Aną savaitgalį žiūrėjau filmą Kita Žemė (Another Earth). Filmas pasakoja apie merginą, kuri, nors ir atliko jai skirtą bausmę, vis dar gyvena slegiama kaltės jausmo. Ieškodama atleidimo, ji laimi svajonių kelionę į prieš keturis metus danguje pasirodžiusią kitą Žemę – Žemė 2. Ten filmo herojė tikisi sutikti kitą save… Ko paklaustum kitos savęs, jei kada sutiktum? Ko pasimokytum iš savęs, jei turėtum tokią progą?, – ji svarsto. Šis filmas – tai nuostabi, išmoningai papasakota istorija apie tapimą kitu savimi.

Filmo idėja man priminė vieną techniką, kurią naudoju koučinge. Kartais, kai klientas ieško sprendimo ar nori pasijausti tvirčiau, paprašau jo įsivaizduoti norimą situaciją, būseną ar jausmą. Tam skiriame tiek laiko, kiek prireikia, kad jis pilnai įsijaustų į trokštamą siekį ir gebėtų jame atpažinti būsimą save.

Apibūdink save ten, ateityje, – paprašau jo. Ką tu – tas, kuris iš ateities,  patartum sau dabartiniam? – paklausiu jo. Ką jis tau, dabartiniam, papasakotų apie tai, kaip jis išsprendė šią situaciją? Ko norėtum to kito savęs paklausti? Ko norėtum iš jo išmokti dabar?, – pratęsiu klausimus mūsų pokalbiui besivystant.

Kas kartą, kai apie tai kalbame, pašnekovo veidą nušviečia šypsena. Gal tai neįprasta mūsų pokalbio forma jam praskaidrina nuotaiką, o gal iš tikrųjų šis žmogus pasijaučia smagiau gaudamas gerų žinių iš ateities. Iš paties savęs, tik kitokio. Norimo, siekiamo. Dažniausiai toks pokalbis išlaisvina mus iš dabartyje aptariamų sunkumų ir sutelkia energiją ties ateitimi.

Artėja Velykos –  atgimimo metas. Šia proga linkiu atsinaujinti – gal net susitikti kitą save. Ten už kampo. Vairuojant automobilį ar žiūrint tyloje į vakaro dangų. Geresnį, geresnę. Laimingesnę, laimingesnį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.