Andrius Užkalnis duoda interviu Coachingblog.lt ir paaiškina dalykus apie tobulėjimą, saviugdą bei sielos išsivalymą.

Andriau, ko gero jau esate rašęs apie viską, tačiau radau jums temą, apie kurią regis dar nekalbėjote. Noriu paklausti apie visokius populiariosios psichologijos reikalus. Kaip paaiškintumėte augantį žmonių susidomėjimą populiariąja psichologija?

Nes vis daugiau žmonių patikėjo, kad jie, o ne kažkas, yra savo gyvenimo šeimininkai. Tie, kas galvoja apie tai, kaip patobulinti save, yra puikūs, nes jie bent jau niekada nekalbės apie tai, kaip reikia didinti minimalią alga (jiems minimali alga apskritai nerūpi – jie dirba už didesnę) ir nekaltins valdžios dėl savo nesėkmių.

Žiūrėkit, kaip paprasta. Savo gyvenimo šeimininkas klausia: „ko aš noriu, ko man reikia, kad turėčiau tai, ko noriu, ir kur aš tai galiu gauti?“. Tam labai padeda išsinagrinėjimas, ką žmogus pats daro gyvenime ir kodėl, ir kas jam sekasi, o kas ne. Ir ką reikia keisti.

Žmonės gyvenime yra dviejų rūšių: tie, kas atsako už savo gyvenimą ir priverčia dalykus įvykti, ir tie, kam tiesiog atsitinka įvairus šūdas gyvenime. Vilties turiu tik pirmųjų atžvilgiu. Ir populiarioji psichologija, kad ir su visais trūkumais, yra skirta tiems, kas yra savo gyvenimo šeimininkai, o ne aukos. Aukai jokio koučingo nebereikia.

Coachingblog.lt yra dedikuotas humanistiniam ugdymo būdui, tam tikrai tobulėjimo filosofijai – koučingui. Ką apie šį dalyką manote jūs? Štai Aušra Maldeikienė viename komentare yra parašiusi kad “Koučingas yra skirtas kvailiams, kurie tingi mąstyti ir reflektuoti”.

Aušra Maldeikienė yra parašiusi gyvenime labai daug, ir ne viską teisingai.

Tiesa yra tai, kad koučingo pakaitalas, tai yra, Coelho banalybės, tikrai skirtos kvailiams – ir, reikia pripažinti, kartais jiems truputį padeda. Kvailiams irgi reikia pagalbos. Pakoučintas kvailys kartais tampa mažiau pavojingu sau ir mažiau erzinančiu visuomenei.

Bet koučingas nėra tik idiotiški koučingo pavyzdžiai. Laida „Duokim garo“ – dar ne visa televizija. Vitalija Katunskytė – dar ne visa lietuviška muzika.

O šiaip čia tas pats, kas sakyti, kad mokytojai reikalingi tik tiems, kas patys nesimoko, ar kažką panašaus. Arba kad geriems krepšininkams trenerio nereikia. Aušra Maldeikienė irgi parašo pro šalį.

Man koučingo esmė, kaip aš ją suprantu, yra įgūdžių perdavimas. Tik jis nesusijęs su apibrėžta profesija, o daugiau su gyvenimo įgūdžiais. Labai populiarioje dimensijoje yra toks dalykas: „life hacks“ – tai yra, greitesni ir lengvesni būdai spręsti gyvenimo klausimus, kuriuos daugumas sprendžia nepatogiai ar sudėtingai. Pavyzdžiui, jei įkrausi mobilų telefoną per naktį, o ne tik iš ryto, tai baterija spės pasikrauti ir dieną telefonas nenumirs. Kažkas panašaus. Paprasti patarimai tiems, kas patys nesugalvoja.

Koučingas yra „life hacks“ visuma skambiu pavadinimu. Tai ne kalbėjimas iš aukšto apie koučingą, tai tiesiog neglamūrinis paaiškinimas, kas tai yra.

Jūs manote, kad paprastų patarimų niekam nereikia? Pagalvokite apie tai, kiek žmonių kasmet sustoja Lietuvos keliuose, nes jiems baigiasi degalai. Kiekviename tų automobilių yra degalų bako rodyklė. Yra pasakyta interneto analuose, kad didžiausias gyvenimo idiotizmas yra sustoti pasibaigus degalams automobilyje, kuriame yra degalų bako rodyklė. Tačiau tai atsitinka šimtus kartų.

Tie žmonės – ne pacientai. Jiems tik reikia papildomos pagalbos gyvenime, kaip vaikams, kurie pirmą kartą sužino apie priežastis ir pasekmes: pridėsi ranką prie karšto puodo ir nusideginsi.

Nors aplinkui tiek daug savišvietos ir savęs tobulinimo priemonių bei šaltinių, vis tik, iš jūsų tekstų galima susidaryti įspūdį, kad kai kurie žmonės nenori ir negali visu tuo pasinaudoti. Ar tai jūs persūdote ar iš tikrųjų taip yra?

