klientas, kaip vyksta ir keičiasi mąstymas, jausmai, kaip vyksta pokyčiai, kokie vidiniai ir išoriniai faktoriai nulemia suaugusiųjų vystymą, bendravimą ir taip toliau. Dalį šių žinių įgijau studijuodama komunikaciją, psicholingvistiką, neurolingvistiką, bendrąją psichologiją, naratyvines teorijas ir t.t., bet konkrečiai su koučingu susietas žinias gavau koučingo mokykloje ir iš įvairių mokslinių tyrimų. Žinoma, empirinės žinios atėjo iš praktikos ir patirties, mokiausi iš savo sėkmės ir klaidų, po sesijų analizuodavau save ir savo santykį su klientu.

Nuo pat pradžių reguliariai dalyvaudavau asmeninėse supervizijose ir be supervizorių dar turėjau ir mentorius, kurie duodavo man grįžtamą ryšį pagal konkrečias sesijas. Įrašydavau ir perklausydavau savo sesijas, stebėjau, kaip dirba labiau patyrę kolegos. Supratau, kad sesijų efektyvumą nulemia ne technikos, bet koučingo specialisto asmeninė branda ir bendravimo su klientu kokybė. Todėl labai daug dirbau su savimi, kad suprasčiau savo stibrybes ir silpnybes, perrašinėjau kai kurias savo istorijas ir vietoj gynybinių reakcijų į kritiką (klientų, bet ypač artimųjų) pradėjau daugiau klausinėti, kad per kitų atspindį irgi pamatyčiau save. Prašydavau grįžtamo ryšio ir iš klientų, bet ne tam, kad išgirsčiau kokia aš šauni (nors tai ir glosto širdį), o tam kad išmokčiau daugiau apie įdomią ir sudėtingą žmonių pasaulį ir pasaulėžiūrą, apie skirtingus jų reakcijas į sesijas ir į mano darbą.

Prieš metus atlikau ir koučingo tyrimus pasirinkusi grindžiamosios teorijos (,,grounded theory”) metodą, su kuriuo man atsivėrė keliai į tyriamųjų dalyvių (tiek klientų, tiek koučingo specialistų) vidinius klodus ir į santykių analizę. Tyrimo atlikimas bei darbo parašymas buvo gera terpė gilioms refleksijoms. Beje, kad palengvinčiau savo kūrybines kančias, pasisamdžiau koučingo specialistą, kuris man padėjo išgryninti, supaprastinti ir susidėlioti esmines mintis, atrasti man labiausiai tinkančius rašymo ir apdorojimo būdus, pasikrauti energija ir išlaikyti gerą nuotaiką net niūriausiais momentais. (Tokiems klausimams labai rekomenduoju Aistę Dromantaitę.)

Kokių įdomiausių klausimų ar pastabų apie koučingą esi girdėjusi tu? Pasidalink šiais klausimais, pastabomis ir savo komentaru.

Pastebėjau, kad koučingo specialistai susikuria sau tam tikrus apribojimus įsprausdami koučingą į linijinę struktūrą ir sugalvodami kažkokias taisykles, kurios niekur formaliai neegzistuoja ir sakydami, kad ICF kažko neleidžia. ICF kompetencijos yra labai išmintingos gairės, kurių laikantis galima pasitikėti procesu, nes rezultatų tikrai bus. Pavyzdžiui, manoma, kad koučinge visiškai negalima dalintis savo mintimis. Arba vienas pažįstamas daug metu manė ir mokė kitus, kad sesijos metu koučingo specialistas negali vartoti pirmo asmens įvardžių, t.y negali pasakyti nei ,,aš”, nei ,,mes”. Dar kiti stengiasi sudaryti kontraktą kuo greičiau sesijos pradžioje, nes atseit taip reikia, ir po to atsikvėpę pradeda ,,tikrą” koučingą. Visa tai yra klaidinga ir mechaniška.

Manau, kad svarbu būtų nesiliauti domėtis tuo, kas iš tiesų yra organinė koučingo dalis, kokia ji atlieka funkciją, kokia filosofija ir kokiais tyrimais remiantis atsirado egzistuojančios gairės, ką iš tiesų jos reiškia, kaip mes interpretuojame jas per savo mąstymo filtrus, kur ir kodėl susikūrėme patys tam tikras dogmas, taisykles. Taip, koučinge, kaip ir kiekvienoje disciplinoje yra saviti principai, gairės, ir labai svarbu jų laikytis, bet taip pat svarbu ir savo asmenybei, savo natūrai, savo kūrybiškumui ir išmintingumui palikti vietos ir lesiti, kad savas stilius susilietų su profesiniais reikalavimais.

