Galima.

Šis įrašas yra apie kito žmogaus – mąstymo ir kartais veiksmo partnerio svarbą. Apie kito žmogaus gebėjimą padėti mums pamatyti kitą kampą. O kartais ir kitą pasaulį. Savo pačių pasaulį, žinoma.

Šį kartą – nieko moksliško.

Mes kasdien tai darome – taikome koučingą sau, tik – du dalykai. Pirma, dažnas mūsų apie tai nežino, nes mintys veja viena kitą ir nepaveja.

Antra, darome tai kaskart taip pat. Mintys sukasi tais pačiais ciklais, tais pačiais ratais. Ir beveik niekas nesikeičia.  Kažkas sako, – užstrigau. Kažkam tai – rutina, dar kažkas vadina tai tuo pačiu per tą patį.

Mums sunku taikyti koučingą sau, nes savęs klausiame tų pačių klausimų ir atsakome į juos dažniausiai taip pat. Žinoma, jei tokia sesija su savimi yra suplanuota, jei skiriame tam specialaus laiko, tuomet ir koučingas pačiam sau bus veiksmingesnis.

Jau pusę metų  vaikštau į sporto klubą. Man patinka treniruotės, atradau jas daug vėliau, negu kiti. Bet pasielgiau kaip tikras koučingo žmogus – paprašiau pagalbos pas kitą, labiau patyrusį, mokantį suprasti ir žinantį, kas yra kas sporte.  Kreipiausi į trenerį – mentorių.

Tai davė gerų rezultatų – nė karto, prisiekiu, nė karto nepagalvojau, kad neturiu motyvacijos ar kažkas man tą dieną ne taip, kad nenorėčiau eiti sportuoti. Treniruotės man – tarsi koučingo sesijos, kuriose aš pats esu klientas. Kartais būna taip, kad baigęs mokymus ar vakarinę koučingo sesiją su tikru koučingo klientu, bėgu į sporto klubą ir tokiu pačiu klientu tampu pats. Gal tik ne mąstyme, o veiksme, nors… mąstyme irgi. Kaip gi be jo galėčiau ugdyti valią.

Valia nesiskundžiu, bet supratau, kad tai kitas žmogus – mano treneris Donatas geru pavyzdžiu bei supratimu padėjo jaustis taip gerai, kaip jaučiuosi dabar. Pagalvoju, jei vienas būčiau viską daręs. Gal būtų pavykę, gal ne. Ir šie žodžiai – jau kitokią energiją turi. Jie skamba neužikrintai. Su Donatu nesusitinkame kaskart, tik retkarčiais. Pasitarti, pasisemti energijos ir to pakanka, kad judėčiau į priekį.

Kaip ir tikrame koučinge, su klientais susitinkame kartą kitą per porą savaičių. Aš nedalyvauju kiekviename jų gyvenimo žingsnyje, o tai ir nebūtų įmanoma. Juk dalykus daryti jiems reikia patiems.  Kaip ir man. Juk tai aš bėgu, tai aš prisitraukimus darau ir tik nuo manęs priklauso ar apskritai aš šiandien susikaupsiu ateiti. Ir jokie patarimai, gudrybės ar manipuliacijos čia neveiks.

Kai sprendžiame sunkius klausimus ar ieškome išeities, planuojame, dairomės savęs ar ryšio su kitais – galime rinktis. Daryti tai savo jėgomis arba paprašyti pagalbos pas tuos, kurie supras mūsų lūkesčius ir nieko (beveik) nedarydami pabus šalia. Užduos gerą klausimą, patylės, kai reikia ir pasidalins, kuo gali.

Be abejo, tai gali būti artimi žmonės, dažniausiai juos prisimename, kai ieškome pagalbos sau. Bet artimieji kartais taip labai mums nori padėti, kad nei girdėti mūsų nori, nei suprasti. Paradoksas, ar ne? Jie turi kuo geriausius ketinimus, bet jie skuba patarti, dalintis, sakyti…liepti.

Yra žmonės, kurie niekada jokiomis aplinkybėmis nepakeis artimųjų, bet jie kitaip moka pabūti šalia ir…jūs mokate jiems už tai.

Drąsiai, tiesiai ir atvirai.

Jau jaučiu kaip skaitytojas šiaušiasi – kodėl turiu mokėti pinigus už tai, kad kažkas pabūtų šalia ir padėtų man sužinoti, tai ką ir taip jau žinau.

Bet yra vienas subtilus aspektas.

Kai ieškome atsakymų, mes dar nežinome, kad juos žinome. Daugelis mūsų netikime, kad žinome. O  koučingo specialisto užduotis – padėti mums sužinoti tai, ką žinome ir pritaikyti tai praktiškai.