Daugelis teigia, kad mūsų sąmoningumui ir tobulėjimui neigiamą įtaką padarė sovietinė švietimo sistema. Jie sako, jog reikia kelių dešimtmečių, kad mūsų protai išsivalytų nuo netikusio požiūrio į save ir savo santykį su aplinka. Kaip manote, ar per dvidešimt penkerius metus kur nors pasistūmėjome? Ar tapome pakankamai atviri naujoms patirtims ir tobulėjimui?

Taip, nes žmonės užsiima savęs supratimu ir tobulinimu. Ne visi žmonės supranta, kad tik jie atsako už save. Bet tų, kurie supranta, yra vis daugiau.

Nepadeda tai, kad žmonės dažnai nesunkiai grįžta į skriaudžiamojo teritoriją. Juos ten stumia kiti savo balsais, cypiančiais apie tai, kad reikia tik garsiau skųstis ir reikalauti pokyčių iš kitų, ir tada bus gerai.

Pagalvojus, yra šlykštu ir absurdiška, bet Graikijos protestuotojus daugelis Lietuvoje matė kaip pavyzdį, kaip reikia gyventi. Išeiti į gatves ir bliauti, kad vyriausybė išgirstų. Tada bus gerai, išsireikalausim savo. Bepročiai. Čia tas pats, kaip pamačius apsišlapinusį, degradavusį asmenį, miegantį parke ant suoliuko ir smirdantį per 10 metrų, ir sakyti: „ir mums taip reikėtų, va čia tai vyras, o mes durniai, kad į darbą vaikštom“.

Ar tikite, kad žmonės gali keistis? Ko reikia, kad pokyčiai, kuriuos nori įgyvendinti žmonės eitųsi sklandžiai ir su kuo mažiau skausmo?Galbūt galite pateikti asmeninių pavyzdžių? Anksčiau į savo naujienų srautą keldavote ankstyvą rytą pakeliui į sporto klubą darytas nuotraukas. Apie tokią dienos pradžią daugelis tik svajoja ir graužia save – vis žada pradėti keistis nuo kito mėnesio, nuo naujų metų…

Žmonės gali keistis, kai yra įsisąmonintas poreikis ir noras. Kitokios motyvacijos nėra ir būti negali.

Aš dabar pakeičiau gyvenamąją vietą, ir sporto klubą irgi (buvusį prie Sporto rūmų griauna, nes ten statys gyvenamuosius namus), tai dabar važinėju automobiliu rytais ir taip lengvai nepafotografuosi. Kėlimasis ryte sportuoti yra vienas sunkiausių dalykų. Man padeda tai, kad yra treneris, kuris lauks, jei neatvyksiu.

Man patinka, kai galiu save pastumti. Dirbti daugiau už kitus, stengtis labiau, gauti daugiau pinigų už visus. Mano šių metų užduotis, kurios neketinu nutraukti ir vėliau – išmokti už savo paslaugas imti tiek pinigų, kiek už jas ima Vakaruose už darbą palyginamo dydžio rinkai. Jums nenusibodo klausyti šito bulšito: „mūsų rinkoje tokių honorarų nėra“, „tiek Lietuvoje niekas nemoka“, bla bla?

Žinokit, moka. Man moka, jums nemoka. Nes aš prašau, o jūs ne. Aš paaiškinu, kodėl, o jūs patys nežinote, ar tiek esate verti. Jei jūs kalbate visada apie minimalkę, jums ir mokės minimalkę. Man irgi buvo nedrąsu prašyti daug, žymiai daugiau, negu kolegos. Paskui išmokau ir dabar stengiuosi tai paversti įpročiu. Paklausia kainos? Pagalvoji, kiek yra padoru prašyt, ir daugini iš dviejų. Va toks yra mano paties keitimasis.

Suprantate, atsakymai dažniausiai labai paprasti, todėl juos žmonės atmeta. Pavyzdžiui: „Jei tau trūksta tiek pinigų, kiek gauni, tai uždirbk daugiau.“ Pasakai taip ir visi prunkščia. „Lengva pasakyti, o kur čia taip, pasakyk, kad gudrus.“ Tai jums reikia ar man? Pasižiūrėkite į žmones, kurie gauna daugiau už jus. Ar kam nors iš jų – BENT VIENAM – nors kartą gyvenime kas nors patarė, kur eiti užsidirbti? Ne. Ji patys sugalvojo. Jūs irgi galite sugalvoti. Jei jūs sugalvojate, kaip įsijungti „Lietuvos balsą“ vakare per teliką, tai sugalvosite ir tai, kaip užsidirbti.

Dar vienas darbas su savim – išmokti atsisakyti visko, ko nenoriu daryti. Nenoriu daryti to, ką man nesmagu daryti, o nesmagu daryti tai, ką prastai moku. Tai, ką darau gerai, visada smagu, o daryti galima tik tai, ką darai labai gerai. Geriau už kitus. Gyvenimas toks trumpas, ir dar jį švaistyti tam, ko nenori? Negalima. Tai irgi darbo proceso dalis.

