Tikslai yra siaubingas dalykas. Neturėdami jų blaškomės. Geriausiu atveju – plaukiame pasroviui. Vėliau gailimės jų neiškėlę. Turėdami juos ypač didelius, reikšmingus ir, ach, kartais itin egoistiškus, neretai nueiname per toli. Nes pasiekę juos suprantame, kad norėjome visai ne to.

Daugybė koučingo praktikos valandų man padovanojo vieną svarbią įžvalgą. Ja noriu oponuoti kartais kiek mechaniškam ir struktūruotam požiūriui į tikslų kėlimą.

Mes žinome kaip formuluoti tikslus. Vadovaujamės modeliais ir schemomis. Mums aiškūs veiksmų planai ir žinomi pirmieji žingniai. Čia ir dabar mes įsipareigojame mesti rūkyti, kopti kerjeros laiptais, pradėti nuosavą verslą, tapti srities profesionalais ar pasiekti rezultatų.

Tik supratau viena – šis įsipareigojimas nebūtinai eina koja kojon su aistra keistis. Tai ne motyvacija, tai kažkas daugiau. Tai tėkmė, kurioje atsiduriame, kai viską darome su nežinia iš kur atsiradusia energija. Tada mūsų nebevargina visos pastangos, nuostatos, baimės ar nerimas.

Tad galvodamas apie koučingo sesijas tikriausiai turėčiau savo pašnekovams padėti surasti ne tik tikslą ar veiksmus, tačiau svarbiausia – energijos jo siekti. Ir ne bet kokios, o tokios, kuri tarsi raketa neštų į priekį.

Kitą kartą keldamas sau tikslą paklausiu savęs: Dėl ko keliu jį? Ar sakau sau „aš tokštu?“, ar sakau „man reikia?“.

Kiek aistros į tai aš ketinu įdėti?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.