Coachingblog.lt pristato specialiai šiam portalui parengtą interviu su viena iš koučingo mokslo šviesuolių – Dr. Tatiana Bachikirova. Tatiana dėsto koučingo psichologijos disciplinas pasaulio universitetuose, yra augimo koučingo (developmental coaching) krypties kūrėja bei daugybės mokslo darbų koučingo srityje autorė. Jos knyga Developmental Coaching laikoma vienu reikšmingiausių profesionalios koučingo literatūros leidinių.

Jūs darbuojatės augimo koučingo (developmental coaching) srityje. Papasakokite plačiau apie šią sritį – kuo toks koučingas skiriasi nuo visiems gerai žinomų koučingo atmainų, tokių kaip gyvenimo koučingas (life coaching) ar vadovų koučingas (executive coaching)? Kokių įgūdžių koučingo specialistui reikia, kad jis galėtų taikyti augimo koučingą?

Vienas skiriamųjų augimo koučingo bruožų yra tai, kad tokio koučingo metu dirbama su visa kliento asmenybe. Net ir tais atvejais, kai kliento tikslai yra aiškiai apibrėžti. Čia aptariame ne tik kliento iškeltas temas, bet ir tai, kaip šios temos dera su kliento asmenybės branda ir asmenybės augimo stadijomis.

Priklausomai nuo to, kurioje augimo stadijoje klientas yra, pasirenkamas skirtingas darbo būdas. Augimo koučinge daug dėmesio skiriama kliento sąmoningumui ir jo apribojimams. Tokio proceso metu darbuojamės ne tik su sąmoningąja kliento asmenybės dalimi, tačiau atsižvelgiame į klientą kaip į visumą, įskaitant nesąmoningus procesus bei kūną kaip neatskiriamą šios visumos dalį.

Kokią vietą koučingas užima šiandieninėje visuomenėje? Kaip apibūdintumėte koučingo raidą? Galbūt koučingą galima pavadinti gyvenimo būdu?

Manau, kad koučingas pirmiausia įsitvirtino organizacijose kaip teisėtas darbo būdas, kuris padeda sukurti vertę įmonių darbuotojams. Kita vertus, šiandien sunku apibrėžti tas vertybes, kurios sudaro koučingo pagrindą. Koučingas vadyboje vis dar laikomas greitu būdu pasiekti verslo rezultatus, ieškoma metodų, kaip apskaičiuoti investicijos į koučingą grąžą. Tačiau, jei kalbame apie žmogaus augimą, reikėtų galvoti apie ilgalaikę perspektyvą. Koučingas turėtų būti psichologinio kontrakto tarp darbuotojų ir organizacijos dalimi.

Jei kažkas koučingą laiko gyvenimo būdu, nieko blogo tame nematau. Jeigu žmonėms reikia papildomos pagalbos savo augimo kelyje, reiškia jie turi tam poreikį. Žmogui augant ir evoliucionuojant kaip asmenybei, tai gali ilgainiui pasikeisti ir žmonės atras kažką kitą.

Žmogus nusprendė tapti geresniu. Ar koučingas tokiu atveju yra privalomas kaip tą įgalinantis procesas?

Yra daugybė tobulėjimo būdų, bet nei vienas iš jų yra privalomas. Aš tikiu, kad žmonės gali patys apsispręsti ir pasirinkti sau tinkamiausius augimo kelius. Svarbu nepraleisti tobulėjimo progų, išbandyti įvairius tobulėjimo būdus, kurie tuo metu atitinka konkrečios asmenybės poreikius.

Papasakokite plačiau, kokiomis koučingo tyrimų sritimis domitės ir į kokias koučingo studijas ketinate koncentruotis ateityje?

Šiuo metu domiuosi koučingo turiniu, t.y. apie ką iš tikrųjų kalbamasi koučingo metu, kokios temos dažniausiai skamba atitinkamose koučingo proceso stadijose ir kaip jos kinta. Šiuo metu kartu su kolegomis renkame duomenis, kurių pagrindu tirsime koučingo proceso cikliškumą. Šis tyrimas padės suklasifikuoti koučingo metu aptariamas temas, o tai savo ruožtu leis pateikti praktinių įžvalgų patiems koučingo specialistams. Taip pat tai leis nustatyti, kokius koučingo poreikius turi organizacijų darbuotojai ir kokį vaidmenį koučingo procese vaidina koučingą užsakanti organizacija.