Neseniai pasirodė Pauliaus Gritėno straipsnis apie įvairius būrėjus ir šarlatanus TV ekranuose. Jūs šiek tiek viešai sureagavote į straipsnį, tiesa, tik į Pauliaus užuominą jūsų adresu. Kita vertus, ką apie Pauliaus aptariamą temą galvojate jūs? Jeigu TV laidos, laikraščiai ir interneto portalai nustotų skelbti visokias burtininkų ir horoskopų naujienas, kas nutiktų? Ar tikrai be viso šito mes negalime gyventi? Kaip žmonių ugdymas ir švietimas turėtų atsispindėti medijoje? Kas turėtų būti kitaip?

Gritėnas rašo iš esmės tokią kairuolišką tiesą: „kaip būtų gerai, jei mes visi būtume geresni ir protingesni, maždaug kaip aš“. Tai neturi jokio praktinio pritaikymo, bet man netrukdo, kad jis taip rašo.

Žiniasklaida rašo ir rodo tai, ką žmonės skaito ir žiūri. Taip buvo visada ir bus visada, ir tai yra teisinga. Žmogus turi pats suvokti, kad jam nereikia būrėjų patarimų ir horoskopų – jei jam drausime, jis susiras kitur. Ar kiti nesupras ir liks durniais, kurie skaito horoskopus? Taip.

Pozityvus mąstymas yra šio amžiaus panacėja. Daugybę ginčų kai kurie žmonės baigia pasakymu “tu mąstai negatyviai, pažiūrėk ir kitos pusės”. Ko gero jūs pats taip pat esate sulaukęs tokių pastabų. Į tokį argumentą kartais nėra ką atsakyti. Kaip manote jūs, ar pozityuvus mąstymas iš tikrųjų veikia ir padeda jaustis laimingam?

Raginimas mąstyti pozityviai dažniausiai nepasiekia jokio rezultato. Raginamas žmogus nepradeda mąstyti pozityviai.

Rezultatus pasiekia pamatytas, įtikėtas ir motyvuojantis pavyzdys iš gyvenimo. Man tokie buvo žmonės, kurie, pavyzdžiui, nusprendė, kad gali dirbti savo darbą kur tik nori pasaulyje ir taip ir padarė. Mano atveju tai buvo dizaineris, sukūręs „Laukines Žąsis“ ir jų vaizdą, Karolis Masilionis, ir fotografas Algis Kriščiūnas ir jo sutuoktinė Jurga Baltrukonytė. Jie elgėsi pozityviai ir parodė, kad galima daryti, ką nori.

Būna taip: žmonės painioja mano darbą, kuris yra rašymas apie gyvenimą ir socialinis komentavimas, su skaitytojų motyvavimu, ir kažkodėl tikisi, kad aš turiu ką nors motyvuoti keistis. Ne. Aš suvarinėju kvailius, supermamas, pižonus, emigrantus (didžiąją jų dalį) pramogos tikslais. Man nereikia, kad jie keistųsi. Tegul tik loja. Jie yra medžiaga pramogai.

Ką galvojate apie stereotipą, jog jeigu susiduriu su psichologiniais sunkumais, tai turiu su tuo tvarkytis pats, nes psichologas ar psichoterapeutas nepadės. Aš ne kažkoks psichas, kad eičiau pas juos prašyti pagalbos…

Nesąmonė. Išklausantis ir įvertinantis iš šalies visada padeda. Profesionaliai išklausantis padeda dar labiau. Čia nėra ką šnekėti: nusistatymas prieš psichologus yra tas pats, kaip ir sakymas, kad tikriems vyrams nereikia praustis, nes prausiasi „tik pederastai“. Idiotų kaimiečių prietarai nenusipelno aptarimo: debilai tegul gyvena savo mėšle, protingiems žmonėms prieš juos aiškintis nereikia.

Įvertinant tai, ką gyvenime darote jūs, ar galima būtų sakyti, kad iš tikrųjų Andrius Užkalnis užsiima švietėjiška, ugdomąja veikla? Jeigu taip, tai kokia yra jūsų misija?  Kaip jūs apibrėžtumėte kitų ugdymą? Kaip tobulėjate pats?

Apie savęs tobulinimą jau parašiau.

Mano švietėjiška veikla yra susijusi su pavyzdžiu kitiems. Nežinau, ar tokių daug, bet manau, kad yra žmonių, kurie gal ir nenori būti antru Užkalniu, tačiau jiems imponuoja idėja apie tai, kad galima daryti gyvenime, ką tik nori, ir iš to užsidirbti.

Be to, dabar vis dažniau skaitau paskaitas mokiniams ir studentams – apie karjerą, apie sprendimų priėmimus, apie gyvenimo kelių pasirinkimą. Dažnai tai būna nemokamas darbas, bet labai gerai jaučiuosi po jo. Lyg kažkas išsivalo sieloje.

Foto: Algis Kriščiūnas

2 comments on “A. Užkalnis apie ugdymą: lyg kažkas išsivalo sieloje

  1. Audrius on said:

    Geras. Ačiū!

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 5.0/10 (5 votes cast)
  2. Kaip visada, malonu skaityti.

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.