Kokius pagrindinius tris mitus apie koučingą norėtum išsklaidyti?

Tomai, tu esi mitų specialistas ir profesionalus jų griovėjas. Aš jų nekolekcionuoju, bet pabandysiu prisiminti vieną kitą įdomią nuostatą. Mano patirtimi sklinda tai:

Kad koučingas yra gėris arba blogis. Bet tai nei gėris, nei blogis. Tai tiesiog vienas būdas padėti žmonėms, organizacijoms pažinti save ir tobulėti, augti. Jis gali būti naudingas, kai taikomas profesionaliai, ir gali būti kenksmingas, kai taikomas ne laiku, ne vietoje, neprofesionaliai ir tiems, kurie nei tiki juo, nei nori jo.

Kad bet kas gali lengvai taikyti koučingą, nes tereikia tik stebėti, klausyti ir klausinėti. Tačiau nemažai reikia mokytis, praktikuoti ir save analizuoti, kad atsirastų labai ,,švari” ir ,,aštri” klausa bei rega. O geriausių klausimų vadovėliuose nėra. Jie atsiranda tada, kai koučingo specialistas geba pasiekti tą būseną, kurioje protas, širdis ir intuicija ima bendradarbiauti ir vienu metu aprėpti įvairius horizontalius bei vertikalius žmogaus egzistencijos ir funkcionavimo sluoksnius.

Kad gyvenimo ir verslo koučingas labai skiriasi. Pradiniai taškai ir formalumai (apmokėjimas, sutarties sudarymas, tikslų numatymas ir t.t.) skiriasi, tačiau galų gale visi klientai yra žmonės ir mes koučiname ne pačią temą, o žmogų, jo santykį su savo atneštomis temomis.

Kokias koučingo plėtros tendencijas prognozuoji Lietuvoje? Kokios tendencijos yra teigiamos ir kokios neigiamos?

Pastebiu, kad ir Lietuvos įmonės vis dažniau samdo koučingo specialistus vadovams suteikdamos jiems galimybę turėti nešališką mąstymo partnerį. Šios įmonės neretai nustato kaip vieną iš pagrindinių kriterijų ICF arba atitinkamų organizacijų kredencialų turėjimą.

Pamažu Lietuvos įmonėse irga randasi vidiniai, etatiniai koučingo specialistai. Nemanau, kad tendencijos Lietuvoje labai skirtųsi ateityje nuo pasaulinių, juk virtuali erdvė ir tarptautinių kompanijų tinklai veikia kaip geri laidininkai naujiems vėjams, naujoms kryptims ir pasiteisinusioms praktikoms.

O ką tu manai šiuo klausimu, Tomai, juk pats dirbi su gausybe Lietuvos kompanijų?

Visiškai tau pritariu, Leda, nes šiuo metu stebiu tik geras tendencijas, kurias paminėjai. Tiesa, dar egziztuoja tam tikra neigiama nuostata koučingo atžvilgiu, neva koučingas yra būdas, kurį vadovai naudoja, kad padarytų įtaką savo darbuotojams. Kitaip tariant, tarsi koučingas per prievartą. Tačiau palengva pavyksta šią nuostatą paneigti, tiesiog vadovai turėtų geriau susipažinti su koučingo pagrindais ir naudoti koučingą pagal paskitį – kaip mokymo ir ugdymo būdą.

Mano stebėjimais iš koučingo sesijų ženkliau uždirba vos keli geri koučingo specialistai. Kaip paskatinti šios srities klestėjimą, kad koučingo paslauga taptų labiau prieinama ir žinoma, o koučingo specialistai pelnytų pagarbą bei plėtotų šį verslą? Kaip turėtų elgtis patys koučingo specialistai?

Pernai ICF pradėjo vebinarų ciklą apie versliškumą, savo nišų atradimą, rinkodarą ir t.t., nes buvo pastebėta, kad tarp gero koučingo specialisto ir verslininko ne visada galima dėti lygybės ženklo. Tas ciklas buvo toks populiarus, kad nutarėme šiais metais pakartoti, išplėsti ir pasiūlyti jį ICF nariams už labai palankią kainą. Šis ciklas prasidės vasario 10 d., tad dar nevėlu užsiregistruoti. Daugiau informacijos yra čia

Kartais girdžiu, kaip žmonės sako, kad koučingas nedera su lietuvišku mentalitetu ir mūsų kultūra. Esame labiau uždari žmonės, savo rūpesčius ir išgyvenimus dažnai pasiliekame sau. Kokia tavo nuomonė apie tai? Ar koučingas gal sėkmingai tarpti Lietuvoje dėl šio galimo apribojimo.

