Mokau koučingo daugelio žmonių ir neretai susiduriu su klausimu – kodėl vienos auditorijos koučingą priima palankiau, o kitos priešinasi?  Matyt, ne dėl to, kad kažkas su mumis negerai. Ne dėl to, kad pavasaris vėluoja. Regis dalykai slypi kitur.

Mano galva, skirtingi koučingo vertinimai yra užprogramuoti požiūryje į mokymą ir santykį su mokytojais. Šį požiūrį skirtingi žmonės savu laiku skirtingai patyrė.

Yra žmonių kuriems labai keista, kai mokytojas nieko nepataria. Jie laukia receptų. Kitus patarimai erzina, nes tiesos ir receptų jie nori ieškoti patys.

Kai kuriose auditorijose pasitaiko jaunų žmonių  – moksleivių ir studentų. Man šie žmonės suteikia papildomos energijos – jie atviri naujovėms ir kitokiems požiūriams. Ko daugiau norėti mano profesijos atstovui? Smalsi auditorija – geriausia dovana.

Stebėdamas ir lygindamas, kaip koučingą priima jie ir kaip koučingą vertina labiau patyrę, dar ano mąstymo ragavę žmonės, darau prielaidą, kad tokias skirtingas nuomones formuoja skirtinga mokymosi patirtis. Amžius ar išsilavinimas čia niekuo dėtas.

Pažįstu garbaus amžiaus žmonių, kuriems koučingas – labai komfortiškas mokymosi būdas. Jie gali būti atviri, nebijo klysti ir yra pakankamai atsparūs – jiems nereikia kažko saugoti ar ginti.

Kitiems, pavyzdžiui, kai kuriems vadovams  – sunkiau. Dabar jie turi mokytis nenurodinėti, nes nurodymų jau greitai niekas nepriims. Nauja karta jau mokės ir svarbiausia norės mąstyti savarankiškai, tad komandavimo ir kontrolės metodai tiesiog nebeveiks.

Anuomet (dar ragavau to) buvo įprasta, kad mokytojas – visažinis, kuris byloja neginčijamą šviesą. Buvo normalu pasikliauti tuo, kas sakoma.  Tai – direktyvaus, tradicinio mokymo bruožai, kuomet žinios perduodamos neskatinant jų apgalvoti. Daugumoje atvejų jos tiesiog buvo kalamos į galvą. Tam tikra prasme tai yra būtina, nes žinias juk reikia kažkaip įdėti į galvas. Bet yra skirtingi būdai kaip tą padaryti, pavyzdžiui, padėti jas įsidėti.

Prisiminkite savo mokytojus. Kuriuos gerbėte labiau – ar tuos, kurie jus įtraukdavo ir skatindavo mąstyti, ar tuos, kurie vertė dalykus iškalti? Kurie kūrė geresnį santykį su jumis – ar tie, kurie bendravo su jumis kaip lygūs su lygiais, ar tie, kurie gąsdino savo autoritetu?

Pamenu paskaitas universitete ką tik po Nepriklausomybės.  Vienoje auditorijoje garbus mokslo žmogus tiesą skaitė iš užrašų, o mes rašėme jo žodžius lyg diktantą. Norėdami išlaikyti egzaminą, tą patį tekstą turėdavome persakyti ta pačia tvarka, kuria jis buvo pateiktas.  Ištraukei „bilietą“ ir „atkalei“. Spėkite, ar dabar ką nors atsimenu?

Labiausiai laukdavome tų paskaitų, kur buvome skatinami diskutuoti. Kur galėjome apmąstyti turimą patirtį ir įgyti naujos. Bent jau man didžiausią teigiamą įtaką turėjo tie mokytojai, kurie leido klysti ir nebaudė už tai.

Pasak studentų, su kuriais dabar tenka bendrauti, situacija yra pasikeitusi. O ir pats patyriau tai neseniai užbaigtų studijų metu. Galime pasidžiaugti tokiu požiūriu į mokymą kuris skatina mąstymą ir įžvalgas. Ragina įgyti ir naudotis patirtimi taip, kad tiesą rastume patys, o ne kažkas ją ant lėkštelės atnešęs patiektų.

Ši takoskyra kai kuriems mūsų,  patyrusiems šiuolaikinį požiūrį į mokymą,  leidžia vertinti koučingą žymiai palankiau. Tai, kas vieniems yra nekomfortiška, kitiems yra normalus ir tarsi savaime suprantamas metodas.

Ir nieko čia keisto – ko nors nežinoti. Nieko tokio – ieškoti. Ir laimė surasti pačiam.

2 comments on “Neigiami koučingo vertinimai ir kuo čia dėta mokymosi patirtis?

  1. Remigijus Gineitis on said:

    Manau, kad esmė yra ne žmonių (mokinių ar mokytojų) lankstume, o pačioje situacijoje, jos aplinkybėse.

    „Koučingas“, kaip metodas, nėra panacėja ir ne visada tinka. Jeigu reikia mokinį išmokyti abėcėlės ar daugybos lentelės, „nelankstusis“ seno kirpimo mokytojas pasieks žymiai daugiau ir žymiai greičiau, negu super-duper-koučeris. Nesvarbu, ar mokiniui tai patinka, ar ne.

    Jeigu žmogui konkrečiu momentu trūksta direktyvaus postūmio, „koučingas“ jam tik trukdys. Jeigu žmogui reikia susitvarkyti su vidiniu informacijos ir emocijų chaosu, „koučingas“ – kaip tik. Taigi, prieš puolant į pagalbą, naudinga išsiaiškinti esminį poreikį ir aplinkybes. Kaip Jūs suprantate, ko iš tikrųjų reikia klientui?

    VA:F [1.9.10_1130]
    Rating: 0.0/10 (0 votes cast)
    • Tomas Misiukonis on said:

      Pritariu jums, Remigijau. kai reikia suteikti žinias, jos yra suteikiamos, kai reikia paskatinti mąstymą, aptariama patirtis. Todėl yra kontinuumas nuo „stumk“ iki „trauk“.

      O sužinau paprastai – paklausiu kliento.

      O kad koučingas- ne panacėja, taip. Apie tai tai štai čia:

      http://coachingblog.lt/autoriu-straipsniai/mitai-apie-koucinga-3/

      VN:F [1.9.10_1130]
      Rating: 6.0/10 (1 vote cast)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

HTML tags are not allowed.