Kokių tyrimų koučingo srityje dar trūksta ir į ką galėtų koncentruotis būsimi koučingo mokslo studentai?

Bet kokie koučingo tyrimai yra sveikintini. Aš rinkčiausi studijas, liečiančias koučingo kontekstą. Manyčiau, kad reikėtų tirti ne tai, ar koučingas veikia, tačiau kaip jis veikia, kokiame kontekste ir kokius tikslus koučingas atliepia. Manau, kad kokybiniai tyrimai apie koučingą akademiniuose sluoksniuose yra nepakankamai įvertinti. Viliuosi, kad ateityje tai pasikeis. Jeigu teiraujatės, į ką reikėtų koncentruotis jūsų šalyje koučingo mokslą studijuojantiems žmonėms, palinkėčiau jiems tirti koučingą santykyje su jūsų socialinėmis bei kultūrinėmis normomis, taip pat remtis ir istorinėmis prielaidomis.

Ką patartumėte organizacijoms, kurios nori sukurti koučingo kultūrą?

Pirmiausia organizacijoms reikia suvokti, kad tai yra ilgalaikė iniciatyva. Taip pat būtina ruošti vidinius koučingo specialistus. Tikiu, kad kiekvienoje organizacijoje atsirastų tokių žmonių, kurie norėtų tapti koučingo specialistais. Trečias dalykas, reikėtų palaikyti šias koučingo iniciatyvas, jas prižiūrėti, pavyzdžiui, užtikrinti nuolatinį vidinių koučingo specialistų tobulėjimą.

Kokias nuostatas turi įgyti vadovai, kad galėtų taikyti koučingą savo kasdienėje veikloje?

Jie turi pradėti domėtis žmonėmis lygiai taip pat, kaip jie domisi kasdienės veiklos rezultatais.

Ar sutinkate su teiginiu, kad kiekvienas žmogus gali tapti koučingo specialistu?

Iš principo, taip. Galbūt kai kurie iš mūsų turi tam tikrų gabumų ar paveldėtą talentą, kuris įgalina tapti koučingo specialistu. Koučingas yra pagalbos tikslais vedamas pokalbis, kurio metu kitas žmogus yra palaikomas ir remiamas. Tokie pokalbiai išsivysto net ir neprofesionaliame koučingo santykyje. Kita vertus, jei kalbame apie profesionalų koučingo pokalbį, dėl kurio yra susitarta ir kuris vedamas suplanuotai, tuomet koučingą reikėtų laikyti amatu, kuri turi būti išmoktas. Tai reiškia, kad į žodį koučingas turi būti sudėta daug žinių ir gebėjimų.

Ką manote apie pernelyg supopuliarintą požiūrį į koučingą? Ar tai gali pakenkti šiai profesijai?

Visada atsiras tų, kurie nesupranta, kas yra koučingas ir neįvertina jo naudos, tačiau nelaikyčiau to pavojumi. Koučingo specialistai tiesiog turi stengtis savo darbą atlikti gerai ir šviesti visuomenę aiškiai atsakydami į klausimą, kas yra koučingas ir kokią naudą jis gali suteikti.

Lietuvos koučingo specialistai puikiai prisimena jūsų vizitą mūsų šalyje. Kokių klaidų koučingo praktikoje patartumėte mums vengti?

Žodis klaida yra stiprus ir gali pakenkti vieno ar kito koučingo specialisto tobulėjimui. Manyčiau, kad į klaidas reikėtų žvelgti su tam tikru smalsumu, iš tobulėjimo perspektyvos. Pagrindinė žinutė, kurią norėčiau perduoti Lietuvos koučingo specialistams yra tokia: išmokite pasitikėti savimi labiau negu taikomomis koučingo technikomis.

Kokių klaidų taikydama koučingą padarėte pati ir patartumėte jų išvengti kitiems?

Pasitaikė atvejis, kai man teko vesti koučingo pokalbį su žmogumi, kuris nebuvo įsitraukęs ir turėjo visai kitą darbotvarkę. Patarčiau nevesti koučingo pokalbių su tokiais žmonėmis.

Kokie pagrindiniai koučingo elementai užtikrina gerą rezultatą klientui?

Atminkite, kad jūs, kaip asmuo, ir esate pagrindinis koučingo instrumentas. Aukite ir tapkite savimi ne tik sesijų metu, tačiau ir gyvenime. Koučingo sesijos metu klientui skirkite visą savo dėmesį. Taip sukursite ryšį, kuris yra gero koučingo širdis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.