Hm, pirmą kartą girdžiu tokį požiūrį. Lietuvoje turėjau šimtus klientų ir nei vienas dar nesakė, kad nenori būti išklausytas, nenori būti suprastas ir nenori augti, tobulėti, tapti tiesiog geresniu, laimingesniu žmogumi. Visiems labai patiko kalbėtis apie save, galvoti apie geresnį gyvenimą, apie kokybiškesnius santykius. Dar neteko sutikti žmogaus, kuris nekalbėtų apie save iš vis. Čia įžvelgčiau kitą veiksnį, t.y. pasitikėjimo klausimą. Esant geram tarpusavio pasitikėjimui profesionaliai užmezgus partnerystę, klientai jaučiasi saugūs ir galintys dalintis savo išgyvenimais, poreikiais, svajonėmis. Koučingo specialistai turi užsitarnauti ir išsaugoti klientų pasitikėjimą ir turi sukurti tikrą partnerystę, kurioje klientas jaučiasi lygiavertis ir pilnavertis.

Kaip vertini koučingo plėtrą Lietuvos organizacijose? Ar organizacijos jau atrado šį pažangų pagalbos tobulėti kitiems būdą ir kaip joms sekasi naudotis koučingu?

Iš dalies į šį klausimą jau atsakiau kituose punktuose. Pasikartosiu, kad po truputį Lietuvos įmonės juda panašiu keliu, kaip ir vakarų Europos ar Amerikos įmonės. Nuo Lietuvos koučingo specialistų profesionalumo priklausys ar koučingas turės gerą reputaciją ir didelę paklausą ar ne. Žinoma, mūsų užduotis yra šviesti verslo pasaulį apie koučingą, paruošti kompanijas priimti ir teisingai pritaikyti koučingą. Nežadėkime stebuklų ir neįmanomų rezultatų vien dėl to, kad labai norisi turėti klientų. Būkime nuoširdūs, realistiškai optimistiški ir tiesiog dirbkime profesionaliai ir iš širdies. Tada mūsų darbo kokybė bus labai gera ir organizacijos bus patenkinti rezultatais. Mano klientai sėkmingai pritaikę koučingą savo kasdienybėje. Žinoma, tobulumui ir įvairumui dar yra vietos, bet džiaugiuosi, kad kai kur koučingo požiūris jau natūraliai taikomas kasdieniniame bendravime ir vadovavime.

Bandau įsivaizduoti koučingą ateityje, po 20-30 metų. Kartais man kyla vizija, kad koučingo pokalbį galės pravesti kokia nors sumani mobiliojo telefono programėlė. Kokias koučingo ateities vizijas turi tu? O gal vis tik poreikis pasikalbėti su kitu gyvu žmogumi išliks per amžius ir šio žmonių poreikio technologijos nenugalės?

Prieš gerą pusmetį kalbėjausi su Myles Downey, kurio knyga ,,Efektyvus koučingas” buvo berods pirmoji į lietuvių kalbą išversta knyga apie koučingą. Jis jau sukūrė koučingo programinę įrangą. Galima išbandyti jį apsilankius jo tinklapyje. Aš dar nebandžiau, bet kažkada smalsumo vedama būtinai pažaisiu su ja, kad įgyčiau patirties ir kad galėčiau turėti nuomonę apie tai. Taip pat apstu koučingo ir tikslo siekimo aplikacijų. Ar jos kada nors atstos gyvą bendravimą? Manyčiau, kad per artimiausius 20-30 metų ne. Kol mes turime jusles, mums bus svarbu jausti kitų žvilgsnį, kvapą, prisilietimą, girdėti balsą, intonacijas, patirti spontaniškumą ir iš kito sklindančią energiją. Nežinau, ar koučingas išliks, nes kaip jis atsirado, taip galės atsirasti ir kitos disciplinos, užimdamos koučingo vietą, bet noriu tikėti, kad vis dar bendrausime gyvai ir, kad galėsiu apkabinti žmones fiziškai, o ne per virtualų eterį.

Ačiū už pokalbį!

One comment on “Interviu su Leda Turai Petrauskiene (MCC): galima koučingo nemėgti ar jį kritikuoti, bet vargu ar sustabdysime jo evoliuciją

  1. Profesionalios mintys! Džiugu, kad aukščiausios kvalifikacijos koučingo specialistė pasidalino savo įžvalgomis. Ačiū!

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 10.0/10 (1 vote cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.