Prieš rašydamas šiuos įspūdžius interneto platybėse dairiausi citatų apie mokymąsį. Sakau, gal kuria nors iš jų papuošiu straipsnį. Po dešimties minučių „šita tinka, ne, bendrai netinka“ proceso nutariau jokios citatos nedėti. Jos visos teisingos ir teisios, taip. Tik šias dvi gražaus birželio ir liepos mėnesių sandūros dienas mokiausi taip laisvai, kaip tik galėjau. Tad savo mokymosi šiai minutei į jokius svetimus žodžius sudėti nenoriu. Su visa pagarba išmintingiems žmonėms, žinoma. Dar vienas dalykas. Rašau Vasaros Koučingo Akademijos ’12 įspūdžius ir jaučiu kaip mano mintys gula į struktūrą. Regis vos tik sudėsiu visa tai į dėžutes, iš karto dings šio patyrimo nekaltybė. Bet…ach, tebūnie.

Pirmoji įžvalga

Akademiją atidarė Peter Jackson, Oxford Brookes (UK) universiteto lektorius, kuris pristatė asmenybės raidos koučingo kryptį. Mūsų auditorijoje vis pasigirsdavo replikos, nejaugi asmenybės raidos koučingas  - atskira koučingo rūšis, juk visas koučingas – apie asmenybės raidą! Ir taip, ir ne. Raidos koučingas – tai kitokie klausimai, kuriuos kelia mūsų pašnekovai. Tam, kad pradėtume elgtis kitaip, nepakanka pakeisti elgesio. Tam reikalingi poslinkiai  mūsų suvokime, asmenybėje ir jos vystymesi. Galiausiai, tam, kad keisčiausi, turiu peržiūrėti savo santykį su mane supančiu pasauliu ir…savimi. Kita vertus, tai – kitoks požiūris į koučingo praktiką.

Čia nepakanka kelių gerų klausimų. Turime žinoti, ar bent jau numatyti, kas vyksta prieš mus sėdinčio žmogaus pasaulyje ir kas vyksta mūsiškiame. O tai gąsdina. Juk daugelis mūsų, koučingo specialistų, patys matavomės – kurioje rados stadijoje esame … Ko mes bijome? Kas mums netinka? Kas mus erzina? Ar esame pajėgūs padėti savo klientams? O jei mano klientas – aukštesniame raidos etape nei aš?

Nors Peter pristatymas daugeliui pasirodė „teoriškas“, tačiau šios žinios, galbūt dar neišbandytos praktikoje, įžiebė kibirkštį domėtis šia tema toliau. Kita vertus, kitoks, ne visai komfortabilus, medžiagos pateikimo būdas skatino mus peržiūrėti savo mokymosi stilius. Pristatymo metu mano galvoje aidėjo tokie klausimai: Kokias istorijas sau pasakoja mano klientai? Kurias jo asmenybės dalis turiu kalbinti? Kurios iš jų man atsakys? Kiek jis pats save pažįsta? Ką jam sako jo kūnas? Kiek jis laisvas nuo aplinkos ir nuo savęs paties? Kokias istorijas sau pasakoju aš?

Antroji įžvalga

Šią įžvalgą gavau iš Nathalie Delmas, konsultantės ir lektorės, kuri daugiausia specializuojasi asmenybės pokyčių srityje. Nors pranešimas grasinosi pavirsti motyvaciniu renginiu, vėliau lektorė pateikė iš pažiūros paprastą, tačiau sudėtingais procesais paremtą modelį, kurio pagrindas – failai (bylos), kuriuos kiekvienas nešiojamės savyje ir komunikuojame mus supančiam pasauliui.

Klausydamasis savo kolegų atvejų girdėjau, kaip jie transliuoja savo failus man. Girdėjau, kaip šią informaciją apdoroja mano failai… Mūsų požiūrių visuma, net sekundės eigoje išsakyta mintis regis gula į atskirus failus, kurie priskiriami kuriai nors mūsų nuostatų kategorijai. Gebėdamas sudėti failus į šias kategorijas aš pradedu geriau girdėti kitą žmogų ir save. Mūsų pasauliai įgauna struktūrą, galiu juos apčiuopti. Galiu juos perstatyti, keisti.

Trečioji įžvalga

Antrąją Koučingo Akademijos dieną atidarė koučingo specialistas Oleg Kovrikov. Kalbėdamas apie savo asmenybės kelią ir būtent raidą koučingo veikloje, jis pateikė savo požiūrį į mūsų darbą, tiksliau, mūsų santykį su savo klientais. Galbūt mes pernelyg pasikliaujame koučingo modeliais, ieškome gerų ir protingų koučingo klausimų, bandome racionalizuoti dalykus. Galbūt daugiau dėmesio turime skirti paprastam buvimui su žmogumi, kuris sėdi prieš mus. Olego požiūris – ugdantis, skatinantis jaunesnius koučingo specialistus galvoti ne tik apie tai, ką jie daro, kaip jie tai daro, tačiau svarbiausia – kokį santykį su savo pašnekovu jie kuria. Nors šio pranešmo metu pasigedome struktūros (ir pasiruošimo), pateisinu šią nedirektyvią mokymo formą. Juk C.Rogers taip pat klausdavo studentų „ką jūs šiandien norite išmokti?“

Ketvirtoji įžvalga

Dainius Baltrušaitis, paskutinis renginio „kalbėtojas“ pateikė gilų ir kartu smagų požiūrį į grįžtamojo ryšio teikimą bei gavimą. Juk su grįžtamuoju ryšiu susiduriame kiekvieną savo sąmoningo egzistavimo sekundę. Net jei šalia mūsų niėko nėra, grįžtamąjį ryšį sau teikiame patys. Tik klausimas – koks šis grįžtamasis ryšys? Pasak Dainiaus, pozityvus grįžtamasis ryšys padeda kurti, negatyvus – riboja ir talpina į rėmus. Sau mintį pasiėmiau, gabūt ne visada svarbu, koks šis grįžtamasis ryšys, nes ne visada jį galime valdyti. Svarbu tai, kaip turėtume jį atsirinkti, ir dar svarbiau – ką su šiuo grįžtamuoju ryšiu ketiname daryti? Skaudinsimės? Išmesime į šiukšlių dėžę? Mokysimės? Augsime?

Penktoji įžvalga

Nors viena koja buvau renginyje, o kita rūpinausi lektorių logistika, supratau, kiek daug minčių užgimė per šias dvi dienas. Aš savąsias tarsi drugelius delne jau laikau. Tikiuosi, kad visi geri žmonės, kurie supo mane šias dvi dienas, taip pat jaučia šį kutenantį kirbėjimą. Jei susirinktume visi į pievą ir paleistume savo drugelius, kokių spalvų ir rūšių jie būtų? Kokiomis kryptimis išlėktų? Ar sugrįžtų nutūpti ant kaktos? Ir ką jie man sušnibždėtų..?

One comment on “Įspūdžiai iš Vasaros Koučingo akademijos 2012: Mokymasis tęsiasi ir prasideda

  1. Andrius on said:

    Perskaičiau ir pasijutau lyg buvęs renginyje :) Didžiausią intrigą sukėlė P.Jackson tema – kaip tik nagrinėju, gilinuosi į „AŠ“ suvokimo temą. Mano nuomone, koučingo specialisto, kaip ir bet kokio kito savo srities specialisto, branda yra tolygi jo asmenybės brandai. Ar tik ne dėl šios preižasties koučingo specialistams rekomanduojama patiems turėti ir koučą, ir supervizorių :)

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.