Žinau, kad painiai ir kartu taip nuvalkiotai šie sakiniai skamba. Bet juk kiekvienas skaitančių šį esė turėjote tokių atvejų, kai ieškojote atsakymų į savo klausimus, kai sprendėte problemas. Ir žmogus, kuriam išsisakėte, užuot skubėjęs duoti patarimą, paklausė jūsų klausimo. Bet kokio, kažkokio. O jūs išgirdę jį paskėte – O, geras klausimas, aš net nebūčiau pagalvojęs, pagalvojusi…

Štai. Būtent tas geras klausimas pasuko jūsų mintis kita kryptimi, kuria patys savęs pasukę nebūtumėte, nes vis tuos pačius klausimus sau užduodate. Vis tos pačios schemos, tie patys iki skausmo pažįstami labirintai. Vis ta pati kasdienybė, kurią keičiame kas pirkiniais, kas išvykomis, kas dar kažkuo.

Be artimųjų mes – niekas. Be svetimų, kurie mums patinka dėl to, kad jie nėra artimieji –irgi. Be pačių savęs mes taip pat niekas. Ir žinok, tu geras žmogau, kur tiesa slypi.

Galiu bandyti kalbinti save, bet puikiai žinau, kad ateis metas, kai mano paties klausimai sau pačiam baigsis. Man prireiks kito žmogaus akių, ausų ir supratimo. Ir leisiuosi klausiamas to, ko pats savęs nepaklausčiau. Pasakysiu tai, ko nepasakyčiau niekam kitam, net savo atvaizdui veidrodyje. Mūsų pokalbyje gims naujas suvokimas. Ir žinau, kad po to pokalbio padarysiu mažus stebuklus.

3 comments on “Asmeniškai: ar galima koučingą taikyti sau?

  1. Tomai sveikas. Ačiū už mintis, kurias sujudinai. savęs koučinimo tema vis iškyla tiek mokymų metu, tiek diskutuojant apie koučingą su kolegomis. Dažnaiusiai koučai pasiakirsto į 2 stovyklas: savęs koučinimas neįmanomas (nebent tik teoriškai), kiti – tai visai įmanoma. Jei išlaikyti pilną kouč-sesijos abstinentiškąjį formatą – neutralumas, be perkėlimų… tai savęs koučinimas gali priminti šizofrenijos epizodus. O gal net tai ir išprovuoki(?). Svarsčiau kaip galima būtų tapti kouču sau. Mintys apie techninių priemonių taikymą man pasirodė galinčios būti ir efektyviomis: pvz.: audio-įrašyti pačiam sau klausimus (pamoduliavus balso tembrą), į kuriuos pats ir atsakinėju. Po to vėl įrašius savo-kaip koučo tekstą – išklausyti tai ir vėl kalbėti… gal. Ir vis tik geriau susirasti tinkamą koučą ir sudalyvauti normalioje kouč-sesijoje. Ačiū , kad rašai. Sėkmės. Aurimas(koučas)

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  2. Tomas Misiukonis on said:

    Kelti savo sąmoningumą ir lavinti refleksijos įgūdį – būdas taikyti sau koučingą. Dėkui, Aurimai už komentarą.

    VN:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
  3. M.Downey savo knygoje minėjo, kad sau koučingo taikymas įmanomas, tačiau turi būti aiškiai apibrėžtos ribos, pvz., pozos, sedėjimo vietos, ėjimo vietos ir pan. prasmėmis, nes kitu atveju labia sunku „išjungti“ savo mintis ir „įjungti“ specialist mąstymą… Pvz., jis siūlė kalbantis su savimi vienoje gatvės pusėje būti klientu, kitoje, perėjus, specialistu :) Tačiau manau, kad reikia būti tikrai pakankamai sąmoningai, kad sugebėčiau „išsijungti“ save ir nesikalbėti su savimi taip, kaip įprastai kalbuosi, o ypač daugiau įjungusi „vidinį kritiką“ nei „gelbėtoją“ :) Ta tikrai sudėtinga… Be to, iš šalies matantis turi objektyvesnį paveikslą apie mus pačius nei tą, kurį nešiojamės su savimi… Todėl iš vienos pusės – gal ir galima taikyti, bet ne patį koučingą kaip tokį, o jo fragmentus, pvz., jei jaučiame, kad nenorime vieno ar kito dalyko, galime paklausti saves kodėl,ką tai mums duoda/sako, kokios priežastys tai lemia ir pan. – pabandyti objektyviai pamatuoti, kiek įmanoma, situaciją/būseną/mąstymą… Ir kita vertus koučingo negalime sau taikyti, nes neišvengiamai neišvengiame subjektyvumo :) , kuris neleidžia mums matyti ir spręsti situacijos/problemos objektyviai… Tad iki tam tikros ribos galime su savimi kalbėtis, bet paskui reikia susivokti, kad reikia ir žvilgsnio iš šalies.

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.